(Jaunimo konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)
Vaiva Vygantaitė
Daug kartų girdėdavau, kai lietuviai, atvažiavę iš Lietuvos į Ameriką, vis sakydavo: “Amerika - toks laisvas kraštas”. Bet toks pasakymas man pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Vieną kartą, sėdėdama ateitininkų susirinkime, išgirdau, kai viena mergaitė diskusijų metu vėl pasakė: “Čia taip laisva”. Dabar daugiau pagalvojau apie šį pasakymą. Ką jiems iš tikrųjų reiškia ta laisvė? Ne vien tik Amerikoje, bet apskritai, ar kas gali būti tikrai laisvas, ar gali būti visiška laisvė kuriame nors krašte?
Laisvė gali būti įvairiai suprasta. Pažiūrėjus į žodyną, randame įvairių šio žodžio reikšmių. Laisvė grynai fizine prasme reiškia buvimą neuždarytam, galėjimas nevaržomai judėti. Laisvė dvasine prasme yra galėjimas reikšti savo valią. Laisvė politine prasme reiškia nepriklausomybę nuo kitų klasių suvaržymo bei apribojimo.
Vaiva Vygantaitė
Šiame rašinyje pakalbėsime apie tris laisvės kategorijas: kūrybinę, politinę ir tikybinę.
Kūryba yra žmogaus sugalvotas ir atliktas darbas. Kaip gali kūryba neturėti laisvės? Kūrybos pagrindas yra laisvė pasireikšti taip, kaip nori. Kūryba yra žmogaus suformuotas dalykas. Jeigu šiam žmogaus darbui nebūtų laisvės, tai jo negalėtume vadinti kūryba. Komunistų kraštuose yra sunku būti kūrybingam. Jeigu valdžia atima privačią laisvę, tai taip pat atima ir kūrybinę laisvę. Dr. Jonas Girnius savo knygoje “Grožis ir Menas” aiškina, kad “asmens laisvė, sąžinės bei tikėjimo laisvė, socialinė laisvė, profesinė laisvė ir tautos laisvė yra tarpusavyje susijusios ir beveik neatskiriamos”. Tie, kurie nepripažįsta sąžinės laisvės, tai nepripažįsta nė kūrybinės laisvės. Tie, kurie negina laisvės iki paskutiniųjų, nėra verti gražiosios kūrybinės laisvės.
Įdomu prisiminti apie 1960-uosius metus labai populiarius “hipius”. Jie sakydavosi esą visiškai laisvi: be jokios tautos, moralės ar religijos varžtų. Bet ar jie iš tikrųjų buvo visiškai iš visko išsilaisvinę? Juk jie turėjo vienaip ar kitaip atrodyti, nešioti ilgus plaukus, siauras kelnes, turėjo skirtingą žodžių tarimą ir skirtingą galvoseną. Bet kaip tik ši skirtinga galvosena ir išvaizda juos padarė ribotus, nelaisvus. Jeigu jie norėjo būti hipiai, tai turėjo būtinai taip atrodyti ir taip elgtis.
Apie laisvę kalbama ir politinėje srityje. Amerika skelbiasi turinti politinę laisvę. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Ar koks kraštas gali būti visiškai politiškai laisvas? Jeigu kuris kraštas norėtų būti visiškai politiškai laisvas, tai būtų tik anarchija — laisvės paniekinimas. Politinei tvarkai palaikyti reikia tam tikros disciplinos, kad kraštas galėtų savo vidinius reikalus tvarkyti. Nereikia tokių suvaržymų, kaip komunistų kraštuose, užtenka taip tvarkytis, kaip Amerikoje. Žmogus turi teisę pasakyti savo nuomonę. Dažnai girdime sakant, kad žmogus tiek vertas, ką jis atlieka, ką sukuria. Be sąžinės ir asmeninės laisvės lai nebūtų įmanoma.
Galbūt svarbiausia yra religinė laisvė, nes tai yra žmogaus gyvenimo pagrindas. Si laisvė yra svarbi ne tik tarptautiniame gyvenime, bet ir kasdieniniuose žmonių bei draugų santykiuose. Net ir senieji pagonys ką nors tikėjo. Nuo pat seniausių ir primityviausių laikų žmogus stengdavosi kuo gražiau ir iškilmingiau išreikšti savo tikėjimą. Tai buvo jo gyvenimo teisė. Amerikoje žmonės turi šią laisvę — jie gali eiti į bažnyčią ir melstis, kada tik nori. Lietuvoje ir kituose komunistiškuose kraštuose šios laisvės nėra. Jie bijosi eiti į bažnyčią, kad nebūtų persekiojami. Bet tie suvaržymai negali panaikinti žmogaus tikėjimo ir meilės.
Meilė yra didžiausias laisvės pasireiškimas. Jeigu žmogus turi meilės, tai jo gyvenimas ir darbai yra tos meilės lydimi. Kas turi meilės, tas vykdo Dievo įsakymą: “Mylėk savo artimą, kaip pats save”. Jeigu kiekvienas turėtų tokią meilę, tai nereikėtų jokių laisvės suvaržymų. Kiekvienas žmogus išreiškia savo meilę skirtingai, užtat yra labai svarbu turėti gaires, kurios nustato ar riboja mūsų laisvę. Tos gairės yra mūsų pareigos. Laisvė garantuoja teises, bet drauge ir uždeda pareigas. Tad mūsų gyvenime nėra “nesuvaržytos” laisvės, nes kiekviena laisvė turi turėti ribas. Kultūrinė laisvė reikalauja, kad kūrinys būtų estetiškas ir padorus. Politinė laisvė reikalauja tvarkos ir Dievo pripažinimo (anarchija nepriimtina). Religinė laisvė reikalauja žmogaus dvasinio gyvenimo pripažinimo — suvaržymai prieštarauja žmogaus prigimčiai. Tad žmogui reikia turėti laisvės, kuri jam suteikia teises, bet kartu uždeda ir pareigas.
■ Jonas Paulius II 1990 m. vyks į Vengriją. Ji yra komunistų valdžioje, bet 60% nebijojo pasisakyti, kad yra tinkintieji.
■ Afganistano komunistų prezidentas Najbullah pareiškė, kad Italijos vyriausybė, Vatikanas ir Italijos komunistų partijos vadai bei PLO tariasi ir ruošia taikos planą Afganistanui.