KUN. JONAS
Žmoniją kamuoja dvi baisios ligos: AIDS ir ATEIZMAS — BEDIEVYBĖ. Jos yra viena į kitą panašios ir skirtingos. Aids nusiaubia ir sunaikina žmogaus kūną, o ateizmas nusiaubia jo dvasią. Aids iškilo epidemijos proporcijomis dar neseniai. Ateizmu sergančių buvo ir žiloje senovėje, bet epidemiškai ėmė siausti ypač paskutinio pokario metais. Atrodo, jog Aids prasidėjo tarp palaido moralinio gyvenimo žmonių, nors dabar jau gali užsikrėsti ir dori žmonės. Ateizmo liga plinta visose tautose, visuose luomuose, tarp tikinčiųjų ir atšalusiųjų, tiek mokytų, tiek ir menko išsilavinimo asmenų. Aids ligai sustabdyti ir nuo jos apsisaugoti vaistų ieško šimtai mokslininkų, išleidžianti šimtai milijonų dolerių, bet tuo tarpu jokių vaistų dar nerasta, ir nežinai, kada bus surasta. O ta liga yra mirtina. Gal todėl, kad nuo ateizmo ligos, atrodo, niekas nemiršta, tai jo sulaikymu rūpinasi tik įvairių religijų tikintieji. Tačiau ateizmo žala žmonijai yra kur kas didesnė už Aids. Kadangi ateizmu užsikrečia nemažas skaičius ir mūsų, lietuvių žmonių, ypač jaunosios kartos, tai laikas ta liga rimtai susirūpinti. “L.L.” ryžtasi tą problemą panagrinėti per keletą numerių. Apžvelgsime jo savotišką paslaptingą mįslingumą, šaknis, plitimo aplinkybes ir sąlygas, platintojus-apaštalus ir vaistus tai ligai įveikti.
Bene nuodugniausiai ištyrė ir aprašė ateizmą kun. Vincentas E. Miceli, S. J., knygoje “THE GODS OF ATHEISM” (Ateizmo dievai). Jo medžiaga panaudojama šiuose straipsniuose.
“Laiškų lietuviams” redaktorius ir jaunimo konkurso laimėtojai: Vaiva Vygantaitė, Gytis Vygantas, Marius Polikaitis, Rima Polikaitytė ir Edvyna Valkiūnaitė
Kaip šventieji, taip ir ateistai negimsta. Tokiais patys žmonės save padaro. Į šventumą kelias yra status, pavojingas. Nuodėmės nusilpnintomis savomis natūraliomis jėgomis žmogus neįstengia įkopti. Jam būtinai reikalinga Dievo pagalba. Esam kažkaip linkę galvoti, jog ateistu tapti yra lengva. Netiesa! Yra baisu ir skaudu stengtis atsikratyti dieviškojo Mylėtojo. Kelias į ateizmą — tai kelias į žiaurią vergovę. Ateistu niekas netampa nejučiom, nežiniom. Reikia pačiam žmogui apsispręsti už, ar prieš Dievą ir jojo žmogui bei pasauliui nustatytą tvarką. Kaip prie to prieinama?
Pirmoji galimybė tapti ateistu glūdi visatos ir paties žmogaus santvarkoje. Nepaisant nuostabiai didingos labai tikslios santvarkos, kūrinija negali suvesti protingą žmogų akis į akį su jojo Kūrėju. Žmogaus dėmesį labiausiai traukia ir žavi regimasis, spalvotasis, malonių formų ir visokių galimybių kupinas medžiaginis pasaulis, ir beveik neišvengiamai atitraukia jo dėmesį nuo nematomojo Kūrėjo. Todėl yra lengva visai pasinerti aplinkinėje gamtoje ir tolimiausių tolių žvaigždynuose. Toks paskendimas kūriniuose dažnai išsivysto į ilgesnį laiką tveriantį dvasinį žmogaus atitolimą nuo neregimo (transcendentinio) Kūrėjo. Galų gale, susižavėjęs ir pamilęs nuolat jį supantį įdomų gražų pasaulį, patyręs ir savo proto, vaizduotės bei valios jėgas tyrinėti, suvokti visatą valdančius dėsnius ir jais naudodamasis kurti savaip pagerintą “kultūringesnį” pasaulį, žmogus lengvai ima jaustis pats esąs visko valdovas, kad jam visa tai priklauso ir kad jis gali daryti, ką ir kaip norėdamas, viskam nustatyti savą tvarką. Jam dingsta iš akių faktas, kad tiek jis pats, tiek visa visata yra išskirtina mylinčio Kūrėjo nuosavybė ir kad su tuo
faktu reikia skaitytis. O jei kartais tai ir atsimena, tai tas žmogui nepatinka, linksta su tuo faktu nesiskaityti, neregimąjį visatos savininką ignoruoti.
