(Suaugusiųjų konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)
NINA GAILIŪNIENĖ
Pasionistas vienuolis ragino ieškoti gyvenimo džiaugsmo. Jis palygino du popiežius: Pijų XII ir Joną XXIII. Pijus XII buvo šaltas eruditas, uždaras, neprieinamas. Žvelgiant į jį, tam kunigui atrodydavo, kad ir Dievas yra toli, žemės gyventojams neprieinamas. Jonas XXIII mėgo žmones, anekdotus ir juoką. Jis buvo kupinas gyvenimo džiaugsmo, lyg būtų tik grįžęs iš pasivaikščiojimo su pačiu Dievu Vatikano soduose, kaip kitados darydavęs Adomas rojuje... Jis atidarė katalikų Bažnyčios langus II-jame Vatikano susirinkime. Per šimtmečius tie langai buvo uždaryti taip sandariai, kad mes neturėjome jokių ryšių su kitais krikščionimis.
Šoninis altorius. Virš jo kryžius, kurį padovanojo popiežius Klemensas VIII
Gimnazijos laikais mirė mūsų klasės draugės motina liuterone. Mums buvo neleista dalyvauti nei šermenyse, nei laidotuvėse. Bažnyčios istorijoje mokėmės apie kitas krikščionių tikybas, bet tik kaip eretiškas atskalas nuo katalikų Bažnyčios. Reikėjo išmokti įvairių įrodymų, kodėl tik viena katalikų Bažnyčia yra tikra ir teisinga. Buvo tvirtinama, kad tik joje vyksta stebuklai.
Šiame krašte išgirdau griežtą priešingybę. Kolegijos kapelionas, užaugęs Pietuose tarp baptistų, gėrėjosi jų dideliu religingumu. Kam nors šeimoje susirgus, jie greičiau kviečia pas ligonį pastorių negu daktarą. Dažnai dvasininko ir tikinčiųjų maldos užtenka ligoniui pasveikti. Jiems stebuklai tebėra gyvenimo realybė, kaip buvo krikščionybės pradžioje. Katalikai, anot kapeliono, ieško stebuklų tik Liurde, Fatimoje ir kitose stebuklingose vietose.
Pravėrus langus, reikėjo atidaryti ir duris. Prasidėjo ekumeninis judėjimas, kai kuriose vietovėse labai propaguojamas ir praktikuojamas. Šiandien jau būtų sunku rasti katalikų, nebuvusių ekumeninėse pamaldose. Jos palieka teigiamą įspūdį, ypač jaunimui.
Katalikų Bažnyčioje esminis dalykas yra mišios. Kitų krikščionių pamaldose — pamokslas. Jų dvasininkai skiria pamokslams daug dėmesio, užtat jų pamokslai yra gerai paruošti, įdomūs, gyvenimiški, praktiški ir pasilieką atmintyje. Tai patraukia jaunimą, kuris mišias mažiau vertina negu vyresnieji.
Prieš kelerius metus arkiv. John Whalon skundėsi vyskupijos laikraštyje, kad daug katalikų remia aukomis kitatikių televizijos programas ir spaudą. O šiandien jau tikrą rūpestį kelia, kad katalikai palieka savo Bažnyčią ir pereina į kitas tikybas. Ir ne tik šiame krašte. Pietų Amerika buvo išimtinai katalikiška. Dabar ten randa daug pasekėjų baptistai, charizmatikai ir fundamentalistai.
Ir lietuviai nėra atsparūs tai šių dienų naujovei. Jeigu lietuvių tarpe nebūtų tos problemos, tai “Laiškai lietuviams” nekeltų klausimo, kurios priežastys paskatina katalikus mesti savo Bažnyčią ir pereiti į kitas. Priežasčių yra daug.
1. Kai kurios priežastys yra labai asmeniškos. Šiais laikais yra daugybė išsiskyrusių šeimų. Daugumas jų vėl sukuria naujas šeimas. Katalikų Bažnyčioje jie, atskirti nuo sakramentų, jaučiasi kaip atskalūnai. Kitose krikščioniškose bažnyčiose jie gali praktikuoti religiją be jokių suvaržymų. Ten jie jaučiasi lygūs su visais. Tokius perėjūnus lengva suprasti ir sunku pasmerkti.
