P. DAUGINTIS, S.J.

III. Ar “Žmogus be Dievo” tikrai apsieina be Dievo?

     Daug žmonių, nors ir pripažįsta Dievo buvimą, galvoja, kad žmogus gali apsieiti ir be Dievo, kaip V. Trumpa anksčiau minėtame straipsnyje rašo: “Ar ne geriau Dievą palikti ramybėje, kaip kad ir nematomą angelą sargą... Ligi šiol mokėjau šiaip taip be jo gyventi. Ar jis bus man reikalingas ateityje, kas gali pasakyti?” (“Metmenys”, 1987 m., Nr. 53, 131, 133 psl.).

     Tai įmantriai pasakyta, ir neblogai skamba. Bet tai netiesa ar neapgalvotas, per greitas pasisakymas. Juk daug tokių žmonių, kaip ir pats V. Trumpa, pripažįsta, kad yra du skirtingi pasauliai: gamtos pasaulis ir dvasios pasaulis. Gamtos kūnai ir gyviai egzistuoja ir tvarkosi, bent išorinai, pagal fizikos ir biologijos dėsnius, įrašytus jų prigimtyje (sakytume, chromozomų kaspinuose, tartum kompiuterių juostelėse ar programose). Tačiau, kad jie atsirastų, daugintųsi, egzistuotų ir gyventų, kad tokie išmintingi surėdymai, dėsniai būtų įrašyti jų prigimtyje ir savitarpio-santvarkoje, reikia labai protingo, išmintingo Dievo.

Aušros Vartų Marija

     Tačiau žmogaus arba dvasios pasaulyje dalykai vyksta kitaip. Protą ir laisvą valią turintis žmogus gali pasielgti, ir dažnai pasielgia, prieš visus negyvosios gamtos, biologijos, fiziologijos dėsnius ir sociologines taisykles. Be to, protingasis žmogus supranta, kad jis naudojasi daiktais, gamtos kūnais, gyviais, jėgomis, kurių jis nesukūrė, kaip oras, žemė, metalai, mineralai, vanduo, nafta, elektra, saulė ir t.t. Taip pat jis naudojasi maisto ir kitokiais produktais, prie kurių augimo ar pagaminimo jis visai neprisideda arba tik labai mažai prisideda. Jie yra Kūrėjo Dievo sukurti, palaikomi (kitaip — jie sugrįžtų į nieką), tiesiogiai ar netiesiogiai įgalinami, būti, veikti, daugintis, judėti. Juk elektrinės lempos, įvairūs aparatai, autobusai, traukiniai juda, veikia tol, kol per juos eina elektros srovė. Taip ir viso pasaulio, gyvosios ir negyvosios gamtos būtybės egzistuoja, laikosi, juda ir gyvena Kūrėjo Dievo išminties, valios ir galios dėka.

     Gamtos kūnai ir gyviai negali to pažinti, bet protingasis gyvis, žmogus, tai pažįsta, suvokia ir daugiau ar mažiau sąmoningai ar nesąmoningai pripažįsta. Užtat nuo amžių žmogus vienaip ar kitaip dėkojo ir dėkoja Kūrėjui Dievui. Be to, jis stebisi kūriniuose pasireiškiančia Kūrėjo išmintimi, galybe ir nuostabia apvaizda. Tai išreikšdamas žodžiais, judesiais ir gestais, jis aukština, šlovina Dievą.

     Tokiu būdu galvojantis žmogus pažįsta ir suvokia, kad jis negyvena be Dievo, kad būtų nežmoniška nedėkoti visos gamtos Šeimininkui, kuris jam leidžia ja naudotis. Jeigu žmogus už visa tai nebūtų dėkingas, tai elgtųsi, kaip blogas vaikas, kuris savo tėvų negerbtų, jiems nedėkotų, kad jie jį pagimdė, maitina, globoja ir myli. Tad ir rimtai galvojantis “žmogus be Dievo” turi išdrįsti Dievą pripažinti, jam dėkoti ir jį garbinti.