Taigi ateizmas kyla iš galvosenos ir nusiteikimo mestis iš nežinomos, neregimos, mūsų jusles nepaliečiančios tikrovės į čia pat nuolat regimąją, mus supančiąją tikrovę, o neregimąją tikrovę visai paneigti.
Ateizmo žodis susideda iš dviejų graikų žodžių: iš neiginio “a” ir daiktavardžio “theos” — dievas. Lietuviškai tariant, “bedievis”, tas, kurs neigia Dievo buvimą. O tačiau savo esme negatyvus — neigiantis ateizmas turi prasmę tik tada, kai jis neigia pozityvią tikrovę — Dievą. Visi protingi ir laisvi kūriniai susiduria vėliau ar anksčiau su iššūkiu priimti, ar nepriimti Kūrėją Dievą. Net Kristus, tikras žmogus-Dievas, buvo gundomas pripažinti kūrinį gundytoją, jam nusilenkti ir atsisakyti Dievo. Kristus tokią neištikimybę tučtuojau atmetė: “Vieną Viešpatį Dievą tegarbinsi ir jam vienam tetarnausi” (Lk 4, 5-8).
Esam kažkaip linkę galvoti, jog ateistu tapti yra lengva. Netiesa! Yra baisu ir skaudu stengtis atsikratyti dieviškojo Mylėtojo.
Kas sakosi esąs ir tikrai yra ateistas, tas tokiu netapo per vieną dieną.
Kaip ir kiekvienas išankstinis užsispyręs nusistatymas, taip ir ateizmas normaliai prasideda vos žymiais valios pasipriešinimais Kūrėjo valiai.
Gan dažnai ateizmo pradžia užsimezga proto abejojimais Dievo buvimu ar jo gerumu. Taip išgyvenama “tikėjimo krizė”. Tokia krizė dar nėra kažkas nedoro, nenormalaus, nors ir kažkaip įkyriai kamuotų. Dievas tokius bandymus leidžia patirti, kadangi jie duoda progą žmogui bręsti į sąmoningą, nusistovėjusią, mylinčią draugystę su savo Kūrėju. Todėl šv.
Petras galėjo rašyti: “Jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės ir pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus” (1 Pet 1, 6-8).
Pirmieji ateizmo daigai ima lįsti iš Dievui neištikimybės grunto. Pradžioje tos neištikimybės gali būti dar apgailestaujamos, dar stengiamasi su jomis “susitvarkyti”. Žmogaus valia ne staiga, ne iš karto nusistato prieš Dievą. Bet ilgainiui žmogus leidžia sau būti vis dažniau ir dažniau neištikimas, ima su tuo apsiprasti ir savo neištikimybes pateisinti. Pagaliau visai nebekreipia į jas dėmesio ir tvirtai galutinai nusistato prieš Dievą. O kai Dievo paneigimai ir su juom nesiskaitymai tampa įpročiu, tada griebiamasi “mokslinių pasiteisinimų”, įrodinėti, jog Dievo nėra ir net būti negali, kad jis visatai visai nereikalingas. Toks ateizmas yra principinis. Atmetama pati Dievo idėja.
Faktas, kad Dievas mūsų juslėms yra neprieinamas, nepatiriamas dar nėra ateizmo tikroji priežastis. Jei taip būtų, tai tada visi žmonės turėtų būti ateistai. Bet juk toje pačioje gamtos ir žmonių aplinkoje dauguma tiki. Ateizmo tikrosios priežastys tūno pačiame žmogaus asmenyje.