2. Katalikų Bažnyčia pergyvena didelį kunigų trūkumą. Daugelis amerikiečių ir lietuvių parapijų, kur buvo 2-3 kunigai, dabar turi tik po vieną senstelėjusį kunigą. Jis įstengia atlikti tik būtiniausias pareigas: laikyti mišias, palaiminti santuokas, palaidoti mirusius, pakrikštyti naujagimius. Tokiose merdėjančiose parapijose nėra jokios veiklos, jokio religiškai socialinio gyvenimo. Jaunimas, susidaręs nuomonę, kad “bažnyčia tik seniams”, eina į kitų tikybų bažnyčias, kur randa jaunus, energingus dvasininkus ir aktyvius kongregacijos narius.
3. Gyvename ne tik žodinės, bet ir vaizdinės komunikacijos laikais. Ar prisipažinsime, ar ne, televizija ir spauda mums daro įtaką ir už mus galvoja... Kas nežino Billy Graham, dr. Robert Schuller, Oral Roberts, Richard Roberts, Pat Robinson ir kitų televizijos evangelistų? Jie turi puikias televizijos programas. Pasaulietiškos televizijos programos yra pilnos seksualinio šlamšto ir žudynių. Kiekvienam padoriam žmogui tos krikščioniškos programos yra tikra atvanga. Jų žiūri milijonai ne tik šiame krašte, bet ir katalikiškoje Pietų Amerikoje.
Protestantai tuoj atidarys “Rainbow Family Channel” Olandijoje skelbti evangeliją šiaurinei Europai anglų, prancūzų, olandų ir vokiečių kalbomis. Katalikai šioje srityje visiškai atsilikę nuo gyvenimo. Vysk. Fulton Sheen buvo garsi televizijos asmenybė. Jo programos žiūrėjo katalikai, protestantai, žydai ir bedieviai. Bet tai buvo prieš 30 metų... Dabar turime tik mišias, skirtas tiems, kurie dėl ligos ar senatvės nepasiekia bažnyčios.
4. Televizijos evangelistai surenka milijonus dolerių. Kaip arkiv. Whalon pagrįstai skundėsi, aukoja jiems ir katalikai, nes mato televizijoje, kur jų aukos eina. “USA National bishops Conference” metinis biudžetas siekia 30 milijonų. Yra katalikų misijonierių įvairiuose kraštuose. Kasmet yra speciali rinkliava “For Propagation of Faith”. Katalikai, suaukoję pinigus, nežino, kur jie išleidžiami. O televizijos evangelistai parodo, ką jie su pinigais padaro šiame krašte, Pietų Amerikoje, Filipinuose ir net Afrikos kraštuose.
5. Protestantiškos tikybos turi du magiškus žodžius: “saved” ir “born again”. Katalikas, visą savo gyvenimą ištikimai praktikavęs savo religiją, nedrįstų pasakyti: “I am saved”. Bet kasdien tai girdime iš “born again” krikščionių. Iš kur toks drąsus pasitikėjimas? Kas jie tokie? Iš kur toks vardas? Ogi Kristus aukštam fariziejų pareigūnui Nikodemui pasakė, kad “nė vienas neįeis į dangaus karalystę, neatgimęs iš vandens ir Dvasios” (Jn 3,5).
Kiekvienas pakrikštytas ir sutvirtintas katalikas savaime yra atgimęs iš vandens ir Dvasios, bet nevadinamas “born again”. Čia reikšmingas žodis savaime. O “born again” ir “saved” kitatikiams reiškia daugiau negu tik sakramentą ar religinę apeigą. Tai yra atsivertimas ir asmeninis, dažniausiai viešai padarytas pareiškimas, kad Kristus yra jo gyvenimo Viešpats ir Valdovas.
6. “Born again” krikščionys, užtikrinti, kad jiems dangus garantuotas, nes jie yra “saved”, dėmesio centre laiko žemės gyvenimą. Jie dažnai mėgsta cituoti Senąjį Įstatymą. Mat Dievas dažnai žadėjo žydams ramų, žemiškomis gėrybėmis pertekusį gyvenimą, jeigu jie tik bus jam paklusnūs. Kadangi Dievas yra tas pats, kodėl šiandien turėtų būti kitaip?
Katalikų Bažnyčia žvelgia į amžinybę. Žemės gyvenimas yra laikinas. Prie jo nereikia prisirišti. Labai pabrėžiama kančios reikšmė. Juo čia daugiau kentėsi, tuo geriau po mirties turėsi...
