(Kaip pirmykštės Bažnyčios bendruomenės sprendė konfliktus, apaštalams mirus) (Tęsinys)
ALDONA ZAILSKAITĖ
IV. MATO BENDRUOMENĖ
Bendruomenė, sujungianti, kas sena ir nauja. Mato evangelijoje pasirodanti bendruomenės sąvoka aiškiai pabrėžia tiek autoriteto, tiek ir Dievo įstatymo svarbą, tačiau taip pat stipriai iškelia atvirumą Šventajai Dvasiai — didžiaširdiškumą, kaip matome Palaiminimuose Kristaus pamoksle nuo kalno (Mt 5, 1-12) ir kituose mokymuose tame pamoksle, kur pakartotinai praplečiamos visos siaurai suprasto įstatymo ar autoriteto ribos. Mokoma įstatymo priesakus suprasti ne kaip minimalines sąlygas, o kaip išeities tašką didžiadvasiškai meilės praktikai.
Mato yra vienintelė evangelija, kurioje yra vartojamas žodis “bažnyčia” — ekklesia: 16,18 ir 18,17. Per paskutiniuosius du šimtmečius (t.y., pradėjus Šventraštį tyrinėti pagal modernaus mokslo taisykles, nustatinėjant įvairių biblinių raštų istorinį amžių) labai iškilo dėmesys Morkaus evangelijai, kaip seniausiai ir labiausiai kondensuotai, o Mato evangelija liko nustumta modernaus mokslo užmarštin. Bet per 1700 metų prieš tai Mato evangelija buvo laikoma svarbiausia ir todėl daugiausia minima ir studijuojama. Ji buvo dažniausiai cituojama 2-4 šimtmečio Bažnyčios tėvų, dažniausiai naudojama liturgijoje ir buvo laikoma geriausiai tinkanti tikėjimo tiesų mokymui — katekizavimui, rašo R.F. Brown savo knygoje The Churches the Apostles Left Behind (New York, Paulist, 1984).
Murrilo “Švenč. Mergelės Marijos dangun ėmimas” šoniniame altoriuje
Jos įtaka ir mūsų pačių tikėjime yra daug didesnė, negu iškart numanome. Tik retas mokslininkas galėtų iš atminties pakartoti Luko evangelijoje duotą Tėve Mūsų tekstą. Kiekvienas tikintysis moka Mato evangelijoje užrašytą formą. Nedaug kas žino, kad Luko evangelijoje yra pamokslas lygumoje, kur Kristus sakė keturis palaiminimus. Beveik visi tikintieji žino apie Kristaus Pamokslą nuo kalno Mato evangelijoje, ir visi mokėsi jame duotus aštuonis Palaiminimus atmintinai.
Kur Morkus savo evangelijoje parodė kaip “geroji žinia” — evangelija išsirutuliojo Kristaus gyvenimo veiksmuose ir įvykiuose (toje evangelijoje Kristus palyginti tik retai parodomas mokytojo rolėje), Matas, pasinaudodamas šia evangelija, įpynė net penkis Kristaus pasakymų-mokymų “pamokslus”. Juose Kristus palyginimais ir kitais mokymais išdėsto praktišką krikščioniško gyvenimo asmenišką kainą ir bendruomeniškas apraiškas. Juose jis taip pat parodo, kaip jo mokslas yra Senojo Įstatymo išsipildymas, praplėtimas, pritaikymas “visoms tautoms”, bet taip pat ir kuo jis skiriasi nuo senųjų to Įstatymo sampratų. Pirmajame pamoksle (Mt 5, 1-7, 29) Jėzus daugelį Senojo Įstatymo nurodymų priešpastato jo duodamam Naujajam Įstatymui: “Jus esate girdėję... o aš jums sakau...” (5, 21-48).
Jau vien iš Mato didelio dėmesio, skiriamo parodyti, kuo Kristaus kelias skiriasi nuo Senojo Įstatymo, bet taip pat ir rūpestis parodyti jam didelę pagarbą ir kad Kristaus evangelija Įstatymo nepanaikino, o iš jo išsirutulioja, nurodo, kad Mato bendruomenė buvo daugiausia žydų krikščionių.