Visais laikais buvo ateistų. Bet praeityje jų buvo maža, ir tai buvo vien jų pačių privatus reikalas. Paprastai jie tuo ir nesigarsino, kiti net drovėjosi prisipažinti ateistais. Dabar ateizmu apkrėsti milijonai visame pasaulyje. Rytuose jis supolitintas, padarytas valstybės “religija”, kuriai niekam nevalia priešintis. Lietuviai tai patyrėme savo kailiu. Ateizmas dabar laiko save visų laikų svarbiausiu istoriniu įvykiu, nebe abstrakčia filosofų galvosenos sistema. Dabar ateizmas yra dinamiškas, apaštalaujantis, dramatiškas. Jis reikalauja iš savo sekėjų heroiško pasiaukojimo, plaukti prieš viso pasaulio tikinčiųjų stiprią srovę. Žinoma, jis savinasi ir moksliškumo aureolę ir yra neatlaidžiai kovingas. Šitaip jis paėmė į savo reples daugiau kaip bilijoną žmonių ir yra užsimojęs iš pat šaknų išrauti iš visų žmonių sąmonės Dievo tikrovę. Tai daro ne vien Sovietijoje ir kituose komunistinės bedievybės kraštuose, bet infiltruoja ir laisvojo pasaulio spaudą, organizacijas, televiziją, kiną, universitetus, net bažnyčias.
Regint tokią nuolatinę ir smarkią ateizmo ataką, tenka susimąstyti, kodėl jam taip sekasi Vakarų pasaulyje. Gaila, bet tikrovė yra tokia: švelnus teorinis ateizmas yra tapęs pavojingai piktybinis. Daugelis jo blizgančių laimės pažadų yra bjauriai materialistiniai. Tik pagalvokim apie jo įtakoje įsisvyravusią visai susmukusią dorovę, besiplečiantį kriminalizmą, kaip kokybė pakeičiama kiekybės garbinimu ir gyvenimo idealu. Naujasis ateizmo Dievas — tai mokslas ir technika. Visos jo sutartys su sąjungininkais, net su tironiškais diktatoriais, eina tikrojo Dievo ir jojo draugų sąskaiton. Moderniojo ateizmo skelbiamasis tikslas — taika ir gerovė irgi taiko bet kokia kaina iškeisti Dievą į savo dievaičius. Toks ateizmas
šiandien paplitęs ir vis plinta tiek Rytuose, tiek Vakaruose, kaip asmeniška ir kaip bendruomeninė liga. Popiežius Paulius VI viešoje audiencijoje 1967 metais birželio 14 d. aimanuodamas išdėstė nemalonius faktus: “Būtų įdomu suglaustai apžvelgti mūsų laikų charakteringuosius prieštaravimus mūsų tikėjimui. Pamatytume, kiek daug tų prieštaravimų kyla iš savotiško panaudojimo žmogaus proto moksluose ir visose mokyklose sudaryt ‘modernioms pažiūroms’, kurioms nėra nieko tikro ir pastovaus, viskas kinta ir turi kisti, žmogaus dvasia, atrodo, negali nurimti iki visko nepaneigs, iki neatmes bet kokios nepajudinamos tikrovės ir tikėjimo. Modernus žmogus sukurtas užkrėstomis akimis, kurios geriausia jaučiasi tamsoje. Nejaugi tamsa turi būti paskutinė riba žmogaus galvosenos, jo nenumalšinamo tiesos troškulio ir susitikti su gyvuoju tikruoju Dievu?”
Vakarų pasaulyje įvyko gėdingas faktas. 1967 metų lapkričio 7 d. Maskva iškilmingiausiai minėjo penkiasdešimtmetinę sukaktį nuo tironiškos bedieviškos jėgos įsigalėjimo “Šventojoje Rusijoje”. Tame “auksiniame jubiliejuje” nebuvo nieko auksinio nei šimtams milijonų kiniečių, nei pasaulio žmonijai, nei pačios Sovietijos piliečiams. O kaip atsiliepė į tai krikščioniškieji Vakarai? Maskvą užplūdo liaupsinančios kalbos, telegramos su nuoširdžiausiais sveikinimais tam pragarui žemėje, sukūrusiam nežmoniškiausius koncentracijų lagerius, kalėjimus, nekaltų žmonių kankinimus, prievartavimus, ir su linkėjimais ateičiai geriausios kloties tai nežmoniškai ateistinio komunizmo santvarkai!!! Tai kur dingo krikščioniškųjų Vakarų suvigarba, kai šitaip liaupsina savo aršiausią priešą? Kodėl neatsirado nė vienos Vakarų valstybių galvos, kuri būtų drįsusi priminti tironui, kad tame “darbininkų rojuje” sunaikinti milijonai kūnų ir sielų, kad ir pačių iškilmių metu yra prievartaujami, kankinami, nužudomi pagal savo sąžinę gyventi norį vyrai ir moterys? Kaip kitaip išsiaiškinsi tokį krikščionių nejautrumą savo kankinamiems broliams, jei ne tuo, kad mūsų Vakarų krikščionybė yra gerokai atmiešta ir serga indiferentizmo liga!
