(Kaip pirmykštės Bažnyčios bendruomenės sprendė konfliktus, apaštalams mirus) (Tęsinys)

ALDONA ZAILSKAITĖ

V. JONO BENDRUOMENĖ

Bendruomenė, turinti asmeninį ryšį su Kristumi.Jono evangelijoje ir Jono laiškuose skaitome raštus, sukurtus apaštalo Jono įkurtoms bendruomenėms. Bažnyčios — Dievo Kūno ir Dievo tautos įvaizdžiai abu turi ryškų bendruomeniškos savimonės bruožą. Jono palikimas pabrėžia asmenišką ryšį su Kristumi. Bet tai nereiškia, kad Jono įgaliotinis apie Bažnyčią negalvojo bendruomeniškai. Anaiptol. Bendruomenės svarbą matome jo nurodomame vynmedžio ir šakelių įvaizdyje evangelijos 15-ame skyriuje bei Ganytojo ir jo kaimenės įvaizdyje 10-ame skyriuje. Tačiau šiame bendruomeniškame fone Jonas pabrėžia Globėjo-Šv. Dvasios buvojimą kiekviename krikščionyje ir jos ar jo asmenišką ryšį su Kristumi.

Anot Brown, visa tai plaukia iš Jono iškeliamų Kristaus bruožų, nepasirodančių niekur kitur Naujajame Testamente. Pirma, tai Jėzaus buvojimas su Tėvu dar prieš atėjimą į žemę. Nors kituose laiškuose randame užuominų, kurios būna interpretuojamos, kaip nurodančios Kristaus amžiną buvimą su Tėvu, tik Jono evangelijoje tai yra aiškiai iškeliama pačioje evangelijos pradžioje ir vėliau; tai iškeliama ir Jono laiškuose.

Dažniausiai Naujojo Testamento bendruomenėse užtinkama sąvoka yra, kad Kristus, miręs ir prisikėlęs, dabar sėdi Tėvo dešinėje ir per pasaulio pabaigą ateis su visa savo garbe bei galybėje teisti pasaulio. Jono veikaluose ši sąvoka yra radikaliai pakeista: Kristus, nuo amžių buvęs su Tėvu, į žemę atėjo jau savo galybe (Jono evangelija nepasakoja apie Jėzaus gimimą) ir, kai žemėje buvojo, ragino žmones rinktis juo tikėti ar ne, nes tuo pasirinkimu žmogus nulemia savo išganymą ar pražūtį. Vadinas, šiuo duodamu pasirinkimu vyksta ir žmogaus teismas jau dabar, nes Kristus jau yra atėjęs, ką ryškiai matome Jono 3, 19: “teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa (Kristus) į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą”.

Kadangi Jėzus atėjo iš Dievo, kas mato Jėzų, mato Tėvą (Jn 14, 9). Jono mintis paprasta: kaip žmogišką gyvybę gauname iš savo tėvų, taip dieviškąją gauname iš Dievo, o tai įvyksta, kai gimstame per Dvasią ir vandenį tikėjimu Kristumi (1, 12-13; 3, 3-6), t.y., kai esame pakrikštyti.

Jono raštuose yra ir Bažnyčios sąvokos pakeitimas. Kur kiti evangelistai kalba apie Dievo karalystę, Jonas karalystės veik visai nepamini, Brown manymu, sąmoningai norėdamas išvengti klaidingų, statiškų Bažnyčios sampratų. Vieton to Jonas vartoja dinamiškus įvaizdžius ir juos pritaiko ne Dievo karalystei, o pačiam Kristui. Vieton palyginimų apie Dievo karalystę, pvz., sėklos, žvejų tinklo ar lobio, Jono evangelijoje Kristus vartoja įvaizdžius apie save patį: “Aš esu vynmedis” (15, 1, 5), “Aš esu vartai” (10, 7, 9, 11), “Aš esu gyvenimo duona, nužengianti iš dangaus” (6, 35, 41, 51), “Aš esu pasaulio šviesa” (8, 12; 9,5).

Jonas iškelia Jėzų, kaip Bažnyčios ir kiekvieno jos nario gyvybės šaltinį ir todėl, priešingai Ganytojiškų laiškų sampratoms, asmeniškas ryšys su Kristumi yra svarbesnis, negu bet kokie bažnytinio autoriteto rangai. Jonas pabrėžia kiekvienos vynmedžio šakelės priklausomumą nuo vynmedžio, bet neiškelia kiekvienos augalo dalies savitumo, kaip darė Paulius, kalbėdamas korintiečiams apie įvairias dovanas.

Jono evangelijoje ir laiškuose Dievo Sūnus Jėzus yra išryškinamas, kaip vienintelis tikrosios gyvybės šaltinis žmonėms, kuris sakramentais palaiko jų, per krikštą gautą dievišką gyvybę.

