Spausdinti

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Jeigu paklaustume dešimt sutiktų žmonių, kurios, jų nuomone, pareigos yra atsakingiausios, be abejo, gautume dešimt skirtingų atsakymų. Vienas tvirtintų, kad prezidento pareigos svarbiausios, nes jis atsakingas už visos tautos gerovę. Kitas sakytų, kad gydytojas, nuo kurio sprendimų ir sugebėjimo priklauso žmogaus gyvybė, turi nepaprastai atsakingas pareigas. Dar kas nors pareikštų, kad kunigų pareigos atsakingiausios, nes jie rūpinasi žmogaus sielos gyvenimu, kuris tęsis amžinai.

     Kai kartą to paklausiau savo penkiolikmečius mokinius, gavau visai netikėtą atsakymą: motinos pareigos atsakingiausios. Jai Dievas atsiunčia bejėgį kūdikį, kurį ji turi auginti-puoselėti ne tik jo fizines, bet ir dvasines savybes. Metams slenkant, vaiko, paauglio ir suaugusio gyvenime daug žmonių turės reikšmės, padės suformuoti vienokią ar kitokią jo asmenybę, tačiau niekas niekuomet neturės tiek įtakos, kiek turi motina jo pirmaisiais gyvenimo metais.

Madonos skulptura už didžiojo altoriaus su ornamentine medžio, audinio ir Lietuvos gintaro saule

     Tarp motinos ir vaiko užsimezgęs ryšys yra nenutraukiamas metų eilės, atstumų ar gyvenimo būdo. Jeigu tas ryšys yra jaukus, šiltas ir kupinas abipusės meilės, jis atneša daug džiaugsmo, paguodos; jeigu dėl kurių priežasčių tas ryšys perpintas abejingumo, nejautrumo ar net neapykantos, tai jis teikia daug skausmo ir liūdesio.

     Esame pratę žvelgti į motinos reikšmę ir jos pareigas iš vaiko taško: ją girti, jeigu vaikas užauga visokeriopai graži, tvirta asmenybė; kaltinti, kai užaugęs jos vaikas savo elgesiu ar būdu pažeidžia pagrindines bendruomeninio žmonių gyvenimo taisykles. Tačiau stabtelėkime ir trumpai pažvelkime į motinos-vaiko santykius iš motinos pusės.

     Reta moteris yra pasiruošusi (daugeliu atvejų net ir pakankamai subrendusi!) motinystės pareigoms. Jeigu gydytojui ar kuriam kitam profesionalui reikia daug metų praleisti, besiruošiant savo profesijai, tai motina tapti užtenka biologinio subrendimo. Sakoma, kad kiekviena moteris automatiškai gali būti ir gera motina, nes čia veikia įgimtoji motinystės intuicija ir instinktas, bendras visai gyvajai gamtai. Galbūt ir taip, bet juk kalbame ne apie katę, prižiūrinčią naujagimius kačiukus, o apie aukščiausią Viešpaties kūrinį-žmogų, kurio dvasinė ir fizinė gerovė patikėta moteriai-motinai.

     Kiekvienai motinai reikia intuicijos, meilės, pasiaukojimo, sveikos nuovokos, savęs išsižadėjimo ir daug daug maldų, kol vaikas pagaliau pasiekia savarankiškumo amžių. O tuomet jai labiausiai reikia stiprybės atidaryti savo glėbį ir paleisti tą vaiką į pasaulį, kad galėtų išmėginti savo sparnus, savo jėgas ir žengti savo pasirinktu keliu. Galbūt jo gyvenimo kelyje pasitaikys duobių ir užtvarų, bet jis nepražus, jeigu motina savo pareigas yra nuoširdžiai atlikusi.

     Galima sakyti, kad motinos ir vaiko santykiuose pasireiškia keturi pagrindiniai gyvenimo tarpsniai.