Jau anksčiau, 1949 metais lapkričio 23 d., Libano delegatas Jungtinėse Tautose dr. Charles Malik turėjo drąsos viešame posėdyje tarti tiesų, aiškų žodį ir iškelti bedieviškosios Maskvos “gražius darbelius”. Štai pora ištraukų iš jo kalbos: “Absoliučias, nes įgimtas, nuo jokių sąlygų nepriklausančias žmogaus teises, kurios glūdi jojo, kaip asmens, prigimtyje bei oriame jojo didingume, komunistinės valstybės atmeta, sutrypia. Komunistinė valstybė būtinai prismaugia savaimingumą (spontaniškumą), vidinį žmogaus energiškumą, laisvę ir įvairumą. Komunistinis totalinis režimas sunaikina žmogaus dvasią, kuri klesti vien tik lasivėje, meilėje ir nuoširdžiame bendravime. Kai žmogus yra paverčiamas tik “brangiausiu valstybės ar visuomenės kapitalu”, tai jam nebelieka pagarbos, kaip žmogui”.
Dr. Malik nutraukė kaukę ir nuo komunizmo gyrimosi, jog jis siekiąs tik taikos pasauliui ir visų žmonių lygybės bei laimės. “Tiek komunizmas aplamai, tiek ypač Sovietų Sąjunga iš tiesų taikos nenori. Bet kokie jų pasirašinėjimai ‘taikos’ kūrimo ir palaikymo sutarčių yra tik strateginiai žingsniai savo to meto numatytiems planams įgyvendinti”.
1967 m. lapkričio septintos dienos proga vis dėlto atsirado nors ir nedrąsių balsų, priminusių Maskvos tironams jų kriminalus (prie kurių jie dabar [1988] patys prisipažįsta, nors visą kaltę verčia Stalinui).
Kai mes aiškiai regime, kaip net religiniai vadai Vakaruose tylėjo, žinodami, kas vyksta už geležinės ateizmo uždangos, tai negalim savęs neklausti, kaip tai galėjo atsitikti?
Vos kiek su tokia negarbinga tyla apsipratus, smogė dar didesnis ir mirtingesnis smūgis. Tą smūgį tikintiesiems sudavė nebe ateistai komunistai, o ypatingai metų metais mokyti, auklėti tikėjimą pažinti, kitiems aiškinti, apaštalauti ir tam šventimus gavę vyrai — kai kurie kunigai ir katalikai profesoriai! Atsirado kartojančių Nietzschės pasakymą, jog “Dievas esąs miręs”, kad negalima tikėti, jog Kristus yra Dievas, kad Mergelė Marija visada buvo ir liko nekalta, net Kristų pagimdžiusi; netiki, kad Kristus prisikėlė iš mirusiųjų kapo, kad įžengė į dangų, kad reikia išpažinties, kad ostijoje yra Kristus su visa savo žmogyste ir dievyste, aiškina, kad bažnyčion galima eiti ar neiti, kaip pats nori ir jautiesi ir t.t.
O kai tikintieji vien Amerikoje pamatė, kaip keli tūkstančiai metė kunigystę, kaip vienuoliai ir vienuolės išlakstė iš savo vienuolynų ir šitaip skaldė ir tebeskaldo Kristaus Bažnyčią iš vidaus, tai kas baisesnio begali ištikti tikinčiųjų bendruomenę? Ar stebėtina, kad daug katalikų, ypač studentų ir studenčių, meta savo tikėjimą? Krikščionių tikėjimą labai mylįs tas pats aukščiau pacituotas dr. Malik atvirai apgailestavo krikščioniškojo pasaulio išsigimimą. “Biznio, pelno dvasia apsėdo. Svaiginanti visokių gėrybių gausa ir įvairovė dilgina geismus viską turėti, kursto gryniausią savimylą ir palaidą elgesį. Jokio idealizmo! Į viską žiūrint tik iš blizgančio paviršiaus ir neįstengiant pasiekti meilės bei tiesos gelmių, maža kas belieka iš ko pasirinkti tarp besielio Vakarų materializmo ir kovingojo Rytų materializmo. Yra gerokai ir plačiai nusilpęs dorovinis charakteris. Gaunamas įspūdis, jog nebepapildoma per šimtmečius darbo, vargo ir ašarų sutelkta moralinė jėga... Labai nuolankiai turiu pasakyti, kad, aplamai tariant, Vakarų vadovaujantieji sluoksniai nėra pakankami susidoroti su neregėtais mūsų laikų iššūkiais” (Charles Malik, “War and peace”).
