Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS S. J.

     1858 m. gruodžio 31d. gimė Vincas Kudirka, 1899 m. lapkričio 16 d. jis mirė, o 1889 m. sausio mėn. pasirodė “Varpas”. Tad šiais metais galime švęsti tris svarbias sukaktis: 130 metų nuo V. Kudirkos gimimo, 90 metų nuo jo mirties ir 100 metų nuo “Varpo” pasirodymo.

     Kalbant apie Vincą Kudirką, bus pravartu mesti žvilgsnį į jo laikų Marijampolės gimnaziją. 1863-čiaisiais Lietuvos sukilimo metais prieš rusus buvo įsteigta Marijampolėje keturklasė lenkiška mokykla. 1867 metais ji buvo pertvarkyta į rusišką septynių klasių gimnaziją, bet vis dėlto joje tebeviešpatavo lenkiška dvasia. Šioje gimnazijoje mokėsi ir Vincas Kudirka, Suvalkijos pasiturinčio ūkininko sūnus. Sakoma, kad iš tėvo jis buvo paveldėjęs tvirtą būdą ir atkaklumą, o iš motinos — palinkimą į meną. Gimnazijoje jis buvo visų mėgstamas.

     Šioje gimnazijoje buvo norima surusinti lietuvius jaunuolius, bet vis dėlto buvo ir lietuvių kalbos pamokos. Jas lankė ir Vincas Kudirka, tačiau jį labiau traukė lenkų kalba, kuria skaitė lenkų klasikus ir jais žavėdavosi. Lietuviškai kalbėti vengė, kad nepaaiškėtų, jog jis kaimiečio sūnus. Jis save laikė lietuvių kilmės lenku, sekdamas Adomo Mickevičiaus pavyzdžiu: “gente lituanus, natione polonus sum”.

     Bet tegul jis pats pasakojasi apie savo nuotaikas, apie susipažinimą su “Aušra” ir apie savo atsivertimą: “Vos spėjau apsivilkti mėlyna mundieraite (uniforma) su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokiniais, pajutau, kad mano dvasioje kažin kas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti

Jiezno bažnyčios didysis altorius

negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuo aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jog aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojo sūnum esant. Žinoma, išlikimo instinktas liepė man niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, idant nieks nepamanytų, kad mano tėvas dėvi sermėginę ir moka lietuviškai. Dėl to stengiausi kalbėti, nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs aplankyti, šalindavausi iš tolo, kalbėdavau su jais ramiau, tik pasislėpęs kur užkampyje. Tapau mat lenku ir iš karto ponu — tekau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar būdamas, o tie, kurie suprato, manęs neperspėjo, nepamokė... Šiandien, žiūrėdamas į anas jau seniai prabėgusias valandas, įsitikinau: 1) kaip baisiai kenkia dvasinei žmogaus pusei, jeigu jis išsineria per šiokias ar tokias pažintis iš savo tautybės lukšto ir patenka pražudančiai svetimos tautos įtakai ir 2) koks galingas tautybės pagrindas — gimtoji kalba...

     Paleido Velykų. Keletas mokinių susitarėm pasisamdyti arklius ir drauge keliauti namo. Tarp mūsų buvo Basanavičius, mokinys vyriausios klasės. Bevažiuojant jis atsiliepia: ‘Panowie, zaspiewajmy’ (ponai, uždainuokime). Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti. Tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: ‘Augin tėvas du sūneliu’... Rodos, kad man gerklę užėmė iš gėdos. ‘Chlop’(kaimietis), — pagalvojau sau lenkiškai ir, nuleidės nosį, tylėjau.