     Pirmasis — nuo kūdikio gimimo iki maždaug brendimo amžiaus. Šis tarpsnis motinai lengviausias, nors dažniausiai pareikalauja daug fizinių jėgų. Ypač iki mokyklinio amžiaus visas vaiko pasaulis sukasi apie motiną. Ji yra vaiko gyvenimo centras. Pasaulis už namų sienų, už motinos įtakos sferos vaikui nedaug pažįstamas, nes visi žingsniai į jį atliekami, besilaikant motinos rankos. Kai vaikas pagaliau pasiruošęs išeiti į platesnį visuomeninį gyvenimą — lankyti mokyklą — pagrindiniai jo asmenybės bruožai jau susiformavę.

     Atvedusi vaiką iki mokyklos durų ir palikusi svetimųjų globai, motina išgyvena nepaprastą atsiskyrimo, tuštumos, liūdesio jausmą. Ji žino, kad su pirmąja diena mokykloje tarp vaiko ir jos pradeda įsiterpti svetimi žmonės, naujos idėjos ir įtakos. Tačiau ir šiuo metu didelę vaiko pasaulio dalį užpildo šeima, ypač motina. Ją vaikas lygina su draugų motinomis, į ją kreipiasi, kai susiduria su įvairiomis kliūtimis ar nepasisekimais, su ja dalinasi savo dienų džiaugsmais ir rūpesčiais.

     Antrasis motinos gyvenimo tarpsnis — tai vaiko-juonuolio brendimo amžius. Jis gali tęstis trumpiau ar ilgiau, o retais atvejais praeiti beveik nepastebėtas. Dažniausiai šiuo laikotarpiu daug susirėmimų, aštrių žodžių, nepasitenkinimo. “Tu manęs nesupranti”. “Tu vis manai, kad aš dar kūdikis!” “Visi mano draugai (arba draugės) gali eiti, gali turėti, gali daryti, tik aš negaliu... Tu man nieko neleidi”.

     Tai vis paauglių priekaištai, sviesti motinai, kai ji pasipriešina nepriimtiniems reikalavimams. Reikia karžygiško susivaldymo, takto, šalto proto ir daug daug maldų, kad tarp motnos ir paauglio-vaiko neišdygtų neperlipama siena.

     Jaunuoliui daug įtakos daro draugai ir aplinka už namų sienų. Nors jis šį laikotarpį vadina savęs ieškojimo tarpsniu, tačiau daugiausia jo elgesį, kalbėjimo būdą, apsirengimą ir pomėgius valdo “bandos instinktas”, t.y. noras niekuo nesiskirti iš kitų bendraamžių, iš draugų. “Visi taip daro” — yra jo gyvenimo motto.

Bažnyčios vidus ir didysis altorius, už jo — dekoratyviniai koplytstulpiai ir juos jungianti lentynėlė, viduryje — Madonos skulptūra ir ornamentinė medžio, audinio bei Lietuvos gintaro saulė


     Veltui motina mėgina įrodinėti, kad kiekvienas žmogus yra individas, o kiekviena šeima turi savo elgesio ir gyvenimo standartus. Pagrindinis vaiko argumentas yra: “Visi gali, visi daro, visiems leidžiama...” Tie beveik neapčiuopiami VISI valdo kiekvieną jaunuolio žingsnį, ir motinai reikia daug pastangų, kad bent kiek išsaugotų savo šeimos darnumą ir vaiko tapatybę.

     Šiuo metu moteris-motina turėtų kiek galima daugiau dėmesio kreipti į save. Ji turi susitaikyti su mintimi, kad artinasi trečiasis jos gyvenimo tarpsnis — kai vaikas visiškai paliks namus, kai jos darbas bus baigtas. Nemažai moterų tuo laiku išgyvena vadinamąjį “tuščio lizdo sindromą”, kuris kartais pasireiškia net sveikatos sutrikimu. Lengviausiai šis laikotarpis praeis toms moterims, kurios niekuomet nebuvo tiek įklimpusios į vaikų auginimą, kad prarado, save, savo tapatybę. Žinoma, tokioms moterims yra nepalyginamai lengviau ir kitais motinos-vaiko gyvenimo tarpsniais, nes jų akiratis nesibaigia vien namų sienomis ir vaiko pasauliu. Turėdamos savo interesus, savo siekius ir užsiėmimus, sugeba ramiau žvelgti į pasitaikančias “krizes”, šalčiau spręsti iškylančias problemas, nes jų sprendimai nėra nuspalvinti baimės: “Štai nano vaikas visiškai slysta iš mano glėbio. Ką darysiu, jeigu jį prarasiu? Juk tai visas mano gyvenimas”.

