Spausdinti

      (Po džiaugsmingos minutės: “O, Dieve, aš mirsiu!”Dviveidė katalikybė)

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Džiaugsmas ir laimė — dažniausiai linksniuojami žodžiai. Tai didžioji dalis žmogaus pilnatvės, kai laimingo gyvenimo kūrimą kiekvienas savaip suprantame ir išgyvename. Vieni džiaugsmą sąmoningai ir kritiškai vertiname, kiti, jo siekdami, greitai pasiduodame sukeltom vidinėm varomosioms jėgoms, pagrįstoms savaiminiu judėjimu. M. Daukša “Postilla Catholicka” rašo: “Nėra tokio žmogaus... kursai nenorėtų džiaugtis ir linksmintis”.

     Kai “New York Times” dienraštyje skaičiau apie vienos turtingos mergaitės džiaugsmingus išgyvenimus ir po to atėjusias nelaimes, prisiminiau joniškiečių pasakymą: “Džiaugėsi, kaip karvelis vanago naguose”. Jauna 15 metų mergaitė už džiaugsmingą minutę brangiai sumokėjo.

Jiezno bažnyčios vidaus oranmentika

     Alison Gertz dabar yra 22 metų amžiaus. Jauna, graži, gabi menininkė, turtinga, milijonieriaus šeimos vienturtė dukrelė. Jos seneliai Gertz yra departamento krautuvių įsteigėjai ir valdytojai. Tėvas — vienos biznio įstaigos prezidentas, motina visame krašte žinomos “Tennis Lady”, prabangių puošmenų krautuvės, savininkė. Tokioje turtuolių šeimoje augo vienturtė dukrelė. Reikia tikėtis, kad užteko džiaugsmo ir laimės, kad mylimai mergaitei nieko netrūko, ir ji galėjo laisvai ir nerūpestingai gyventi. Vaikystėje Alison lankė gero pasirinkimo privačias mokyklas, po to studijavo žymioje Manhattan madų meno mokykloje. Pasižymėjo meniniais gabumais ir, baigusi mokyklą, pasirašė sutartį, pradėjo dirbti kaip iliustratorė. Jausdama fizinį išsekimą, metė rūkyti, sportavimui pasirinko prabangų sveikatos klubą. Gyvendama gražiame, dideliame bute, turėjo vietos vienam draugui, paskui jį pakeitė kitu, o dabai gyvena su trečiuoju. Jos studijoje dirbo draugė menininkė, kuri buvo žymiai aktyvesnė meilės ryšiuose su vyrais. Studijoje jos nebesutilpo ir išsiskyrė.

     Netrukus Alison susirgo viduriavimu ir nuolatine, aukšta kūno temperatūra. Žymus gydytojas, nuodugniai patikrinęs jos sveikatą, ligos simptomų nerado ir nustatė, kad greičiausiai bus “just a bug”.

     Ligos simptomams besitęsiant, ji kreipėsi į garsią Lenox Hill ligoninę. Čia po ilgesnių ir nuodugnių tyrimų gydytojai pranešė, kad ji serga nepagydoma Aids liga. Jos akyse pasirodė ašaros ir ji sušuko: “O mano Dieve, aš mirsiu!” Paskui ji pagalvojo:“Aš esu tik 22 metų. Aš niekados neturėsiu meilės gyvenimo ir nebeturėsiu vaikų”.

     Alison, atsigavusi po pirmojo gydymo, grįžo iš ligoninės į savo butą pradėti ir tęsti naują gyvenimą. “Tai baisi mirtina liga, bet kartu ir man dovana”, ji pasakė savo artimiesiems. Aš visados buvau pozityvi ir optimistė. Aš pagalvojau, ką dabar turiu daryti, sirgdama šia liga? Ir staiga kilo mintis, kad kas įvyko — turi turėti kokį nors tikslą, kad maža užsidaryti ligoninės miegamajame. Jeigu aš mirsiu, aš turiu padėti žmonėms, sergantiems šia liga, aš turiu būti pavyzdžiu, kad kiti apsisaugotų ir nebesirgtų šia liga. Tai bus vertingas mano gyvenimo palikimas”.