Visi čia suminėti faktai ir nuotaikos rodo, jog ateizmas yra rimčiausias ir pavojingiausias žmonijos negalavimas. Nėra nė vienos žmonių veiklos srities nei luomo, į kurį nebūtų įsibrovusios ateizmo bacilos. Norint nuo jo apsiginti, būtinai reikia ieškoti ir surasti giliąsias jo šaknis ir formas.
Aukščiau paminėjome, kad ateizmas nėra aklas, įgimtas, instinktyvus protingų kūrinių nusiteikimas. Jis yra sąmoningas, planuotas žmogaus valios apsisprendimas. Jis kyla dėl įvairių priežasčių ir yra gaivinamas visokių stiprių motyvų, skatinančių nutraukti bet kokį ryšį su Dievu. Ateistu žmogus tampa todėl, kad jis nori būti ateistas. Iš to sąmoningumo taško žiūrint, ateizmas yra daugiau negu problema.
Kas yra “problema”? Tai protinis kurio objekto, daikto tyrinėjimas. Problema nėra tyrinėtojo “vidinis”, ne jame pačiame glūdįs dalykas. Ji yra tyrinėtojui išviršinis, svetimas objektas. Tokią problemą tyrinėtojas stebi iš lauko arba iš šalies. Imantis pakankamai laiko ir pagausinant sprendimui reikalingas žinias, gaunamas tikras į ją atsakymas. Žmogaus asmuo į ją neįveliamas, nei į problemos sudėtį, nei į jos išsprendimą, todėl yra visų geriausias būdas prieiti prie daiktų ir objektų išaiškinimo. Bet kai susiduriama su tokiais tikrais dalykais, kurių jokiu būdu negalima padaryti regimais, mūsų juslėms prieinamais, tai tada negalima pasinaudoti problematinio tyrimo metodais. Kodėl? Todėl, kad tie dalykai egzistuoja ne vien išorėje, bet yra ir pačiame žmoguje, apima tyrinėtojo asmenį. Pvz., “Laisvė” negali būti kur nors šalia, ar aukščiau, ar žemiau žmogaus. Ji apima visą žmogų, visus žmones. Todėl laisvės problemos negali atsistoti kur nors šalia laisvės ir imti ją kedenti. Čia turim begalinės apimties pačios būties misteriją-mįslę. Ir nė vienas su misterija susijęs dalykas neturi visiškai patenkinamo aiškaus sprendimo. Tai yra todėl, kad paslapčių yra visa begalybė, ir ribotas žmogaus protas negali visų jų iš karto apimti nei išsiaiškinti. Meilė, buvimas-egzistencija, viltis, laisvė ir jiems priešingi dalykai, kaip neapykanta, susvetimėjimas, neviltis, vergovė yra ne vien problemos, bet ir neišsemiamos (ne teologiška prasme) tikrovės paslaptys-misterijos. Čia įeina ir tai, kad žmogus savo prigimtimi yra bendruomeninė būtybė. Jis geidžia gyventi, santykiauti su kitais žmonėmis, nenori būti vienas pats, nuo kitų atsiskyręs. Bet su kitu ar kitais bendrauti tai reiškia duoti save, savąjį AŠ kitam, kurį mes vadiname TU. Tiktai duodamas save kitam, žmogus randa save, išvysto save į tikrą asmenybę. Toks savęs davimas kitam yra meilės bendravimas. O čia ir susiduriame su ateizmo giliausiu pagrindu. Ateizmas yra atsisakymas bendrauti su absoliučiąja būties pilnybe — Dievu. O kaip tik tame bendravime glūdi žmogaus didžioji didybė, kilnumas ir prasmė. Metafizinis žmogaus alkis didesnės būties pilnatvės ir jos užtikrinimo liudija, kad jis yra skirtas-nustatytas begaliniam tikslui. Jis yra pašauktas bendrauti su absoliučiuoju Tu. Ateistas sąmoningai stengiasi nutraukti savo ryšį su absoliučia pilnutėle būtimi — Dievu. Jis atsisako kilti aukščiau už save, kaip to geidžia jojo prigimtis, ir pasirenka užsidaryti, kaip sraigė, tik savo kiaute, pasitenkinti tik pats savimi.
