Vaikų logika
Mama aiškina dukrai:
— Dukrele, kai tu eini gulti, Naujosios Zelandijos vaikai dar tik keliasi!
— Kodėl jie tokie tinginiai? — stebisi mergaitė.
***
— Mamyte, kaip vadinasi baisus žvėris, kurį šiąnakt sapnavau? — klausia Inga.
— O ką aš galiu žinoti, kokį žvėrį tu sapnavai?
— Na! Abidvi bėgome, ir nežinai, — stebisi mergaitė.
***
Senutė ėjo, sunkiai pasiramsčiuodama lazda.
— Senulyte, duok man tą lazdą! — sako maža Audrutė.
— O kam ji tau reikalinga, dukrele?
— Aš ją panešiu, kad tu pailsėtum.
***
Nupirkom gėlių. Eisim sveikinti senelio, išėjusio į pensiją. Sūnus klausia:
— Mamyte, ar senelio gimimo diena?
— Ne, senelis išėjo į pensiją.
— O kada pareis?
***
Mokytoja: — Kada gyveno mamutai?
Mokinys: — Prieš daug daug metų.
Mokytoja: — Pasakyk tiksliau.
Mokinys: — Tada, kai Jūs dar mokėtės mokykloje...
***
Viktoras vis prašo senelę, kad pasektų pasakėlę. Labai užsiėmusi senelė sako:
— Ar nematai, kad esu užsiėmusi?
— Bet, senele, tavo burna neužsiėmusi.
***
— Vilmute, važiuoju pas Daivutę, ar nuvežti jai linkėjimų nuo tavęs? — paklausė tėtė.
— Tai kad aš jų neturiu, — liūdnai atsakė mergaitė.
Kartą ketverių metų dukrelė klausia savo mamą:
— Ar tu mokytoja?
— Na...taip, — sutrikusi dėl tokio klausimo, atsako motina.
— A... o aš maniau, kad tu mama, — su nusivylimo gaidele atsako mergaitė
***
Motina sako sūnui:
— Dėl ko tu, Jonuk, vartoji tokius negražius žodžius?
— Bet, mama, — atsako sūnus, — juk juos vartoja ir Šekspyras.
— Tai tu, vaikeli, su juo daugiau nežaisk, — perspėja sūnelį motina.
***
Prie klausyklos bažnyčioje laukė išpažinčių labai didelė žmonių eilė. Kunigas, eidamas į klausyklą, pamatė tarp žmonių stovintį kokios 10 metų amžiaus berniuką. Jis jam pakuždėjo:
— Matai, kokia didelė žmonių eilė laukia išpažinties. Aš manau, kad tu nuo paskutinės išpažinties nieko neužmušei, tai verčiau eik namo, išpažinties ateisi kitą kartą.
Berniukas, eidamas namo, sutinka savo draugą, einantį į bažnyčią, ir jam sako:
— Gali grįžti namo, nes šiandien kunigas tik žmogžudžius klauso išpažinties.