Mato evangelijoje Brown parodo ir kitą įdomų reiškinį: ji kalba ne tik apie Jėzų ir jo pirmuosius mokinius: ji taip pat nusako padėtį bei problemas Mato bendruomenės, gyvenančios pirmojo šimtmečio paskutiniame trečdaly, ne Palestinoje, greičiausiai Antiocho mieste. Kristaus laikais jo priešai — politiškai galingieji žydų vadai buvo sadukiejai. Jie buvo išnaikinti per Jeruzalės sunaikinimą 70 m. po Kristaus. Iš tiesų, kai kurie tyrinėtojai mano, kad greičiausiai pats Kristus buvo fariziejų auklėtas, nes jie buvo pamaldumo atnaujintojai, puoselėtojai. Todėl, nurodoma, Kristus gyrė jų mokymą, bet peikė jų darbus. Ypatingą religinę-politinę galią, kaip grupė, fariziejai įgijo tik po Jeruzalės sunaikinimo, kai išnyko sadukiejai ir tik vieni fariziejai rado būdą žydų tikėjimą adaptuoti, netekus pagrindinės jos išraiškos formos, sunaikinus Jeruzalės šventyklą. Tik tada fariziejai pradėjo persekioti žydus, kurie pasekė Kristumi, juos apšaukė tautos išdavikais, nes per žydų sukilimą žydai-krikščionys nestojo kovon prieš Romėnus ginti Jeruzalės. Tik po Jeruzalės sunaikinimo žydai pradėjo žydus krikščionis persekioti ir mesti juos iš sinagogų. Tad Mato evangelijoje Kristaus užuominos, kad jo mokiniai būsią persekiojami, yra taikomi šios persekiojamos Mato krikščionių bendruomenės nariams.
Bet Mato evangelijoje iškylantis skaudus nusivylimas, kad žydai atmetė savo Mesiją, Jėzuje jo neatpažinę, leidžia manyti, kad šios evangelijos autorius buvo žydas-krikščionis, o jo gausus ir būdingas Senojo Testamento citavimas rodo, kad jis galėjo būti žydų Rašto aiškintojas.
Brown iškelia įdomų skirtumą tarp Pauliaus ir Mato, kurį jis grindžia Pauliaus pastangomis iškovoti nežydams krikščionims teisę visai nesivadovauti žydų Įstatymu (Gal 2, 11 ir t.t.). Pauliaus principas buvo, kad Kristus yra visas Įstatymo tikslas (Rom. 10, 4), tad gyvenant Kristumi, jokie kiti įstatymai nebereikalingi. O Mato pozicija yra, kad Įstatymas tebegalioja, bet jis turi būti suprastas taip, kaip Kristus jį aiškino.
Iš tikrųjų, rašo Brown, šios dvi pozicijos tebefigūruoja katalikuose, ypač JAV-ėse: vieni pabrėžia, kad krikščionybės pagrindinis bruožas turi būti tai, kad ji išlaisvina nuo gausybės visokių įstatymų, įsakymų, priesakų; kiti pabrėžia įstatyminio pagrindo (organizacinės teisėtvarkos) svarbą, bet kad jis turi būti išmintingai, krikščioniškai pritaikomas. Tačiau pastebėtina tai, kad nei viena, nei kita pozicija — nei Pauliaus laisvė, nei Mato krikščioniška teisėtvarka — neleidžia nei laisvamaniškumo, nei legalizmo. Tiek Paulius, tiek ir Matas viską matuoja Kristaus didžiaširdiškumo, gailestingumo mastu.
Mato žydų-krikščionių pradėta bendruomenė pasižymėjo atvirumu nežydams krikščionims, kas matoma ir iš to, jog nežiūrint, kad evangelijoje ryškiai pabrėžiama, jog pats Jėzus savo žemišką misiją apribojo tik savosios, išrinktosios tautos žmonėmis (Mt 10, 5), po savo mirties ir prisikėlimo jis savo mokinius išsiuntė mokyti ir krikštyti visas tautas (Mt 28, 19). Tie pirmieji žydai-krikščionys savo didžiam nustebimui pamatė, kad nežydai1 yra net imlesni Kristui negu žydai; tas motyvas pasirodo ir Mato evangelijoje, Izaijo (9, 1) pranašystės išsipildyme, Jėzui pradedant savo misiją nežydiškoje (pagonių) Galilėjoje, o ne Judėjoje. Šis motyvas iškyla ir tuomet, kai Jėzui, fariziejų išvarytam iš sinagogos, išsipildo kita Izaijo (41, 1-4) pranašystė: “Aš ant jo uždėsiu savo dvasią, ir jis skelbs teisumą nežydams... ir jo vardu pasikliaus nežydai”.
1 Nors mūsų lietuviškuose Šventraščio vertimuose žodis ethnon — tautos (kai kontekstas reiškia nežydų tautos) verčiama “pagonys”, tai yra netikslu, nes apkrikštyti nežydai jau nebėra pagonys, bet vertimuose ši ethnon prasmė verčiama žodžiu “gentiles”. Tad dažnai, kai matome žodį “pagonys” lietuviškame vertime, supraskime, kad kalbama apie nežydus — kartais krikščionis, kartais ne.