     Tai jau nuo pat senovės laikų žmonės, visos jų gentys suprato. Jie, kartais kad ir klaidingai įsivaizduodami ir suprasdami Kūrėją, jį garbino įvairių dievų vardais ir vaizdais, įvairiausiais būdais ir įvairiausiomis apeigomis reikšdamos jam padėką ir pagarbą. Tai buvo prigimtinė religija, prigimtinis žmogaus susirišimas su dievybe, su Dievu.

IV. Bendrauti su apsireiškiančiu Dievu

     Kaip jau buvo minėta, iš gamtos kūnų, gyvių ir žmonių buvimo bei veikimo prieiname prie įsitikinimo, kad turi būti Kūrėjas Dievas. Taip pat, juos stebėdami, galime suprasti kai kurias Dievo savybes. Teodicėja arba mokslas apie Dievą dar daugiau Sasako išsilavinusiam žmogui apie Dievą. Tai protinis arba filosofinis Dievo pažinimas.

     Dievas yra grynai dvasinė būtybė, todėl savo akimis jo nematome nei kitais pojūčiais nepatiriame. Dievas yra visai kitos kategorijos būtybė — antgamtinė, transcendentinė būtybė. Tačiau pats Dievas davė save pažinti antgamtiniu būdu. Jis pasirodė žmonėms, kalbėjo pasirinktiems vyrams jiems suprantamu būdu, pasakojo apie save, jiems aiškino didžiųjų savo sukurtų įvykių reikšmę ir t.t. Tai išsakoma vienu žodžiu — apreiškimas. Dievas apsireiškė žmonėms.

     Tie vyrai Dievo apreiškimus pasakodavo kitiems, perduodavo kitoms kartoms, vėliau juos užrašydavo į knygas. Taip susidarė Biblija arba Šv. Raštas. Tiek Hebrajų Biblija arba Senasis Testamentas (Dievo “paskutinė valia” išrinktajai žydų tautai), tiek Krikščionių Biblija arba Naujasis Testamentas yra religinės, tačiau didele dalimi ir istorinės knygos. Jos patikimai perduoda pranašų, regėtojų, išrinktųjų žymių asmenų, Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų žodžius ar Dievo atliktus nuostabius darbus, daug sakančius apie jį.

     Tradicija ir Šv. Raštu perteikiamų žinių apie Dievą protingas žmogus negali atmesti ar numoti į jas ranka. Juk žmogus yra bendruomeninė būtybė. Jis labai daug iš kitų perima, išmoksta, be ko negalėtų gyventi. Jis turi pareigą priimti iš kitų ir žinias apie savo Kūrėją Dievą. Be to, žmogus, kaip sakoma, yra istorinė būtybė. Jis priima už tiesą kitų pasakojimus apie praeitų laikų žmones, jų darbus, buvusius įvykius. Jis priima, pasitikėdamas istorikų patikimumu, kad jie matė, girdėjo, pažino tuos asmenis, ištyrė kitų liudijimus. Tai istorinis tikėjimas. Taip, pvz., mes tikime, kad gyveno Aleksandras Didysis, karalius Mindaugas ir t.t. Taip pat pripažįstame ir tikime, kad buvo karalius Saliamonas, kad Jėzus iš Nazareto yra istorinis asmuo. Jis savo žodžiais, elgesiu ir darbais yra pateikęs daugiausia žinių apie Dievą, jo tėvišką gerumą ir pan.

     Vis tai yra ne prigimtiniai, gamtiški, bet antgamtiški dalykai. Juos priimti kaip tiesą neužtenka įprastinio tikėjimo kitų liudijimu ar net gerai pagrįsto istorinio liudijimo ar istorinio tikėjimo. Čia reikia antgamtinio tikėjimo, t.y. su Dievo pagalba tikro įsitikinimo, kad egzistuoja transcendentinis asmeninis Dievas, kad jis yra visagalis ir išmintingas, geras, tiesiakalbis ir pajėgus išpildyti savo pažadus, kad jis ir mane myli, kaip savo vaiką ir t.t.