Šių laikų žmogus nelinkęs galvoti apie tolimą ateitį. Tuo labiau apie amžinybę. Gerą gyvenimą nori turėti dabar, gyvendamas žemėje. Visi, ypač jaunimas, nori “instant gratification”, o ne “pie in the sky”...
7. Dvasinei gyvybei palaikyti tikintysis reikalingas dvasinio maisto — spaudos. Katalikų religines knygas daugiausia rašo dvasininkai. Jose kedenami gilūs teologiniai ar religiškai filosofiniai klausimai. Jos akademinio lygio, daugeliui eilinių katalikų neįkandamos, nuobodžios. O svarbiausia — dažnai jos nieko bendra neturi su gyvenimo kasdienybe.
Kitų krikščionių religinė spauda labai gausi. Religines knygas įvairiausiais klausimais rašo ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai. Jose nėra teologinių ir filosofinių svarstymų, o tik Šventraščio mintys, perkeliamos į šių dienų praktišką gyvenimą, dažnai su paties autoriaus asmeniškais išgyvenimais. Dėl to jos įdomios, lengvai skaitomos, įkvepiančios ir praktiškos, nes padeda Kristų išgyventi kasdienybėje.
8. Katalikai savo religiją laiko grynai privačiu dalyku. Kalbėti apie Dievą, mėginti netikintį ar nepraktikuojantį atversti yra kunigo pareiga, ne pasauliečio. Yra nepriimta katalikų tarpe, išskyrus katalikus charizmatikus, kalbėti apie Dievą, maldą ar asmeniškus dvasinius išgyvenimus. Mes esame bažnytiniai tikintieji. Kristų randame bažnyčioje ir ten jį paliekame iki kito karto...
Kitų tikybų religingi tikintieji jaučia pareigą būti apaštalais. Jie nevaikščioja, kaip Jehovos liudininkai, nuo durų prie durų, bet išnaudoja kiekvieną progą pakviesti kaimyną, draugą ar bendradarbį į savo bažnyčią, pasiūlyti religinio turinio knygą ar tiesiog pasiteirauti apie jo asmeninį ryšį su Kristumi. Ten nuėjusį kongregacijos nariai sutinka labai šiltai. Jaunus žmones tai labai patraukia.
9. Mes, katalikai, lankome sergančius draugus ir pažįstamus jų namuose ir ligoninėse. Liūdinčius po laidotuvių užjaučiame ir guodžiame. Bet nei vienu, nei kitu atveju paprastai nesimeldžiame.
Pagyvenusiųjų tarpe nedaug tėra tokių laimingų, kad vyras ar žmona nebūtų sirgę. Nepriklausau ir aš prie tų laimingųjų. Teko sirgti ir atsidurti ligoninėse abiem. Lankė ir vieną, ir kitą katalikai su gėlėmis ir saldainiais. Draugiška žydė buvo praktiškesnė — atnešė visai šeimai išvirtus pietus. Bet niekas nesimeldė. Atėjo aplankyti keturios poros kitatikių krikščionių. Tiek ligoninėje, tiek namuose nė viena pora neišėjo, nesimeldusi už ligonį ir jo šeimos narius. Jie tebevykdo apaštalo Jokūbo paskatą uždėti rankas ant ligonio ir melstis, kad jis pasveiktų (2 Jok 5, 14). Turiu pripažinti, kad kiekvienu atveju jų malda buvo pati didžiausia dovana.
10. Mes, katalikai, esame profanai susipažinimo su Šventraščiu srityje. Gimnazijoje aštuonerius metus turėjome po dvi savaitines tikybos pamokas. Kalėme Bažnyčios istoriją, seniai išgaravusią iš galvos, bet nesame skaitę Šv. Rašto. Kodėl? Ogi dėl to, kad bažnytinė hierarchija saugojo katalikus nuo klaidų. Kaip giliai ta mintis buvo įdiegta dvasininkijoje, rodo kad ir toks pavyzdys. Paminėjau lietuviui kunigui, kad kitatikiai krikščionys daug geriau susipažinę su Šv. Raštu, negu mes, katalikai. Tas kunigas, šiame krašte baigęs kunigų seminariją, trumpai atšovė: “Jie išmoksta ištraukas iš Šv. Rašto, bet nieko neišmano apie jų prasmę”. Tai labai stipriai pasakyta. Nedrįsau kunigui priminti, kad pats Kristus dėkojo savo dangiškam Tėvui už tai, kad jis paslėpė tikėjimo paslaptis nuo išmintingųjų ir mokytų, o atskleidė mažutėliams” (Lk 10, 21). Tokie “mažutėliai” buvo apaštalai, Kristaus pasirinkti iš bemokslių žvejų tarpo, o ne iš mokytų fariziejų.
