Spausdinti

 (Tėvo diena)

Vytautas Kasniūnas

Ištartas žodis “tėvas”, savo prasmingumu į aukštybes iškeltas, išsilieja plačia muzikos tonų eile, garsais iki dangiškojo Tėvo. Tėvas žemėje —    šeimos galva, o visos žemės dvasinis valdovas —    mūsų visų Tėvas danguje.

Birželio mėnesį mes švenčiame Tėvo dieną. Vieni tėvai tų dienų daug sukrovė į krepšį ir į širdį, kiti mažiau, ar tik pradėję jas rikiuoti, o tretieji, ją švęsdami, kartu ruošiasi patys būti tėvais. Labai dažnai prisimenu savo tėvo pasakymą: “Vaikeli, atsimink, kad ir tu kada nors būsi tėvas”. Jis man buvo idealus tėvas, aš dažnai pagalvoju, ar aš seku jo pavyzdžiu, ar laukiu iš dangaus jo patariamojo balso.

Prieš daugelį metų mes šventėme atmintiną Tėvo dieną. Dideliame vaismedžių sode buvo surengta gegužinė. Netikėtai buvau pakviestas kalbėti. Daug kartų rašęs ir kalbėjęs Tėvo dienos proga, šįkart buvau pasirinkęs kalbėti apie idealų tėvą. Šia tema praėjusį šeštadienį buvau kalbėjęs per radiją. Po radijo programos pasišaipė klausytojai telefoniniuose pasikalbėjimuose, o dabar suūžė, kaip bičių avilys. Vyrai dar šiaip taip laikėsi, bet moteriškoji visuomenė, žinoma, ne visa, prieštaravo. Tėvų buvo trijų generacijų. Seneliai, jų sūnūs ir anūkai atvykę su kūdikiais vežimėliuose ar krykštaujančiais sode. Vaišės buvo karališkos, ir, visiems susėdus prie ilgų stalų, pokalbiai, pasisakymai išsiplėtė į simpoziumą. Jei visą tą linksmą bendravimą būtume įrašę į juostelę, tikrai kitų metų radijo valandėlei būtų buvusi geriausia programa. Užkaito galvose vaisių vynas nuo mūsų kalbų ir saulės, lyg jis būtų lašėjęs į mūsų lūpas nuo vaisinių medžių. Karštesnės kalbos prasidėjo, kai bandėme padaryti idealaus tėvo apybraižą. Bandant statyti pavyzdingo tėvo rūmą, pamatus griovė moterys. Kiekviena jų turėjo skirtingą cemento mišinį. Po to nutarėme pastatyti pirmąjį tėvo pilies aukštą, pradedant vedybomis, sakykime, pirmomis. Amžius — nuo 25 iki 30 metų. Vyras kuria šeimą, idealistiškai įsimylėjęs, nori susilaukti daug vaikų. Ištikimas žmonai, rūpestingas jai padėti namų ruošos darbuose, auginant vaikus. Prisirišęs prie namų, saikingas socialiniuose bendravimuose, tikintis, ištikimas plačiašakei lietuvybei, saikingas modernizmui, šių dienų reikalavimams, taip pat ir visuomeninėje veikloje. Myli be skirtumo abiejų lyčių vaikus, išmintingai taupus, suranda būdų remti visuomeninę bei kultūrinę veiklą. Gyvena, laikydamasis uždarbio balanso. Nešoka per aukštas tvoras, jei nėra kur įsibėgėti, ir nėra tikras, kad bus pajėgus aukštam šuoliui. Profesijoje siekia garbingo ir vertingo paaukštinimo, stipriai laikosi savo nusistatymo, nesvyruoja, lyg vėjo lankstomas.

Pastačius idealaus tėvo pilies stulpus, prasidėjo lauko ir vidaus sienų kalimas. Kiek galvų, tiek ir minčių, tiek lentų ir vinių.

Bet kai įvairiuose klausimuose buvo nesutarta, tada išryškėjo lyg ir dalinis balsavimas. Buvo pasisakyta, kad 90% vyrų veda mylėdami, o 35% moterų išteka, vienoms ieškant karjeros, kitoms — norint turtų ir žemiškų gėrybių. Vyrų ištikimybė bei prisirišimas prie šeimos taip pat didesnis. Nei sekso, nei šeimų išsiskyrimo klausimo nebuvo galima privesti prie balsavimo. Užkaito jau ir taip buvusios karštos kalbos, rodos, lūpos garavo. Moterys nepasidavė ir savo minčių tvirtovę išlaikė.

Kai saulė pasislėpė už vaismedžių, metas buvo skirstytis. Po to šventėme daug Tėvo dienų, bet šitoji, buvusiems dalyviams ir po daugelio metų susitikus, vis prisiminimuose iškildavo.

Idealaus tėvo pieštas paveikslas yra įvairus savo tematika, spalvomis, o taip pat ir technika. Kai kas gal norėtų jį matyti akvarelinėje tapyboje, kai dailininkas, šlapiame popieriuje paliejęs dažus, skuba atlikti, išbaigti savo kūrinio vaizdą. Kartais dažai liejasi, kaip dailininkas nori, kartais jie patys išsilieja savomis spalvomis ir vaizdais.

Akvarelinės tapybos tėvas pasiduoda gyvenimo tėkmei — kaip bus, taip bus gerai. Vedė, turi žmoną, vaikus, yra pastogė, netrūksta duonos. Tai čia daugiau liberališkai nusiteikusio tėvo paveikslas.