     Ar toks asmeniškas žmogaus antgamtinis tikėjimas yra racionalus, t.y. pagrįstas? Ar su tokiu tikėjimu priimamos tiesos yra tikros? Ar protingai svarstydamas galiu savo darbus, savo gyvenimą surišti su Dievu, praktikuoti tokią antgamtinio tikėjimo religiją (religija yra iš lotyniško žodžio religare — surišti, susirišti)? Tikintieji žmonės drąsiai atsako: tikėjimas Dievu yra racionalus, protingai pagrįstas. Žinoma, tikėjimu pažįstamos tiesos nėra tokios aiškios, kaip jausmais ar protu pažįstamos. Jose protas pats įsitikina, nes įžvelgia dalyko esmę, turi visišką aiškumą, kad taip yra.

     Tačiau istorinio liudijimo ar istorinio tikėjimo dėka gaunamos žinios ir tiesos apie buvusius dalykus protui nėra jau taip labai aiškios, tačiau protas jas priima kaip tikras. O liudijimas Dievo, kuris yra visažinąs ir neklaidingas, yra daug stipresnis. Tad ir antgamtiniu tikėjimu priimamos tiesos yra daug tikresnės už istorines.

     Paprastai žmonės visuose dalykuose, neturėdami šimtaprocentinio tikrumo, vadovaujasi reliatyviu tikrumu, moraliniu užsitikrinimu. Žmogus, būdamas laisvas, gali ir kitaip pasielgti, tačiau toks reliatyvus, moralinis kurio nors dalyko pagrindimas yra pakankamas, racionalus. Juo žmonės vadovaujasi savo kasdieniniame gyvenime.

     Pavyzdžiui, vaikinas susipažįsta su mergina. Su ja pradeda vis labiau draugauti, bendrauti, kalbėtis, duoti jai dovanų. Taip draugaudamas, vis labiau ir labiau ją įsimyli, vis labiau ji jam patinka. Galvoja ją vesti, sukurti laimingą šeimą. Bet ar tikrai jis bus su ja laimingas, ar tikrai su ja suras sau laimę? Taip gal atrodo, bet jis nėra tikras šimtu procentų. Tačiau ryžtasi, pasitiki ir, ją vedęs, suranda trokštą laimę. O kitas panašiose aplinkybėse, neturėdamas šimtaprocentinio užtikrinimo, kad su viena ar kita mergina bus laimingas, jų visų atsisako ir pasilieka nelaimingas senbernis.

     Panašiai vyksta ir ieškant laimės, kurią gali duoti ta transcendentinė būtybė — Dievas. Žmogus be Dievo, skatinamas savo kilniausių polinkių, siekiantis tiesos, gėrio, grožio, tikros laimės ir iki šiol niekur nesurasto visų savo troškimų išsipildymo, pradeda ieškoti Dievo. Stebi nuo pat jaunystės tikinčius žmones, mato jų šviesią nuotaiką, tikrą dvasinį pasitenkinimą. Jis pradeda vis labiau ir labiau domėtis Dievu, skaito religinius straipsnius, knygas. Iš jų, ypač iš Šv. Rašto, daug sužino, kur surasti atsakymus į jį varginančius klausimus, į abejones.

     Taip jis pradeda ne vien teoriškai pripažinti Dievą, bet kartu ir praktiškai pažinti tą asmenišką Dievą, kurį tikėjo Senojo Testamento karaliai, patriarchai, kurį tikėjo ir tiki daugelis žymių mokslininkų, jo pažįstamų ir draugų. Jis pagaliau suvokia, kad Dievas per jo tėvus jį patį sukūrė, norėdamas su juo pasidalinti savo gyvenimu ir dieviška laime.