Mato evangelijoje ši maišyta, žydų ir nežydų krikščionių bendruomenė, pavadinama ekklesia — Bažnyčia, ir jų užduotis yra gyventi draugėje — nežydams nepavydėti žydams senųjų tikėjimo, pranašų tradicijų: žydams nepavydėti nežydų imlumo krikščionybei ir greitai augančios persvaros skaičiumi. Senojo Testamento Pakartoto Įstatymo knygoje, vardinant visus tuos, kurių reikia saugotis, kad “Viešpaties Bažnyčia-bendruomenė” būtų nesutepta, buvo pavartotas žodis ekklesia. Dabar Matas tyčia tą žodį vėl panaudoja parodyti, kaip Kristus jį perdefinavo pagal savo Naująjį Įstatymą, kad dabar jau visos tautos, priimančios Kristų, turi būti priimamos į šią naują Dievo Tautos bendruomenę.
Šios pirmykštės Mato bendruomenės supratimas savo rolės susikristalizuoja Mato evangelijos prologe, Jėzaus kūdikystės pasakojimuose (Mt 1-2). Kad “Dievas su mumis” — Emmanuelis per Šv. Dvasią gims iš Marijos, buvo apreikšta teisiam, dievobaimingam žydui Juozapui, kuris šį Dievo žodį priima (Mt 1, 18—25). Jis simbolizuoja teisiuosius, Kristų priėmusius, šios bendruomenės žydus-krikščionis. Tačiau Mesijo gimimas buvo apreikštas ir nežydams išminčiams, kurie, sekdami žvaigždę, Kristų atrado, tačiau tik tada, kai jiems buvo išaiškinti žydų Raštai (kad ir Jėzų nužudyti norinčio Erodo rūmuose). Tie Rašto aiškintojai simbolizavo žydus, norinčius nužudyti Mato bendruomenės krikščionis. Nežydai išminčiai tačiau priėmė Jėzų kaip savo Mesiją-karalių ir jį pagarbino, tuo simbolizuodami nežydus bendruomenės krikščionis.
Persekiojimo akivaizdoje, deja, kai kurie meta krikščionybę (13,21, 24,10). Tačiau persekiojimo metu Šv. Dvasia kalba per tikinčiuosius (10, 19-20). Tikinčiųjų tarpe yra įvairių dvasios dovanų: pranašų, išminčių, Rašto žinovų (23, 34). Mokiniai turi galią išvarinėti piktąsias dvasias, gydyti, prikelti numirusius (10, 8). Tačiau neišvengiamai bendruomenėje atsiranda ir dovanas piktnaudojančių — tiek klaidinančių pranašų, tiek ir stebukladarių (7, 22-23,24,5 11).
Mato bendruomenė buvo ekonomiškai mišri, tad ir Palaiminimuose Matas kalba jau ne tik apie “neturtą”, o apie “neturtą dvasioje”, t.y. ne materialinį stovį, o dvasinę laikyseną žmogaus prieš Dievą — nežiūrint savo pinigų, prieš Dievą aš esu bejėgis, elgeta, priklausąs nuo jo gailestingumo. Matas sutinka, kad turtuoliui sunku įeiti į dangaus karalystę (19, 23), bet Dievui viskas įmanoma (19, 26).
Mato evangelijoje matomas gilus supratimas komplikuotos bendruomeninės realybės, įgytas, be abejo, per ilgesnę bendruomeninio gyvenimo patirtį. Nors bendruomenėje atsiranda ir klaidinančių pranašų bei kitų “šėtono vaikų”, nevalia jų tuoj pat pašalinti iš Žmogaus Sūnaus karalystės arba tikinčiųjų bendruomenės. Mato evangelijoje Jėzus perspėja, kad yra pavojus, šalinant bloguosius, pakenkti ir geriesiems, tad reikia visus toleruoti, jų atranką paliekant Dievo teismui. Brown rašo: “Sektos gali didžiuotis, pašalinančios visus klaidatikius, nesilaikančius nustatyto idealo, bet Bažnyčia — ekklesia turi rodyti pakantumą ir gailestingumą”.