     Trečiasis tarpsnis ir prasideda, kai vaikas-jaunuolis palieka tėvų namus. O tai visuomet atsitinka — su motinos palaiminimu, arba ir be jo. Nors motina savo širdyje visuomet žinojo ir ruošėsi, kai jos sūnus ar duktė žengs paskutinį žingsnį per tėvų namų slenkstį, bet, atėjus laikui, ne visuomet gali tai be kovos priimti.

     Atsiskyrimo priežastis gali būti išvykimas į mokyklą, darbas, noras išsikelti į nuosavą butą, vedybos. Priežastis nesvarbu, nes atsiskyrimo skausmas visuomet vienodas. Kartais motinos priekaištai ir noras bet kokiomis priemonėmis išlaikyti vaiką-jaunuolį namie, savo globoje, kaip tik pagreitina išsiskyrimą, kuris įvyksta su piktumais ir kartėliu.

     Šiuo metu motinai ypač reikalingi savi interesai, užsiėmimai ir pomėgių rezervai. Nori ar nenori, jos darbas baigtas — dabar ji gali savo laiką skirti visiems tiems dalykams, kuriuos metų metais su giliu atodūsiu minėdavo, apie kuriuos svajodavo, kai aplinkui zujo mažamečiai vaikai, be paliovos reikalaudami jos dėmesio. Tik dėl to, kad vaikai užauginti ir savarankiški, nereiškia, jog motinos gyvenimas užsibaigė. Ji dar nesena, ji dar gali daug duoti savo aplinkai, savo bendruomenei, o taip pat ir savo užaugusiems vaikams bei jų šeimoms.

     Galbūt šiuose paragrafuose kai kas pasiges vyro-tėvo paminėjimo. Kur jis tinka į motinos-vaiko-šeimos santykius? Kodėl nekalbama apie jo rolę, jo įtaką ir reikšmę vaikui? O todėl, kad čia apsiribojama moters-motinos gyvenimo puse. Savaime suprantama, kad išmintinga, mylinti moteris niekuomet nepamirš savo gyvenimo draugo. Nesvarbu, kiek ji myli savo vaikus ir kiek dėmesio jiems skiria, ji žino ir jaučia, kad vaikai yra “Dievo paskolinti” tik tam tikram laikui, o vyrą, kurį ji pasirinko iš visų kitų ir su juo surišo savo gyvenimą iki mirties, turės ir tada, kai vaikai paliks namus ir išklys į pasaulį “laimės ieškoti”. Protinga moteris tai žino ir stengiasi, kad, vaikams išėjus, staiga neliktų gyventi su “nepažįstamu, svetimu” žmogumi. O jeigu kuri moteris, įsipainiojusi į savo vaikų gyvenimą, praranda ryšį su savo vyru, tai jos tikrai reikia gailėtis šiame trečiajame motinos gyvenimo laikotarpyje.

     Turbūt jau visiems aišku, kad ketvirtasis motinos gyvenimo tarpsnis yra senatvė. Laiminga motina, kurios paskutiniai gyvenimo metai apsupti meile ir nuoširdžia globa. Tačiau senelių prieglaudos pilnos ir tokių, kurių vaikai labai retai teužklysta apsilankyti, kurios paliktos svetimųjų priežiūrai ir valiai. Čia nekalbama apie motinas, kurios gilios senatvės ar ligos iškankintos, nebepažįsta savųjų, nebegali net iš patalo pasikelti. Tokioms, savaime suprantama, reikalinga nuolatinė priežiūra, kurios vaikai negali suteikti.

     Kažin ar jauna mergina, bežengianti prie altoriaus su savo išsvajotuoju, nepakeistų nuomonės, jeigu galėtų tikrai numatyti, koks bus jos gyvenimas, tapus motina. Tikriausiai ne, nes motinystė atneša tiek džiaugsmo, kad jis tikrai nustelbia visus erškėčius, pasitaikančius motinos gyvenime.