     Ir žmogus pradeda dėkoti Dievui mintimis bei žodžiais, jam reiškia pagarbą ir pasitikėjimą. Jam atveria savo dvasios siekius ir širdies ilgesius. Dažnai pajunta tos transcendentinės asmenybės-Dievo atsiliepimus dvasine paguoda, gerumu, meile. Ir žmogus atsiliepia savo nuoširdumu, meile, noru būti Dievo bendradarbiu, jo ištikimu sūnumi, dukra, draugu. O gal kartais Dievo akivaizdoje jis pasijunta labai menkas, palikęs jį, kaip tas Evangelijos sūnus palaidūnas, niekams ar blogiems dalykams naudojantis savo talentus, savo dvasinius turtus, gautus iš paties Dievo. Galbūt žmogus suvokia, kad jam, kaip tai svetimautojai, gresia pražūtis. Jis atsimena, kad Jėzus, jos pasigailėjęs, atleido nuodėmes ir ją išgelbėjo. Tada jis žodžiais ar be žodžių prašo Viešpatį jį išgelbėti. Ir žmogus tiki, kad dangiškasis Tėvas dėl savo Sūnaus Jėzaus Kristaus nuopelnų ir žmonių meilės tikrai jo pasigailės.

     Tokiu būdu žmogus, susitikdamas su savo Kūrėju ir su Jėzum Kristumi, pajunta Dievo didybę ir gerumą, pasijunta, kad jis yra Dievo mylimas. Jam taip pat kyla meilės ir dėkingumo jausmai. Jis jaučia, kad Dievas jam suteikė antgamtines tikėjimo, vilties ir meilės dorybes.

Žemaičių Kalvarijos Marija

     Žinoma, ieškančiam tikėjimo gali iškilti Jėzaus dieviškumo klausimas. Čia dėl straipsnio apimties plačiau šio klausimo nenagrinėsime, galima tik paminėti daugelį faktų, įrodančių jo dieviškumą. Daugelis Senajame testamente paskelbtų pranašysčių apie būsimą Mesiją Jėzaus gyvenime beveik pažodžiui išsipildo. Evangelijos aprašytų Kristaus stebuklų joks paprastas žmogus negalėtų padaryti. Apie Kristaus dieviškumą kalbėte kalba jo paskelbtas nuostabus mokslas, apaštalų liudijimai, paties Kristaus pranašystės apie savo mirtį, prisikėlimą, apie Jeruzalės sugriovimą ir t.t (plačiau apie tai paties autoriaus buvo rašyta “Laiškuose lietuviams” 1984 m., 335, 366 psl.).

V. Įsipareigojimas, laimėjimai ir dovanos

     Įtikėjęs žmogus labai daug gauna. Iš Kristaus mokslo jis sužino ir iš jo elgesio mato, koks iš tikrųjų yra Dievas pats savyje ir bendraudamas su žmonėmis. Kristus, kaip žmogus, jam yra idealas ir pavyzdys, koks turi būti protingasis Dievo kūrinys, tikintysis žmogus. Tikint Dievą Tėvą ir jo Sūnų Jėzų Kristų, iškyla ir žmogaus įsipareigojimas didžiosioms vertybėms: tiesai, teisingumui, meilei, taikai, gėriui, grožiui. Už jų stovi Dievas — pats gėris, grožis, meilė, tiesos, teisingumo, taikos įkvėpėjas ir jų įgyvendinimo galingas padėjėjas. Tada žmogus ne vien teoriškai įsipareigoja, bet ir praktiškai, gyvenimiškai. Mat tos vertybės suprantamos ir vykdomos santykiaujant su žmonėmis. O žmonės yra mylimi Dievo vaikai, Kristaus broliai, seserys, jo, dieviškojo vynmedžio, šakelės, jo paslaptingojo Kūno-Bažnyčios nariai.