Tikinčiam žmogui ateistas yra mis-terija-mįslė, paslaptis. Ateistui tikintysis irgi yra tokia misterija. Kiek tai įmanoma, reikia ir vienam, ir antram stengtis viens antrą suprasti. Ateistas nesupranta, jog, atmesdamas Dievą, jis atmeta pats save. Jis ištremia Dievą iš savo gyvenimo ir viso pasaulio horizonto, o pats save ištremia iš begalinio Dievo patirties. Dievas nei jam pačiam, nei jo pasauliui įtakos nedaro, nes, žmogaus sprendimu, Jis neegzistuoja.
Čia galima klausti, kuo skiriasi nuo ateisto Dievą tikįs, nuodėmėje užkietėjęs nusidėjėlis? Ar jis praktiškai ne taip pat atsimeta nuo Dievo, kaip ir ateistas? Taip, jis atmeta Dievą, nemoralioje nuodėmėje gyvena, maištaudamas prieš Dievą ir nesiskaitydamas su Jo nustatyta doro gyvenimo tvarka. Tiesa, toks tikintysis dar laikosi įsikabinęs į tikėjimo lavoną ir turi nors silpnutį silpnutį ryšį su Dievu. Bet apie tokius fariziejus Kristus kalbėjo, sakydamas: “Jie garbina mane lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs”.
Tokie “praktiški ateistai” piktina tikinčiuosius, skleidžia savo aplinkai indiferenciją tikėjimui, o neretai ir visai sužlugdo silpnesnio asmens tikėjimą. Praktiškieji ateistai dažniausiai yra “švelnūs materialistai”. Jie bando paversti Dievą savo pačių “paveikslu ir panašumu”, kurs pataikautų jų žemiškoms ambicijoms, aistroms, nori įkinkyti Dievą į savo žemiškosios karalystės ratus, o Jėzų apvainikuoti šio pasaulio karaliumi. Kai tą pat norėjo padaryti savo metu izraelitai, tai Jėzus pabėgo nuo jų.
Didžiausia praktiškojo ateisto žala tikintiesiems yra ta, kad jis, gyvendamas nuodėmėje, liudija prieš Dievą. Jo maištavimas prieš Dievą aptemdo ir daro neberyškią Dievo viziją kitiems. O kaip žmogui Dievo vizija tampa neberyški, pasidaro neberyški gyvenimo prasmė ir jo pagrindas, ir eitina kryptis. Taip jis visai pasiklysta šunkeliuose. Rašytojas Regis Jolivet tą faktą trumpai aiškiai nusakė: “Silpstant mumyse dvasiškajam elementui, tampa neberyškus Dievo buvimas”.
Iki čia turėjo paaiškėti, kaip galima paneigti Dievą, žiūrint į Jį iš neigiamo taško. Žmogus nori pažinti Dievą taip, kaip jis moksliškai pažįsta visus kūrinius — tiesiai, betarpiškai, tartum akis į akį, ir kad būtų jis toks aiškus, kad nebeliktų jokios abejonės. Bet taip suprasti, pažinti Dievą neįmanoma žmogaus protui. Dievas yra gryniausia ir absoliuti Dvasia. Jis neprieinamas natūralioms mūsų juslėms, negali
būti jų objektas, negali būt nei grynai abstrakčios galvosenos, nei eksperimentinių bandymų išvada. Dievas nėra idėja, nėra nei silogizmų išvada, nei pozityvaus proceso išdava. Jis mums yra misterija, yra dovana, ne problema ir ne objektas.
Taip pat turėjo paaiškėti, kaip galimybė pasirinkti ateizmą yra galimybė tuo pačiu aktu pasirinkti Dievą. Ateizmas galimas kaip iššūkis pasisakyti už Dievą, panašiai kaip Dievas pasirinko kurti žmogų iš meilės ir su juo drauge gyventi. Kitaip tariant, ateizmas yra galimas, kad visas žmogus, sąmoningai žinodamas ir mylėdamas, pasiektų moralinę aukštumą būti su Dievu, laisvai su juo bendrauti. Jei būtų galima taip lengvai jį suprasti, kaip, pvz., žemės traukos jėgą, tai nebebūtų vietos nei tikėjimui, nei meilei, kaip pirmaujančioms moralinėms vertybėms. Žmogus nebegalėtų imtis kilniausio pašaukimo — pastangų dalyvauti moralinėje Dievo didybėje.