     Buvau jau 5-toje klasėje. Kartą lietuvių kalbos pamokon (lankydavau tas pamokas, kaip ir kiti — net patys lenkai — idant turėčiau teisę į lietuvių stipendiją universitete) ateina Basanavičius, tada jau studentas Maskvos universitete, įėjęs pasisveikino su mokytoju ir prakalbėjo lietuviškai. Parodė lietuvių kalbos gražumą ir pakartojo keletą vietų iš eilių, kur lietuvių kalba tiesiog perima gamtos skambėjimus, paukščių balsus: ‘Ieva, Ieva, neganyk po pievą’... Arba... ‘Jurgut, Jurgut, kinkyk, paplak, važiuok’... Pakartojo ir daugiau vietų, tik visų nepamenu. ‘Komedjant’ (juokdarys) — pagalvojau lenkiškai ir nukaitęs nusigręžiau į šalį ir ėmiau skaityti visai ką kita...

     Pabaigiau gimnaziją su ta mintim ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka, ypač jog tada visi tyčiojosi iš kokių ten litvomanų ir drabstydavo į akis su Muraška (surusėjęs ir sulenkėjęs lietuvis, lenkams įsipykęs raštais, siundančiais rusus prieš lenkus). Sakydavau, kad aš sykiu lietuvis ir lenkas, nes istorija sujungė lietuvius su lenkais. Mat pusiau prisipažinimu prie lenkų tariau atpirksiąs nors pusę tos ‘kaltės’, kad aš lietuvis. O veidmainingas besiteisinimas pagedusio vaikino! To paviršutinio teisinimosi prieš kitus ir prieš patį save man užteko, ypač, kad nepasitaikė nė vienos aplinkybės, kuri būtų mane privertusi dirstelėti į tuos dalykus giliau.

     Su tokiomis mintimis apie savo tautybę įstojau į Varšuvos universitetą, kur lietuvių buvo labai mažai, o ir tie patys beveik nepasižino vienas su kitu. Žinoma, nuovoka Lietuvos, lietuvybės vis labyn ir labyn dingo iš mano proto...

     Vasarai parvažiavau iš universiteto į Lietuvą. Vienas kunigas man pasakojo, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytus eilėraščius ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Smilktelėjo, ir vėl, rodos, nieko. ‘Žaidžia, kaip vaikai’ — pagalvojau lenkiškai. Tik nuo tos valandos gana dažnai pradėjo skraidyti galvoje mintys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvybę; tačiau širdis į tas minits neatsiliepdavo...

     Po to ar į pusmetį gavau pirmąjį ‘Aušros’ numerį. Žiūriu — pirmame puslapy stovi Basanavičius. ‘Pranašas’ — pagalvojau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti ‘Aušrą’ ir...neatmenu jau visko, kas paskiau su manim darėsi...

     Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į savo kambarėlio sienas... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu atleidžiantį... o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs and stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios negrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kaip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Po to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk, ir tas pasaulis jau man per ankštas... Pajutau save didžiu, galingu, pasijutau lietuvis esąs”. (Cituota iš V. Sruogienės “Lietuvos istorijos”).

     Tad, neminint kitų “Aušros” nuopelnų, jos didelis nuopelnas buvo grąžinti aplenkėjusį Vincą Kudirką lietuvybei. Atsivertęs ir apgailėjęs savo “nuodėmę”, jis už ją atsilygino šimteriopai. Jo įsteigtas “Varpas” garsiai skambėjo, keldamas lietuvius tautiniam susipratimui, darbui ir kovai su pavergėju rusu, siekiant Lietuvos nepriklausomybės.

     Galima sakyti, kad “Aušra” buvo romantikė, o “Varpas” — realistas. “Aušra” daugiau rašė apie Lietuvos praeitį, o “Varpas” — apie dabartį. Gal “Aušros” garbingas Lietuvos vaizdavimas Kudirkai įkvėpė žodžius “iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”. Toje jo “tautiškoje giesmėje”, kuri vėliau yra tapusi Lietuvos himnu, yra išreikšta visa Kudirkos pasaulėžiūra ir jo “Varpo” turinys. Čia nuolat kartojosi Lietuvos himno žodžiai ir mintys, buvo rašoma, kad mūsų tautiečiai būtų dori, veiklūs, kad dirbtų mūsų tautos naudai ir žmonių gerovei. Ypač jaunimą jis skatina netinginiauti, domėtis gyvenimu, stengtis būti naudingam:

     Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,
     Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,
     Tu nesupelytum ir neitum į kapą
     Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.