     Taip įtikėjęs žmogus daug laimi, gauna didelių dovanų, nors ir surištų su kai kuriom pareigom:

     a.    Gyventi pagal naujai gautą sąmonę, kad jis yra mylimas ir mylintis Dievo vaikas, jį išgelbstinčio Jėzaus Kristaus kovojantis talkininkas, jame gyvenančios Šv. Dvasios bendradarbis, didžiosios Dievo vaikų šeimos narys.

     b.    Jis turi turėti naujus principus ir motyvus — gerbti ir mylėti Dievą bei žmones, dorai elgtis, nors kartais dėl to reikėtų ir aukotis, kentėti.

     c.    Turėti naują laikyseną. Jis turi būti garbingas, pasitikintis, norintis ir besistengiantis padėti kitiems, ypač suvargusiems, neturtingiesiems. Turi būti dėkingas, neveidmainiškas, nesavanaudiškas, didžiadvasiškas, mokąs pasiaukoti už kitus.

     d.    Turėti naujus siekius: įsistiprinti ir padėti kitiems įsistiprinti Dievo karalystėje, toje tiesos, teisingumo, meilės, taikos, malonės ir šventumo karalystėje. Jis turi jos siekti ir su didžia viltimi tikėtis tos karalystės paveldėjimo danguje.

     e.    Turi pradėti naują veiklą. Ji gana skirtinga ir tikslais, ir motyvais, ir priemonėmis nuo netikinčio žmogaus veiklos. Šv. Dvasiai padedant, žmogus gali pasidaryti pilnutiniu asmeniu, Dievo vaiku, kuris stengiasi uoliai darbuotis ir visuomenės, ir paskirų žmonių gerovei.

     Norisi čia pabrėžti, kad Kristus po savo mirties ir prisikėlimo atsiuntė apaštalams ir pirmajai tikinčiųjų bendruomenei pažadėtąją Šv. Dvasią. Jis ir toliau ją siunčia per sakramentus ir kitais būdais. Šv. Dvasia taip pat veikia per savo septynerias dovanas ir įvairias charizmas, prisijungdama prie tikinčio žmogaus veiksmų ir jam padėdama. Ji padeda tikintiesiems suprasti Šv. Raštą, pažinti Kristaus mokslą, tvirčiau tikėti ir mylėti Dievą. Ji stiprina Bažnyčią ir saugo nuo klaidų, veda, palaiko ir vis atnaujina.

     Aišku, Kristaus įsteigtoji Bažnyčia yra ir dieviška, ir žmogiška. Ji yra dvasinė antgamtiška tikinčiųjų bendruomenė, bet kartu ir žemiška žmonių institucija. Užtatjoje gali reikštis ir reiškiasi žmogiškos silpnybės, klaidos, įvairios blogybės tiek paskirų jos narių gyvenime, tiek ir hierarchijoje. Tai reikia gerai suprasti ir nenusivilti, matant joje kai kurias negeroves. Kai kurie net mokyti žmonės, pastebėję tasnegeroves, nustoja tikėti ir praktikuoti. Keista, kad jie vis tiek eina pas gydytojus, nors kai kurių gydytojų gyvenime mato daug negerovių.

     Antgamtinis tikėjimas Dievu, nusigręžimas nuo blogio ir atsigręžimas į gėrį, į Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų, naudojimasis jų teikiamomis malonėmis ir dovanomis duoda jėgų tikinčiam žmogui atsilaikyti ar nugalėti taip dabar paplitusį praradimą pagrindinės krypties, būtinų normų ir gyvenimo prasmės. Taip pat padeda atsispirti alkoholiui, seksui, narkotikams, kriminaliniams nusikaltimams, depresijai, savižudybei.

     Kuo stipriau žmonės tiki Dievą ir krikščionių mokslu persunkia savo gyvenimą bei pasaulėžiūrą, tuo labiau jie, ypač jaunimas, geriau supranta laisvę, autonomiją, šeimyninius ir visuomeninius santykius. Jie ryžtingai stoja už pagrindines žmogaus teises, už ekonominę bei kultūrinę pažangą. Visuomeniniame ir politiniame gyvenime jie ne tik veržiasi užimti aukštas, pelningas vietas, bet stengiasi nesavanaudiškai tarnauti žmonių gerovei.

     Tad išvada — tikėjimas daro žmogų laimingą, užtat neišmintinga pasilikti žmogumi be Dievo.