     Dėl to ji ir pasikvietė žurnalistus, kad aprašytų jos gyvenimo kelią, fotografai nufotografuotų ją su besišypsančiais tėvais. Ji ir jos draugai organizuoja teatrų pastatymus, brošiūrų leidimą, kad padėtų kitus apsaugoti nuo šios baisios ligos. Jos tėvai ir jų draugai organizuoja draugiją kovai su Aids liga.

     Alison sako, jog ji nebijo mirties, bet bijo tų didelių skausmų, kuriuos ateityje turės išgyventi. Žiūrėdama meilės istorijas televizijoje, ji verkia. Ji neverkia susitikusi su žmonėmis, bet, būdama viena, jaučiasilabai nelaiminga ir visą laiką verkia. Ji prašė to trečiojo draugo, su kuriuo dabar gyvena, kad nepaliktų jos vienos, nors meilės santykiavimų nebegalės turėti. Bet tokia jo ateitis? Kokia ateitis jos anksčiau buvusių draugų? Kiek žmonių tame rate apsisuko, kaip plačiai jis išsiplėtė?..

     Laikraščio nuotraukoje jauna, graži Alison savo darbo kambaryje, stebint juodam katinui “Sanbuca”, ruošia medžiagą įspėjimui kitiem.,, jog Aids ligą gauna ne tik narkotikai, nenormaliai santykiaudami, bet ir kiti, kaip ji... ne tik neturtingieji, bet ir turtuoliai, kaip ji... kurie gyvena prabangiuose Park Avenue butuose.

     Alison, pasakodama žurnalistams savo išgyvenimus, prisimena vieną jaunystės dienų įvykį. Prieš septynerius metus buvo viena graži naktis, kurią puošė rožės... ir rožių daug. Ir tai buvo tik vienui vienintelis su juo susitikimas, buvo viena naktis... Po septynerių metų Alison sužinojo, kad jis mirė Aids liga. O kiek jis praleido naktų, kiek rožių pakeitė su kitomis, kiek šampano putojo stikluose?.. Kiek balandžių džiaugėsi vanago nasruose?

     Alison, baigdama pasakoti žurnalistams apie savo gyvenimą ir ligą, pakartojo, kad ji kalbės susirinkimuose ir žurnalistams, kur tik bus kviečiama, kaip apsisaugoti nuo Aids ligos, kiek galėdama padės nuo ligos apsisaugojimo komercijai... Atrodo, lyg graži vertinga talka. Žūstantis ir už šiaudo griebiasi.

     Alison, sužinojusi, kad serga Aids liga, sušuko: “O, mano Dieve, aš mirsiu!” Prisiminė Dievą nelaimės valandą, bet gana plačiame spaudai duotame pasikalbėjime nei ji neužsiminė, nei korespondentai nepaklausė apie moralę, apie kovą su ištvirkavimu, kuris yra vienintelis vaistas, prieš 2000 metų išrastas, kuris gali staiga, vienos rankos mostelėjimu, sustabdyti ligos plitimą. Politikieriai dalina įvairias nuo Aids ligos apsisaugojimo priemones, mokslininkai dirba laboratorijose, užsiėmę išradimais, ką vienas Aids ligonis pavadino pasipinigavimu, garbės troškimu. Jis sako: “Kiek kojas paveiku, aš vaikštau gatvėse, nešdamasis akmenyje iškaltus 10 Dievo įsakymų. Čia yra parašytas receptas”.

     Niujorke yra per 400.000 narkotikų. O koks skaičius Aids sergančiųjų — niekas nežino, nes ši epideminė liga gali pasirodyti ir po 10-12 metų, Šiame mieste šiuo metu yra užregistruotos 524 moterys, sergančios Aids nuo normalaus santykiavimo su vyrais.

     Kai kiši pirštą į ugnį, visados nudegsi. Ugnis šilimai, bet ne žaislui. Statistika rodo, kad J.A.V. aštuoni milijonai įvairaus amžiaus jaunuolių galvojo apie savižudybę, apsivylę gyvenimu. Vienas milijonas netekėjusių mergaičių buvo nėščios ir iš jų keturi tūstančiai padarė abortus.