Pliusai.Tokio požiūrio, kuris Bažnyčią supranta kaip asmeniško ryšio su Jėzumi laidininkę ar puoselėtoją, didžiausias pliusas yra tas, kad pabrėžia svarbą kiekvienam nariui turėti artimą ryšį su Jėzumi. Anksčiau minėtais Bažnyčios įvaizdžiais buvo iškeliami įvairūs bendruomeniškumo bruožai: teisingas ir autoritetingas vadovavimas (Ganytojiški laiškai), tikintieji — vieno Kristaus kūno nariai (laiškuose Efeziečiams ir Kolosiečiams), krikščionių vieta Dievo plane (Luko evangelija), nežydai krikščionys — kaip šventosios, išrinktosios Dievo tautos nariai (Petro laiškai). Jono evangelijoje ir laiškuose iškeliama nepamainoma svarba kiekvienam tikinčiajam turėti asmenišką ryšį su Jėzumi.

Tai nereiškia, kad anskčiau minėtose bendruomenėse Jėzus nebuvo mylimas. Priešingai, pats Paulius rašo: “Kristaus meilė valdo mus” (2 Kor 5, 14). Neturėdamos artimo, asmeniško ryšio su prisikėlusiu Kristumi, negyvendamos jo meile, tos bendruomenės nebūtų išlikusios net iki tų laiškų rašymo laikotarpio. Tačiau niekur kitur Naujajame Testamente asmeniška meilė Jėzui nėra iškeliama aukščiau už bažnytinį autoritetą.

Nors apaštalas Petras (autoriteto simbolis) vaidina ryškią autoriteto rolę Jono evangelijoje, visur arčiau prie Jėzaus prieina “tas apaštalas, kurį Jėzus mylėjo”. Per paskutinę vakarienę Jono evangelijoje, kai vyko kalbos, kas Jėzų išduos, Petras to apaštalo paprašė iš Jėzaus sužinoti, kas tai būtų, nes šis, o ne Petras arčiau Jėzaus sėdėjo. Jono evangelijoje šis apaštalas, kurį Jėzus mylėjo, vienintelis stovėjo su Marija, jo motina, po kryžiumi, kai visi kiti buvo pabėgę. Kadangi Jono evangelijoje meilė yra toks svarbus kriterijus, ne tik norint būti ištikimu, bet ir visai Bažnyčios misijai, joje parodoma, kad net ir gerosios naujienos pirmąjį atnešimą Jėzus pats dažniau patikėjo moterims, ne vyrams: samarijietė pirmoji pažino Kristų ir visą miestelį įtikino pas jį ateiti. Pirmoji prisikėlusį Jėzų pamatė Marija Magdalietė — ji nuėjo ir Petrui pranešė. Kur sugebėjimas mylėti yra svarbiausias, moterys dažnai pirmauja.

Vienas būtinas Bažnyčios uždavinys, kurį Jonas iškėlė — tai padėti tikintiesiems išvystyti asmeninį ryšį su Kristumi. Parapijos, kurios sugeba tai padaryti, rašo Brown, išliks. Kai Bažnyčioje lieka tik autoritetas ir doktrina, žmonės nueina kitur, ieškodami to asmeninio ryšio su Kristumi. Kaip daugelis parapijų, po Vatikano II sustiprinusios savo aktyvų liturginį-bendruomeninį gyvenimą, rodo, neužtenka stiprių, žmones įtraukiančių liturgijų. Bendrinė malda yra svarbi, bet kai parapija apleidžia asmeninio dvasingumo skatinimą, žmonės jo ieško kitur.

Minusai.Tačiau skatinant asmenišką ryšį su Kristumi, yra pavojus jį suvisuotinti, pamiršti bendruomenišką Bažnyčios esmę. Asmeniško ryšio su Kristumi suabsoliutinimas taip pat ardo, ne stiprina Bažnyčią. Toks pavyzdys yra televizijos fundamentalistų “pryčerių” klausytojai, kuriems nereikia jokių parapijų, jokio bendravimo su kitais tikinčiaisiais, kurių gyvenimo supratimas gal ir gerokai skirtųsi nuo jų pačių privačių teorijų.

Bet tokių religinių “privatininkų” nereikia ieškoti už parapijos ribų. Jų netrūksta ir parapijose. Jie vengia religinių diskusijų būrelių ir nenori su kitais kalbėti apie savo tikėjimą, nes tuomet turės klausytis kitų, kalbant apie savo religinius pergyvenimus ar supratimus, o šie, jeigu skiriasi nuo jų pačių įsitikinimų, tegali būti tik “eretiški”. Jiems susidūrimas parapijoje su kunigu ar kitais parapijiečiais, kurie gal ir skirtingai pergyvena ryšį su Kristumi, trukdo laikytis savo privačiai suprasto tikėjimo. Iš to nesunku matyti, kad su tokiais religiniais “privatininkais” bendras religinis gyvenimas, kuriame per įvairius tikėjimo ugydmo ir bendros maldos būrelius tikintieji vienas kitą artimiau pažįsta kaip tikinčius krikščionis, yra neįmanomas. Jie nori būti palikti ra-

mybėje, nenori būti sukrėsti, bijo susidurti su reikalu keistis. Kokia religinė bendruomenė įmanoma su žmonėmis, kurie savo tikėjimą aptveria asmeniškumo tvoromis? Asmeniškas ryšys su Kristumi, išjungiant bendruomeninę dimenisiją, taip pat marina parapijas, kaip ir doktrinos ir autoriteto suabsoliutinimas, išjungiant bendruomeninį tikinčiųjų santykiavimą.