Kas šiais laikais išeina į eretiškas lankas? Ar eiliniai katalikai? Ne! Daugiausia teologijos profesoriai šiame krašte ir Europoje, pvz., arkivyskupas Šveicarijos prancūziškame kantone su keliais kunigais ir vyskupais Afrikoje. Kaip matysime, Šventraščio atmintinai išmoktos vietos labai padeda maldai ir meditacijai.
11. Mes, katalikai, melsdamiesi privačiai, skaitome maldas ir litanijas maldaknygėje, kalbame rožančių. Melstis savais žodžiais mums nesiseka. Maldą vadiname pokalbiu su Dievu, nors žinome iš praktikos, kad tas “pokalbis” yra monologas, o ne dialogas. Retkarčiais girdime ar skaitome, kad maldoje reikia mažiau pačiam kalbėti, o daugiau klausyti, ką Dievas mums sako. Deja, kai klausome, nieko negirdime...
O kiti krikščionys sugeba melstis savais žodžiais labai efektingai. Juos dažnai girdime sakant: “Jesus told me to do this”. “The Holy Spirit gave me the word of God”. Ką tai reiškia? Negi jie girdi Dievą kalbant, o mes ne?!
Paslaptis labai paprasta. Jie nuo mažų dienų pratinami atmintinai išmokti daugybę Šventraščio vietų ir citatas iš psalmių. Tą pasąmonėje sukrautą lobį jie panaudoja kriktiškais gyvenimo momentais. Kai maldoje prašo Dievą pagalbos, meditacijoje išlenda iš pasąmonės kokia nors Šventraščio mintis. Tai jie priima, kaip Dievo atsiliepimą ir Šv. Dvasios įkvėptą atsakymą jų reikaluose.
Jauna moteris buvo sunkiai sužeista automobilio avarijoje, o jos draugė užmušta. Po kelių operacijų ir ilgos terapijos ji visiškai pasveiko. Bet įgavo tokią didelę baimę visko, kas tik aplinkui juda, kad nedrįso išeiti iš namų. Sesijos su psichiatru nepadėjo. Vieną rytą, kai ji ypatingai jautė savo beviltišką padėtį, jai atėjo į galvą žodžiai: “Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę”. Suradusi, kad tie žodžiai buvo iš 120 psalmės, pradėjo ją skaityti ir jos gale rado tokį tvirtą Dievo pažadą: “Tave Viešpats gelbės nuo visokių nelaimių, jis sergės tavo gyvybę. Globos ir išeinant, ir grįžtant, dabar ir per amžius”. Tikėjimas, kad tas Dievo žodis specialiai jai buvo skirtas, padėjo jai nugalėti agorafobiją ir be baimės išeiti iš namų.
12. Jeigu ta moteris būtų buvusi katalikė, apie jos tokį nepaprastą pasveikimą niekas nebūtų girdėjęs. Gal tik savieji. O juk nėra pagrindo manyti, kad Dievo veikla mūsų gyvenime mažesnė negu kitų krikščionių. Mes meldžiamės, bet apie išklausytas maldas tylime. Susidaro įspūdis, kad mūsų maldos dangaus nepasiekia žemiškuose reikaluose.
Kitatikiai jaučia pareigą apie savo išklausytas maldas viešai pasisakyti savo bažnyčioje, Šventraščio studijų būreliuose, maldos susirinkimuose ar televizijoje. Tokiu būdu yra viešai pašlovinamas Dievas. Jam pareiškiama vieša padėka ir garbė. Tai jie vadina “witnessing” — liudijimu, kuris ypač buvo praktikuojamas pirmaisiais krikščionybės amžiais ir visiškai užmirštas katalikų. Katalikai charizmatikai mėgina tą gražią ir reikšmingą tradiciją atgaivinti. Aišku, čia yra kitų krikščionių įtaka.