Etninio ansamblio vadovė Dalia Polikaitytė
Dievą reikia laimėti kaip ilgų pastangų grumtynes su kliūtimis. Tik smarkuoliai laimi Dievą. Piktai besipučiantis savo ateizmu todėl, kad Dievas neapčiuopiamas mūsų juslėmis, nusipelno kritiško priekaišto, kad jis reikalauja žmogui neįmanomo dalyko.
Tačiau, kad būtų galima protingai sutikti, jog Dievas yra, turi būti kokios nors formos aiškumas. Turim dvasinio aiškumo patirtį. Stebėdami pasaulio visatą, regime begaliniai įvairų jo sudėtingumą, atrodantį tikru būties chaosu. Bet geriau besigilindami į tą “chaosą”, patiriame jojo dėsningumą, pastebime esančioj santvarkoj fizinį ir moralinį gėrį. Protui tampa aišku, jog visa tai negali būti vien aklas atsitiktinis, neplanuotas dalykas. Visas tas be galo komplikuotas, bet pagal griežtus dėsnius veikiąs “chaosas” rodo neapsakomą išmintį, planuotoją, kurį mes vadiname Kūrėju Dievu. Taigi, kas pirmu žvilgsniu atrodė mums neprieinamas juslėms, pasirodė prieinamas galvojančiam protui-išminčiai, pasirodė žmogui, kaip visos būties šaltinis. Reikia tačiau sutikti, jog apie Dievą tik tiek galim pasakyti, kad jis tikrai yra ir koks jis nėra. O koks jis yra — lieka mums nežinoma, kaip lieka nežinomas net ir regimas žmogus, koks jis yra savo viduje, savo dvasioje.
Koks Dievas yra, galima sužinoti tik iš jo paties, jei jis pasisako, kaip tai padarė Abraomui, Mozei ir kitiems, o paskiausiai per Jėzų Kristų, savo Sūnų. Bet tais atvejais Dievas nesiaiškino, koks jis yra, o pasakė, kokių santykių jis nori su žmonėmis. Apaštalas Paulius pasakė: “Jame mes gyvename, judame ir esame” (Apd 17, 28). Arba pats Jėzus paskutinėje vakarienėje, kai apaštalas Pilypas paprašė parodyt jiems Tėvą (Dievą), pasakė: “Jei pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę... Kas yra matęs mane, yra matęs ir Tėvą! Tai kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą?’
Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!” (Jn 14). Bet kad Dievą žmonės galėtų regėti “akis į akį”, jis turėjo pasidaryti žmogumi, ir tai jis padarė. Todėl Kristus ir vėl pabrėžė: “Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje. Tikėkite dėl pačių darbų”, t.y. dėl jojo daromų stebuklų, kurių joks mirtingasis žmogus negali daryti, kad ir mirusio prikėlimas. Vėliau Jonas evangelistas “išdavė” Dievo paslaptį, koks jis tikrai yra: “Dievas yra meilė”. Kad jis toks yra, patvirtina visas Jėzaus gyvenimas, kančia ir mirtis žmonių labui.
Tačiau yra liūdna tiesa, jog ir visa tai žinant, galima būti ateistu. Kaip galima atmesti natūraliai jokiu būdu neišaiškinamus faktus, kad žmogus gyvena metų metus nevalgydamas jokio kito maisto, kaip tą mažytę ostiją, ir nė vandens lašo negerdamas? Tai paliudijo keletas gydytojų, nepaleidę nei dieną, nei naktį iš akių portugalės Aleksandrinos, ir tai raštu savo parašais paliudijo. Arba kai visas kūnas, nuo kojų pirštų iki kaklo taip paraližuotas, kad pasijudinti negali, o atėjus penktadienio trečiai valandai, išeina iš lovos, vaikščioja po savo kambarį, kaip Kristus nešdamas kryžių, parpuola ir vėl atsistoja, nukryžiavimui išsitiesia nugara ant žemės (kaip ją nufotografavo ir nufilmavo) ir kaip, tarusi Kristaus žodį “išsipildė”, vėl būdavo visą savaitę paraližuota, kaip ir anksčiau... Ir visa tai įvyko Kristui prašant, kad ji sutiktų iškentėt su juo jo kančią kiekvieną penktadienį. Yra žmonių, kurie, ir visa tai žinodami, vis tiek lieka ateistais. Tai yra žmogaus laisvos valios misterija-paslaptis. Dievas palieka laisvę žmogui pačiam apsispręsti, ar jis nori, ar nenori tikėti. Ateistas nori į savo ribotą protelį suimti ir kiaurai perprasti neribotos būties Dievą. Tai yra intelektualinė puikybė.
