Šį “Laiškų lietuviams” numerį iliustruojame Jiezno bažnyčios nuotraukomis. Įdomi yra Jiezno ir jo bažnyčios istorija. Senovėje čia gyveno aisčių gentis jotvingiai. Šią vietą, ežerą ir į Nemuną tekantį upelį jie pavadino Jieznu. XVI amžiuje prie Jiezno ežero buvo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dvaras. Pro Jiezną ėjo pagrindinis kelias iš Vilniaus ir Trakų į vakarinius Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos pakraščius.

     1633 m. Lietuvos didikas Steponas Pacas Jiezno dvarą gavo kraičiu. 1643 m. pradėjo Jiezne statyti bažnyčią, kurią užbaigė sūnus, Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos kancleris, Kristupas Pacas. Bažnyčią pašventino Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas 1670 m. rugpjūčio mėn. 17 dieną.

     1770 metais Mykolas Antanas Pacas su žmona Terese Radvilaite Jiezne pasistatė puošnius rūmus ir atstatė sąmyšiuose nukentėjusią bažnyčią. Ją padidino, paaukštino, pristatė galerijas ir bokštus, išpuošė freskomis, išsikasė kriptą-koplyčią, kurioje po mirties jie buvo palaidoti.

     Jiezno bažnyčia, pavadinta šventųjų Mykolo arkangelo ir Jono Krikštytojo vardais, yra gryno baroko stiliaus. Galima pasigrožėti jos bokštų turtingu lankstumu, fasado didingumu, freskomis lubose, sakyklos ir klausyklų išdrožinėjimais, dvylikos altorių puošnumu. Didžiajame altoriuje yra italų dailininko Guido Reni (1575-1642) paveikslo “Šv. Mykolas arkangelas nugali Liuciferį” kopija, padaryta 1875 m. dailininko N. Silvanavičiaus. Taip pat yra geros Murillo paveikslų kopijos: “Švenč. Mergelės Marijos dangum ėmimas” ir “Šv. Antanas”. Bažnyčia didžiuojasi ir puikiu kryžiumi, kurį Pacui padovanojo popiežius Klemensas VIII bažnyčios konsekravimo proga.

     Jiezno tikintieji šią savo bažnyčią myli, puošia ir ja didžiuojasi.