Pliusai ir minusai. Mato evangelijoje iškeliama bažnyčios samprata neturi anksčiau šioje straipsnių serijoje paminėtų sampratų minusų, nes ji daug plačiau supranta Bažnyčiai reikalingus bruožus, ne tik vienos kurios krizės perspektyvoje. Ši samprata turi dvi pagrindines stiprybes: pirma, aukštai iškeliama pagarba Įstatymui ir autoritetui; antra, evangelistas rodo didelį pastoracinį lankstumą, tvarkantis su iškylančiomis problemomis, tuo užtikrindamas, kad, interpretuojant įstatymą, išsaugojamas Jėzaus gailestingumas ir pažiūros į Įstatymų pritaikymą. Be antrosios ypatybės, pirmoji stiprybė būtų pasidariusi ir silpnybė, per kietai įstatymus interpretuojant. Mato evangelijoje girdime ne tik “Jūs girdėjote sakoma”, bet ir “o aš jums sakau”, kas sutramdo palinkimą Įstatymo raidę suabsoliutinti.
Pripažinęs, jog mokiniai autoritetą-galią gavo iš paties Jėzaus, Matas primena, kad ši galia turi būti naudojama paties Kristaus dvasia. Be šio antro nurodymo yra pavojus, kad Kristaus bendruomenės vadai pasidarytų ne geresni už fariziejus, piktnaudžiaudami autoritetu.
Mato Bažnyčios sampratoje didelę rolę vaidina ir atvirumas Šventajai Dvasiai — laisvumas nuo Įstatymų suvaržymų, ir Kristaus nuolatinis asmeninis buvojimas su Bažnyčia: “Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (28, 20). Pagal Mato Bažnyčios sampratą, jos vadovai vadovauja ne tik Kristaus vardu, bet jo mokymais, jo duotais įstatymais, jo dvasia. Tik tie priklauso jo karalystei, kurie vykdo jo valią.
Matas suprato, kad ir Kristaus Bažnyčios vadovybėje, kaip ir visose žmonių bendruomenėse, iškils klausimas, kas yra galingiausias, svarbiausias. Matas su tuo klausimu pradeda visą savo 18-tą skyrių, kuriame duodami nurodymai Bažnyčios-Bendruomenės tvarkymuisi. O nurodyta, kad tie, kurie valdo, turi būti ypač jautrūs patiems silpniausiems — mažutėliams, kad meilė, ne autoritetas yra pagrindinis krikščioniško bendravimo matas.
Tai reiškiasi ir santykiuose su klystančiu krikščioniu. Dažnai, kai kas nors daro ką nors nepatinkančio, tai nebūna pasakoma draugiškai, o skundžiama aukštesnei autoriteto instancijai. Pagal Mato evangeliją (18, 15-18), tarp krikščionių pirmoji instancija yra kalbėti tarp keturių akių, jei reikia prie liudininko, bet ne kaltinamajam nesant. Net ir jei šis nesiduoda pamokomas, sakoma, kad su juo reikia elgtis kaip su pagoniu. O kaip tai suprasti, kai šie žodžiai sakomi ne Senojo Įstatymo žydams, kuriems buvo sakoma šalintis nuo nežydų, o Naujojo Įstatymo krikščionims, kurių misija yra skelbti gerąją nuodėmių atleidimo evangeliją visoms tautoms, t.y. pagonims? Jei teisingai, pagal kontekstą skaitome evangeliją, neklaužada krikščionis neturi būti be tolimesnio ryšio išmetamas iš bendruomenės, o jis turi būti nuolat kviečiamas, kalbinamas susitaikyti, jis turi būti evangelizuojamas ir toliau, kad vėl taptų tikru tikinčiųjų bendruomenės nariu.
Tad kai būna pabrėžiama Bažnyčios vadovų teisė “surišti ir atrišti”, būtina neužmiršti, kad ir prieš, ir po šios galios nurodymo Mato evangelijoje, Kristus nurodo mokinių pareigą būti jautriems patiems silpniausiems ir nuolat siekti susitaikymo, rūpintis tais, kurie bendruomenei nepriklauso.
Kad Bažnyčia galėtų išlikti po apaštalų mirties, ji turėjo tapti žmonių bendruomene, santykiaujant su kitomis žmonių bendruomenėmis, rašo Brown. “Bažnyčia, kuri gyvena pagal Mato 18 skyrių, išsiskirs iš kitų bendruomenių tuo, kad tai, kas laikoma išmintimi kitose bendruomenėse, krikščionims tai nenustelbs paties Kristaus balso, kuris metė iššūkį savo laikmečio žmonių religinei išminčiai. Krikščionybės paradoksas yra tas, kad Kristaus ‘anti-institucinis’ mokymas tegali būti išsaugotas per instituciją — Bažnyčią. Matas labai ryškiai iškelia gaires, kaip tokia misija vykdytina Bažnyčioje”.