     Tai vis, kaip Alison pasakoja, trumpo, nesuvaldomo džiaugsmo laimė. Rožės nuvysta, ir šampano garai išgaruoja, lieka ašaros, skausmas ir žodžių skambesys: “O, Dieve, aš mirsiu!..”

•••••••••

     Mes, katalikai, įprastai didžiuojamės savo didžiosios katalikiškos visuomenės nariais, jei jie pasižymi moksle, mene, politikoje, kultūriniame gyvenime, viešai išpažįsta savo tikėjimą. Skaudžiai išgyvename, jei jie paslydimą dengia katalikybės skraiste.

     Andai buvo rodomas filmas, kurį režisavo katalikas, įžeidžiančiai ir pajuokiančiai parodydamas dalį Jėzaus gyvenimo. Norėdamas pagarsėti, jis garsinosi katalikybe ir tikėjimu. O kiek iš mūsų filmą matė, stovėjo ilgoje eilėje, laukdami nusipirkti bilietus, gal dar šalia stovintiesiems pasididžiuodami esą katalikai?

     Dvi žinomos dainininkės-aktorės reklamavo “pepsi” gėralus, pusnuogės stovinėdamos prie bažnyčios ir šventųjų paminklų. Už grašį parduodamos sąžinę, jos nesibodėjo pasigarsinti esančios katalikės. “Pepsi” kompanija tikėjosi didelio pelno, o mes jį pirkome ir gėrėme, užmiršę, kad pasijuokia iš katalikų.

     Atsirado tik vienas vyskupas, kuris paskelbė boikotą, kvietė tikinčiuosius nepirkti to gėralo. “Pepsi” pajuto, kad buvo suduotas taikus smūgis į jų pinigų kišenę. Atšaukė reklamą ir, rodos, atsiprašė.

     Vienas žymus milijoninio tiražo žurnalas, spausdinąs nuogų mergaičių nuotraukas, pradėjo ieškoti aukų garsiuose katalikų universitetuose bei kolegijose, kad galėtų pasireklamuoti, daugiau skaitytojų pamedžioti, kad tos mergaitės yra katalikų mokslo institucijų studentės. Reklama laimėjo. Pasirodė keli šio žurnalo numeriai. Po to tos mergaitės dalyvavo televizijos programoje.

     Programos vedėjas paklausė studenčių, kodėl jos, lankydamos katalikų mokslo įstaigas, sutiko fotografuotis. Visos dalyvės, jaunos, gražios, žvalios, nė nemirkčiodamos atsakė, kad sugundė pinigai.

     “Ar tai moralu, ypač katalikėms, ar nepakenkia toms garsioms kolegijoms?”— vėl klausė pranešėjas. Po to kalbėjo tos septynios studentės, atsakydamos, kad viliojo pinigai, ateitis, karjera modeliavimuose, kino filmuose. Programa tęsėsi visą valandą. Prieš tai pasisakė tų mokyklų studentai, žiūrovai. Mergaitėms pritarė tėvai, artimieji draugai.

     Pranešėjas paklausė vienos motinos: “Ar jūs nepagalvojate, kad daug vienišų jaunuolių, vartydami tą žurnalą, žiūrinėdami jūsų dukters nuogas nuotraukas, nusideda morališkai, gal kartais ir kriminališkai nusikalsta?”

     Motina šypsodamasi išdidžiai atsakė: “Tai ne mano dukters problema ir ne mano! ‘Playboy’ žurnalas yra plačiai pasklidęs, jį skaito ir katalikai!” Duktė dar pridėjo: “Man Dievas davė gražias kūno linijas”. Kolegijos studentų organizacijos atstovas įsiterpė: “Jos pakluso piktajai dvasiai!..”

•••••••••

     Čikagoje teberusena paskleistos liepsnelės žiežirbos, pasirodžius “Draugo” dienraštyje, Nr. 59 Algimanto Kezio straipsniui: “Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti... mums” (Apd 10, 40 - 40).

     Mūsų ramiame ir gražiame kaime susilaukėme tokio atsakymo į šį straipsnį: “Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse: jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms” (Tim 4,3- 4).