***
Katalikų perėjimas į kitas religijas yra rimta problema, nes nėra kaip juos sulaikyti. Kai problema neišsprendžiama, normalu ieškoti kaltininkų dėl jos atsiradimo. Daugumas vyresnio amžiaus katalikų kaltina popiežių Joną XXIII. Sako, kad, jeigu ne tas jo sušauktas II Vatikano susirinkimas, šiandien tos problemos nebūtų. Deja, galvojimas, kad toks svarbus įvykis, kaip Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, buvo tik seno popiežiaus susigalvotas, yra labai klaidingas. Jis paneigia Šv. Dvasios veikimą Bažnyčioje. Sušaukti tą susirinkimą buvo Šv. Dvasios įkvėpimas. Popiežius buvo tik įrankis, o ne susirinkimo autorius. Ieškant kaltininko, negalima sustoti prie įrankio. Reikia eiti prie autoriaus, kuris yra ne kas kitas, o tik Bažnyčios galva — Kristus.
Kaip Dievui suversti “kaltę”, galima pasimokyti iš vieno rabino. Prieš kelerius metus statistika parodė, kad daugiau kaip 33% Connecticut valstijos žydų sukuria šeimas su krikščionimis. Pažangus jaunas rabinas tokiems atidarė specialią sinagogą. Smarkiai puolamas konservatyvių žydų ir rabinų vietos spaudoje, rabinas suvertė kaltę Dievui. “Jeigu Dievas nebūtų sutvėręs tokių gražių krikščionių merginų, — jis aiškino, — tai žydai jų neįsimylėtų ir nevestų”.
Panašiai ir mes galėtume kaltinti Kristų, kad jis laimina ir kitus krikščionis, suteikdamas jiems įvairias Šv. Dvasios dovanas. Jų maldomis išgyja ligonys, medicinos pasmerkti mirčiai, susitaiko išsiskyrėliai, bevaisės moterys susilaukia kūdikio ir t.t.
Turime ir savo kunigų su specialiomis Šv. Dvasios dovanomis: Ralph DiOrio, Edward J. McDonough, Robert De Grandis ir kiti. Daug anksčiau už minėtus kunigus gydymo dovaną buvo gavęs Orai Roberts. Be jau minėtų televizijos evangelistų, gal garsiausia buvo Kathryne Kuhlman. Kiekviename jos “healing service” pasveikdavo ne dešimtys, bet šimtai nepagydomų ligonių, jų tarpe katalikų kunigų ir seserų vienuolių.
Mūsų skundas už tas ypatingas Šv. Dvasios dovanas, suteiktas kitiems krikščionims, Kristaus nenustebintų. Jis tokį skundą jau yra girdėjęs iš savo apaštalų. Jie skundėsi Kristui, kad kažkas išvarinėjo demonus jo vardu, nebūdamas jo mokinys. Jie patys mėgino stebukladarį sudrausti, nes manė, kad tokia galia priklauso tik jiems. Kristus liepė netrukdyti darančių stebuklus jo vardu. Jis jiems pasakė: “Kas nėra prieš mus, tas yra su mumis” (Mr 9, 40). Tokį pat atsakymą gautume ir mes iš Kristaus.
Redakcijos prierašas.Autorės minčių nekeitėme, nes jos teisingos. Tačiau kai kam gali susdaryti įspūdis, kad ji tik peikia katalikus ir giria kitas krikščionių tikybas. Be abejo, nėra toks jos nusistatymas. Ji tik stengėsi nurodyti priežastis, dėl kurių kai kurie katalikai meta savo tikėjimą ir prisijungia prie kitų krikščionių grupių. Tie jos priekaištai katalikams yra teisingi, bet galėtų daug ką prikišti ir kitoms tikyboms. Ji čia to nedarė, nes ne toks buvo rašinio tikslas. Žinoma, mūsų tikėjime yra daug gero, kurio nerastume kituose tikėjimuose, bet kai ko galėtume pasimokyti ir iš jų. Ir autorė jau minėjo, kad katalikai charizmatikai jau duag ko yra pasiėmę iš protestantų. Turime branginti savo tikėjimą, bet nevenkime jį dar patobulinti tuo, ką gero randame kitose krikščionių ar kitų tikybų religinėse praktikose.