Spausdinti

KOSTAS PAULIUS

Jei ieškosime visoje žmonijos istorijoje asmens, kuris kentėjo apleidimą labiausiai, kito tokio nerasime, kaip Jėzų, kuris kybodamas ant kryžiaus šaukė: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” (Mk 15, 34). Tai buvo Jo kančios skaudžiausias momentas, kančios viršūnė!

Ne tada Jis labiausiai kentėjo, kai Jį plakė ir erškėčiais vainikavo, ir ne tada, kai nešė kryžių ir buvo taip nualintas, kad Jo priešai, pabūgę, jog negalės įvykdyti savo keršto ir dar gyvą prikalti ant kryžiaus, privertė Simoną Kirenietį padėti Jam nešti kryžių. Juk kelyje į Golgotą Jis vis dar rūpinosi kitais, sakydamas verkiančioms moterims, kad jos ne Jo verktų, bet savęs ir savo vaikų. Ir ant kryžiaus, kol Jo kančia dar nebuvo pasiekusi kulminacijos, Jis meldėsi: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34).

Vilniaus universiteto garbės daktaras Valdas Adamkus pasidalina naujausiomis žiniomis iš Lietuvos

Kad geriau galėtumėm suprasti, kada ir kodėl Jėzus kentėjo labiausiai, būtų naudinga pamąstyti ir stengtis suprasti Švenčiausios Trejybės asmenų tarpusavio meilės paslaptį, meldžiant Šventąją Dvasią malonės, be kurios mūsų pastangos visuomet yra ribotos.

Apie tą dieviškąją meilę mums kalba Jėzaus pavyzdys. Jis, kaip Dievo Sūnus, iš meilės Tėvui sutiko kentėti dėl žmonių išganymo, nes to norėjo Tėvas. Jėzus žinojo ir buvo tikras, kad Tėvas Jį myli ta nepaprasta meile, nors ir siuntė tokiai baisiai kančiai.

Bet Tėvas, norėdamas Sūnaus kančios taurę pripildyti, kad išganymo darbas būtų galutinai atbaigtas, leido Jam pajusti, jog Jį apleido ir paliko vienišą. Jėzui tas apleidimo momentas ir buvo skaudžiausias visoje Jo kančioje. Todėl neišlaikęs Jis ir šaukė — “...kodėl mane apleidai?” Jam tai buvo skaudžiausia, nes jeigu Tėvas Jį apleido, tai Jo kančia be Tėvo meilės ir vienybės veltui buvo kentėta. Jis tada jautėsi visiškai sunaikintas, pavirtęs į nieką.

Mąstydami Švenčiausios Trejybės asmenų tarpusavio meilės intensyvumą, geriau galime suprasti ir Jėzaus apleidimo skausmo didumą. Tas Jo skausmo didumas rodo ir Jo meilės intensyvumą mums.

Bet to, kad Tėvas Jį tada buvo apleidęs, dar neužteko. Jis ir toliau vis labiausiai apleidžiamas — dabar jau Šventoje Eucharistijoje. Juk Jis iš savo begalinės meilės padarė stebuklų stebuklą — pasiliko su mumis Šventoje Eucharistijoje visam laikui. Jis nori, kad, atsiliepdami į tą nepaprastą Jo meilę, ir mes Jį mylėtumėm. Jo žodžiai tai rodo aiškiai: “Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli” (Jn 14, 21 ). O štai čia pora Jo įsakymų: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!” (Jn 6, 53). O čia antras: “Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame” (Jn 6, 56). Tai ir yra Jėzaus intensyvi meilė, paslėpta Šventoje Eucharistijoje, visuomet laukianti mūsų.

Jėzus nori, kad mes Ji mylėtumėm ne žodžiais, bet konkrečiais veiksmais, kuriems vykdyti reikia valios ir apsisprendimo. Naudodami valią, tą nepaprastą Dievo dovaną, laisvai ir iš meilės Jėzui, mes tikrai norėsime daryti tai, ko Jis iš mūsų ir nori, kad darytumėm tai, ką minėtose citatose kaip tik ir pasakė.

O ką mes darome, kokią meilę Jam rodome?! Šiokiadieniais bažnyčios beveik tuščios, nedaug tokių, kurie Jį priima kasdieną, dar mažiau tokių, kurie Jį aplanko. Kur tikintieji, kurie save dar laiko tikinčiais?!

Jėzų labiausiai apleidžia dar ir tie, kurie Jo mokymo nenori priimti, Jį palieka ir eina nuodėmės keliais.

Nuodėmės, to baisiausio blogio, pasaulyje yra tiek daug, kad kai kuriems atrodo, jog pasaulio pabaiga jau čia pat. Bet tiems, kurie myli Jėzų, pasaulio pabaigos baimė negali atimti drąsos. Jie visu uolumu nori tą blogį mažinti ir už jį apleistajam Jėzui atlyginti. Iš tikrųjų to blogio matymas turėtų mus tik inspiruoti sekti Jėzumi ir daryti tai, ką Jis darė ir nori, kad mes darytumėm: “Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys” (Lk 14, 27). Jis ir atėjo į pasaulį kentėti dėl žmonių išganymo: “Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3, 17).

Jei nešime savo kryžių, sekdami Jėzumi, dalyvausime Jo atpirkimo darbe, tada nieko svarbesnio mūsų gyvenime negalės būti. Juk ir Jėzaus viso gyvenimo svarbiausias darbas buvo Jo kančia. Jis Pats tai pasakė: “O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32).

Mes ir matome, kad kai Jis mokė ir stebuklus darė, nedaug turėjo sekėjų, bet kai kentėjo ant kryžiaus — visus patraukė ir vis tebetraukia prie savęs milijonus.

Taip pat ir mūsų visi kentėjimai, aukojami vienybėje su Jėzumi, yra svarbesni, negu mūsų darbai, veikla, profesija, gabumai, pasiekimai, nes tuose kentėjimuose pradeda veikti Dievo galybė ypatingai, visus patraukdama prie Jėzaus, vykdydama išganymo planą.

Dievui aukojamos visos mūsų pastangos, darbai ir veikla taip pat turi didžią vertę ir prasmę, bet viso to negalime lyginti su aukojamais kentėjimais.

Jėzaus kančios pavyzdys mus moko, kad virš visų aukojimų Dievo plane svarbiausias yra kentėjimų aukojimas.

Kančia ir Šventoji Eucharistija yra Dievo paslaptys, kurių mūsų žmogiškas galvojimas kaip reikiant suprasti negali. Bet tikėjimas mus moko, kad Viešpats viską gerai padarė ir daro, kad mūsų klaidinti negali, nes Jis yra Tiesa ir Meilė.

■ Lietuvoje įsisteigė katalikiškas moterų sambūris “Caritas”, siekiąs atgaivinti įsijautimą į moters-motinos tikrąjį pašaukimą. “Caritas” yra išsivystęs iš pogrindžio moterų veiklom. Siekiama kovoti prieš abortus, padėti vienišoms motinoms.