     Jis ragina žmones šviestis ir tą šviesą bei tiesą skleisti savo aplinkoje. Visa tai bus įmanoma, jeigu tikrai mylėsime savo tėvynę ir visi vieningai dirbsime.

     Turbūt visi sutiks, kad Kudirkos ir “Varpo” nuopelnai Lietuvai ir jos nepriklausomybei buvo milžiniški. Ir dabar mes siekiame Lietuvos nepriklausomybės. Džiaugiamės, kad Lietuvoje jau papūtė jos laisvei palankesni vėjai, bet kova toli gražu dar nelaimėta. Ir mes išeivijoje, ir mūsų broliai bei sesės Lietuvoje turėtų užsidegti ta “Varpo” dvasia, jo skelbtomis idėjomis ir vieningai siekti bendro tikslo. Mūsų išeivijos jaunoji ir vidurinioji karta vis labiau ir labiau tolsta nuo lietuvybės, nuo lietuvių kalbos, bet ir Lietuvoje šios minėtos kartos, išaugusios ir subrendusios stalinizmo ir stagnacijos laikais, visai kitaip žiūri į tuos idealus, už kuriuos kovojo “Varpas”, kurių siekia kiekvienas susipratęs lietuvis.

     Mes džiaugiamės Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu, mus gal turėtų džiuginti ir tas žmonių, ypač jaunimo, entuziazmas, kad jau prisisteigė net kelios dešimtys įvairių organizacijų bei draugijų, bet tą džiaugsmą vis dėlto šiek tiek temdo žinojimas, kad ten pasitaiko ir vilkų avių kailyje. Be abejo, steigiant ar atkuriant tas įvairias organizacijas, nueita per toli, tiek daug jų tikrai nereikia, tas perdėtas jų skaičius skaldys ir silpnins jėgas. Atrodo, kai kurios ir steigiasi tik tam, kad galėtų kovoti su kitomis, jau įsisteigusiomis. Štai, pavyzdžiui, balandžio mėnesio viduryje per Vilniaus radiją girdėjome pasikalbėjimą su vienu vyru ir viena moteriške apie tautininkų partijos steigimą. Kai tas vyras buvo paklaustas, kokios priežastys paskatino steigti tautininkų partiją, jis maždaug taip atsakė: “Matote, jau įsteigė krikščionių demokratų partiją. Ji, be abejo, stengsis įvesti privalomą tikybos mokymą mokyklose, užtat mes...” Tie jo nutylėti žodžiai, be abejo, turėjo būti: “ mes to neprileisime, mes kovosime...” Tad dar toji partija neįsteigta, o jau aštrinami kirviai kovai. Gerai, kad tas pilietis paskui prisipažino, jog jiems trūksta žinių apie tautininkų partiją, jog jie mano kreiptis į išeivijos tautininkus patarimų. Jeigu jie kreipsis, tai iš kiekvieno tautininko sužinos, kad, esant tautininkų valdžiai Lietuvoje, visose mokyklose buvo privalomos tikybos pamokos, kad valdžia mokėjo algas tikybos dėstytojams.

     Panašių nesusipratimų, atrodo, įvyksta ir kitas organizacijas bei partijas steigiant. Mes tų steigėjų nekaltiname, nes jie klysta greičiausiai ne iš savo kaltės, užtat mums reikia daugiau bendradarbiauti ir tartis. Malonu, kad jie yra tam bendradarbiavimui atviri. Jie laukia mūsų pagalbos ir patarimų.