Be to, taip suprivatintas tikėjimas nebūna įleidžiamas ir į tikinčiojo kasdienybę; jis būna paliekamas “savo vietoj” — sekmadienį per pamaldas. Toks privatus tikėjimas, atsiradus svarbesnių reikalų spaudimui laiko atžvilgiu, vis dažniau lieka atidedamas ir ilgainiui pasidaro tik gyvenimo pagražinimas didelių švenčių proga. Sunku be tikinčių žmonių bendruomenės pagalbos padėti tam asmeniškam ryšiui su Kristumi formuotis tikroje, pasauliečio išgyvenamoje realybėje.

Pavojų suabsoliutinti asmeniško ryšio su Jėzumi svarbą, pametant bendruomeniškumo svarbą, patyrė ir Jono krikščioniškos bendruomenės. Tiems evangelijos iškraipymams atsverti ir buvo parašyti Jono laiškai. Juose gvildenama, ką reiškia mylėti Jėzų, ir ten ši meilė yra aiškiai ir pakartotinai sutapatinama su artimo meile, su bendruomenėje reiškiama konkrečia meile.

Kitas pavojus, skaitant Jono evangeliją, yra pamiršti Jėzaus tikrą žmogiškumą. Brown aiškina, kad Jono evangelijos žydų krikščionių bendruomenė tuo metu pergyveno persekiojimus dėl klaidatikystės, neva krikščionys, vadindami Kristų Dievu, pripažįsta du dievus. Jono evangelijoje Kristaus vienumas su Tėvu (“Tėvas ir aš esame viena”, jo savęs vadinimas tuo pačiu vardu, kaip Dievas Mozei save apreiškė: “Aš esu”) buvo keliamas šioje polemikoje, norint duoti krikščionims, kurie jokios abejonės neturėjo apie Jėzaus žmogiškumą, apologetinį argumentą, kad Jėzus nėra antras Dievas, o to paties vieno, Izraelio Dievo žmogiškasis asmuo.

Tačiau sekanti generacija, kuri užaugo, neturėdama ryšio su žmogų-Jėzų pažinusiais asmenimis, o išaugo šios polemikos atmosferoje, vien iš Jono evangelijos įgijo pernelyg sudievintą, žmogiškumo bruožų netekusį Jėzaus portretą, kurį reikėjo atitaisyti. Tuo tikslu šiai antrajai kartai, pagal Brown, buvo parašyti Jono laiškai, norint išvengti perkreiptų sampratų, rašo Brown, Jono evangelija ir Jono laiškai skaitytini kartu.

Jono laiškai buvo parašyti bendruomenei, kuri pradėjo skaldytis nuo privatiškų sampratų, ką reiškia Jėzų mylėti. Iš tikrųjų neužtenka tik įtikėti Jėzumi. Pirmame Jono laiške rašoma, kad Jėzus atėjo ne tik vandenyje (krikštu, dvasia), bet ir krauju (tikru žmogiškumu, tikrai įkūnytas) (5, 6). Jėzaus žmogiškumas yra esminis krikščioniui, nes tik per savo žmogiškumą Jėzus yra mums pavyzdys, kaip konkrečiai mylėti. Jame raginama, kad “mylėtume vieni kitus, kaip įsakyta. Kas laikos jo įsakymų pasilieka Dieve ir Dievas jame”.

Kitas pavojus, suvisuotinant Jono poleminę evangeliją (kuri perdėtai iškelia vienas Jėzaus ypatybes, turėdama tikslą atsverti antikrikščionišką polemiką), yra tas, kad joje visi žmonės yra suskirstomi į šviesos arba tamsos mylėtojus. Tačiau ir čia, rašo Brown, reikia atsiminti, kad evangelija buvo rašyta polemikos atmosferoje tarp Kristumi įtikėjusių žydų ir juo neįtikėjusių žydų, kuriems visiems buvo viskas pasakyta apie Kristų jų pačių Mesijo atėjimui beruošiamo tikėjimo fone. Tamsos ir šviesos mylėtojų metaforą pritaikius visiems mums šiandien žinomo pasaulio gyventojams, galima prieiti ir prie labai klaidingų, nekrikščioniškų išvadų, tiesiog užkertančių kelią visai evangelizacijai daugiakultūrinėje, daugiatautėje civilizacijoje.

Mato evangelijoje perduodamas Bažnyčios įvaizdis geriausiai išbalansuoja visus idealios krikščioniškos bendruomenės bruožus.

(bus daugiau)