Laureatų vardu kalba Vaiva Vygantaitė
Yra ir dar viena didelė kliūtis ateistui tikėti Dievą. Net ir tikintiesiems lieka neaiški blogio problema. Kaip gali Dievas leisti tokius baisius, absurdiškus dalykus kaip nuodėmę, mirtį, neturtą, skurdą, ignoranciją, vergiją ir pan.? Toks, girdi, žiaurus Dievas gali būti vien iliuzija, kad visa tai dings su mirtimi, ir ten prasidės naujasis laimės gyvenimas, kur nebebus “nei skausmo, nei dejavimo, nei vargo...” Ateistas visas tas “iliuzijas” atmeta ir užsimoja geriau čia, žemėje, sukurti “rojų”, sunaikinti visą blogį. Čia gal ir yra visa gilioji ateizmo siautėjimo paslaptis — neapykanta tokio negailestingo Dievo. Kad “Dievas yra meilė”, jo protelis negali suprasti. Nepagalvoja, kad ir idealiausia, kilniausia žmogiškoji meilė gali būti paverčiama šlykštyne, vergove. Kažkoks rašytojas taikliai parašė: “Dieve, niekas kitas negali taip sėkmingai sujaukti tavo tvarkos, kaip aš”. Ar teisinga žmogaus niekšiškus darbelius primesti Dievui? Toks nelaimingas šių dienų pasaulis yra ne Dievo sukurtas, o pačių žmonių padarytas, sujauktas, nesilaikant Kūrėjo nustatytos tvarkos, ypač Kristaus duoto naujojo įsakymo: “Kad mylėtumėte viens kitą, kaip aš jus myliu” (Jn 15, 12). Ateistai didžiuojasi, kad jie palaidoję Dievą ir jo vieton įkėlę sostan žmogų. Pats žmogus yra sau dievas. Girdi, tai buvęs svarbiausias žmonijos istorijos įvykis. (Nietzsche: “The Joyful Wisdom”). Tolimesni ateizmo planai yra sukurti pasaulį be jokių svajonių apie Dievą, apie Kristų ir amžinąjį gyvenimą, o gyventi tik šiuo žemiškuoju gyvenimu, kuriamu šviesiausių žmonių protų. Todėl ateistai fanatiškai ir neatlaidžiai užgniaužia bet kokius religinius pasireiškimus. Rytų komunistiniame pasaulyje tą kovą organizuoja ir veda valstybinė politika, prievarta. Vakarų pasaulyje skleidžia didžiausią bedievybės propagandą nebe tiek tiesiogiai atakuodami tikėjimą, bet gyvenimo idealu pasirinkdami kuo malonesnį lengvesnį, visko pertekusį materialinį gyvenimą - malonumai, malonumai ir malonumai. Viskas tik “fun”, tai svarbiausia, ypač seksas. Koks “laimingas” yra tas pasaulis be Dievo, rodo iškrypęs jaunimas, milijonai svaiginančių save narkotikais, net vaikučių išprievartavimai, šeimų irimai, žmogžudystės ir t.t.
Dostojevskis jau seniai numatė tris moderniojo ateizmo tipus žmonijos labui: 1. žmogus be Dievo; 2. Babelio bokštas; 3. idealas stiklo rūmų. Tai idealas žmogaus, save patį padariusio Dievu. Taip jis numaskuoja ateistinį humanizmą, parodo visą jo metafizinį, moralinį ir teologinį nuogumą. Ateizmas — tai negailestinga kietaširdė sistema užkarti žmonijai nežmonišką humanizmą. Dostojevskis taip pat parodo tos sistemos bankrotą ir kaip Dievas-Žmogus nugali žmogų-Dievą.
Dar labiau išryškės ateizmo katastrofiškos pasekmės žmonijos gyvenimui, kai apžvelgsime didžiųjų jo kūrėjų išdėstytas pažiūras.