Kitas paveikslas, pieštas aliejiniais dažais, įsisenėjusių formų stiliumi, lyg Vatikano rūmų dailininko. Gal tiktų jį pavadinti konservatyvaus tipo atstovu. Konservatyvizmo lempos jam šviečia iš visų pusių.

Trečias tėvo paveikslas pieštas drobėje, išliejus spalvų gamą, juos tirpdant, mėginama sudaryti kūrinio vaizdą, teptuką panaudojant tik bendriems bruožams. Tai modernaus tėvo paveikslas .

Jei šiandien būtų sušaukta tėvų konferencija, tai susirinkę konservatyviai, liberališkai ir moderniai nusiteikę tėvai, balsuodami ir pasisakydami, koks turi būti idealaus tėvo tipas, pasidalintų lygiomis. Jie visi yra įsitikinę, kad yra idealūs tėvai. Bent gerai, kad jie taip mano.

Tėvo dieną kiekvienas tėvas, lyg peržiūrėjęs savo gyvenimo vaizdajuostę, giliai susimąsto, pamatęs, kur buvo eita geru, kur blogu keliu, kur padaryta gerai, kur blogai. Grįždamas į praeitį, prisimindamas savo senolio tėvo nueitą kelią ir jį lygindamas su savuoju, žvelgia į dabartį, kuriuo keliu eina jo sūnus, naujosios generacijos tėvas. Tėvo tobulybės kelio sekimas yra sunkus. Kristus sako: “Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5, 48). Tai gražūs žodžiai, bet, norint juos įgyvendinti, reikia lipti į Biliūno pasakos laimės kalną, kuris yra labai status, bet vis tiek atsiranda drąsuolių, pasiryžusių į jį kopti, nors ne visiems tai pasiseka. Bet jau vien tobulybės siekimas yra graži dorybė. Ką šiandien padariau gerai, ką blogai, turi būti dienos ataskaita, sujungta su vakaro malda, prašant pagalbos kitai dienai.

Kiekvienam tėvui pavyzdžiu švyti jo senolis. Jo gyventą gėrį reikia apšviesti, blogį aptemdyti. Prisiminkime, kad “kiekvienas medis pažįstamas iš jo vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, nuo erškėčių neskina vynuogių” (Lk 6, 44). Tėvas — tai vaisinis medis. Nuo jo skinsi tokius vaisius, kokie jame auga. Bet jei į blogų vaisių medžio šaką įskiepysi atžalą gerų vaisių - susilauksi gerų, vėliau nupjaudamas pasenusias, blogus vaisius nešančias šakas.

Jei šv. Paulius meilės himne rašė, kad meilė viską nugali, tai dabar, jeigu mes jam rašytume laišką, tai galėtume pasakyti, kad meilė kartais ir daug blogo gali padaryti. Kiek daug tėvų, labai mylėdami vaikus, jų nepažabotus norus pildydami, nuvedė juos į narkomanijos, išdykavimo, paleistuvavimo kelius, leisdami jiems nerūpestingai gyventi! Bijodami pasakyti “ne” mažam vaikui, kad jo širdelės neužrūstintų ir ašarėlių neišspaustų, o paaugliui — kad jo meilės nenustotų, iš gero medžio išaugina blogus vaisius. Juk ir medžiui negalima duoti per daug trąšų!

Tėvo dieną mes švenčiame dvejopai. Vienaip, kai ją per metus švenčiame 365 kartus: kiek metuose yra dienų, tiek gražių meilės ir pagarbos žiedų supynę į vieną didelį vainiką, jį įteikiame tėvui Tėvo dienos proga. Tėvo dieną švenčiame antraip, kai tėvui parodome, kartais labai iškilmingai ir pompastiškai, meilės bei prisirišimo jausmų tik vieną kartą per metus - Tėvo dienos šventėje. Ir tai gerai, o būna ir blogiau!..

Kalbant apie tėvus, prisimena ir amžiaus metai. U.S. Cenzo biuras paskelbė, kad nuo 1983 metų gyventojų skaičius, kurie turi 65 ar daugiau metų, yra didesnis negu paauglių jaunuolių nuo 14 iki 19 m. amžiaus. O 85 metų gyventojų grupė yra sparčiai auganti. Kas amžiaus metus lygina su senatve, turi prisiminti generolo Douglas MacArthur žodžius, kai jis, atšventęs 75 metų sukaktį, paklaustas, kaip jis išlaikė tokią gyvą ir jauną dvasią, atsakė: “Jaunystė nėra vien tik gyvenimo laikotarpis, ji yra minties ir dvasios būsena. Ji nėra vien išnokusių skruostų, raudonų lūpų ir lanksčių kelių dalykas. Ji yra valios kietumas, vaizduotės kokybė, išgyvenimų vešlumas... Niekas nepasensta vien tik pragyvendamas tam tikrą metų skaičių. Žmonės sensta, tik skirdamiesi ir bėgdami nuo savo idealų. Tu esi toks jaunas, kaip tavo tikėjimas, ir toks senas, kaip tavo sukurtos gyvenimo abejonės... Toks jaunas, kaip tavo viltis, ir toks senas, kaip tavo nusivylimas... Kiekvienos širdies viduje yra registruojantis įrankis. Kol jis gauna grožio, vilties, džiugesio ir narsos pranešimus, tol tu esi jaunas. Kai vielos sutrūksta, ir tavo širdis apdengiama pesimizmo sniegais, tada ir tik tada tu daraisi pasenęs”. Žmonės sensta ir pasensta tik tada, kai patys užsidaro savo pasidarytame senatvės kalėjime, užuot dirbę, susigiminiuoja su tinginiavimu, pasiduodami abejonėms, skiriasi ir bėga nuo savo turėtų siekimų.