 

     Manome, kad su čia pateiktomis mintimis derinsis kažkur girdėta pasakėlė, pavadinta: “Žmogaus maištas prieš saulę”. Vis didėjant technikos pažangai, kartais moderniam žmogui peršasi mintis, kad pasaulis jau gali apsieiti be Dievo. Ši pasakėlė parodys, kad jeigu pasaulis negalėtų ilgai išsilaikyti be saulės, tai dar labiau — be Dievo. Red.

artą žmogus išdidžiai tarė saulei:

     —    Pagaliau jau man nesi reikalinga, aš galiu apsieiti be tavęs!

     —    O kas tau duos šviesos ir šilimos? — nuolankiai paklausė saulė.

     Pasipūtęs žmogus tuoj atkirto:

     —    Mano išradimai: elektra, akmens anglys ir nafta!

     —    Tebūnie tavo valia, — ramiai atsakė saulė ir nusileido.

     Kitą rytą saulė nepatekėjo. Vidudienį dar tebemirgėjo žvaigždės juodame danguje. Žmogus buvo visiškai ramus. Bet po dvidešimt keturių tamsios nakties valandų jautė šaltį. Tada jis išdidžiai tarė:

     —    Rytoj daugiau anglių liepsiu mesti į krosnis ir uždegti daugiau elektros lempučių gatvėse bei keliuose!

     Ir taip buvo padaryta. Bet antrą dieną susmuko nuo šalčio ir tamsos javai, nušalo medžiai ir kiti augalai. Tada žmogus tarė:

     —    Šimteriopai padidinsiu savo laboratorijų produkciją!

     Ir tikrai padidino. Tačiau trečią dieną sušalo visas vanduo. Vandenynai tapo lygūs kaip stalas. Suledėjo upės ir ežerai. Iššalus vandeniui, neveikė nė elektros stotys, sustojo visos mašinos, visur viešpatavo šaltis ir neapsakoma tamsa.

     Tada išdidžiai tarė žmogus:

     —    Pertvarkysiu elektros mašinas. Dabar jas varysiu anglimis ir nafta!

     Ir taip buvo padaryta. Bet ketvirtą dieną pasibaigė ir anglys su nafta. Tada žmogus pradėjo kirsti ir deginti miškus, sudegino visus medinius baldus ir įrankius, tačiau šviesa negrįžo, nebuvo jokio judėjimo, o šaltis dar padidėjo. Tada žmogus pradėjo mesti į ugnį muziejų eksponatus, pinakotekų ir galerijų paveikslus, visų bibliotekų knygas, visus mokslo ir literatūros veikalus, išgelbėdamas tik tris: Homerą, Virgilijų ir Dantę. Norėjo bent kiek pasišildyti prie ugnies, kurioje degė visa pasaulio kultūra.Bet šilimos nerado. Tada jis metė į ugnį ir Homerą, Virgilijų, Dantę... Blykstelėjo vieną akimirką liepsna ir užgeso. Dingus paskutinei šviesos kibirkštėlei, žmogus krito žemėn ir verkė. Šaltis jam suparaližavo kojas, rankas, pradėjo spausti širdį. Prieš užmerkdamas amžinai akis, žmogus jas įsmeigė į žvaigždėtą dangų ir nuolankiai pasakė:

     —    Buvau kvailas.

     Tada saulė vėl sužibo danguje ir pradėjo skleisti suledėjusioj žemėj šviesą ir šilimą. Reikėjo iš naujo atkurti mirusį pasaulį.

     Taip, jei vieną rytą nepatekėtų saulė, tai visa pasaulio kultūra ir civilizacija žūtų per keletą dienų. Dar blogiau būtų, jei Dievas nusigręžtų nuo pasaulio bent vieną sekundę. Žmonija ir visas pasaulis pavirstų į nieką. Jeigu žmogus šiame gyvenime nenori pripažinti Dievo ir pakelia prieš jį maištą, kitame gyvenime tikrai nusiminęs turės ištarti — “Buvau kvailas”. Bet gal jau bus per vėlu. Amžino gyvenimo Saulė gal jam daugiau nepatekės...