(Didysis kovotojas kunigas Karolis Garuckas)
Vytautas Kasniūnas
Kaip Lietuvos žmonės, išgyvenę apie 50 metų lyg tamsiame narve uždaryti, melu ir apgavyste maitinti, trokšta tiesos, laisvo spausdinto žodžio ir savo tautos istorijos, taip mes, beveik tiek pat laisvėje gyvenę, nuo tautos kamieno geležine užtvara atskirti, dabar ryte ryjame kiekvieną tiesos žodį, atplaukiantį iš tėvynės. Juos slėgė mirtina baimė pažinti tiesą, kai ką iš mūsų slėgė baimė skleisti tiesą, kad nepakenktume savo artimiesiems. Bet visus mus, nelaisvėje ir laisvėje gyvenančius, jungė gilus tikėjimas, papuoštas išganinga malda, tikėjimas ir viltis tautos ateitimi ir tikėjimas lietuvio genijum, kuris vedė tautą didybėje ir nelaimėje per kraujo ugnį ir šviesiais keliais, laisvėje ir nelaisvėje.
Ir kai šipulėliais sklido žinios iš tėvynės, kartais slaptai, kartais bailiai išcenzūruotos, apie didžiadvasį didvyrį kunigą Karolį Garucką, mes tikėjome ir laukėme, kad tie šipuliai kada nors iš mažos skalos užsidegs didele liepsna — žodžiai subėgs į knygos puslapius.
Ir ta žmogaus dvasinė liepsna, su visomis žiežirbomis, yra mūsų rankose — knyga “Didysis kovotojas kunigas Karolis Garuckas”. Ją redagavo kunigas Jonas Kidykas, išleido “Krikščionis gyvenime” knygų serijoje 26-tu numeriu.
Skaitydamas šią knygą, aš prisiminiau, kai Niujorko bibliotekos direktoriumi iš šimto gerų kandidatų buvo išrinktas pats geriausias — kunigas jėzuitas Timothy Healy. Apie tai plačiai rašė spauda. Atlyginimas 100.000 dolerių, puošnus reprezentacinis, labai didelis direktoriaus butas. Ir visa tai paskirta kunigui vienuoliui?! Kai apie tą paskyrimą paklausė jėzuitų provinciolo nuomonės, jis atsakė: “Nieko nuostabaus, jėzuitai gimė knygoje ir su knyga”.
Ir ši knyga išvydo pasaulį ačiū dviem jėzuitams, taip pat gimusiems su knyga: Karoliui Garuckui, kuris paliko savo dienoraštį, didvyriškai kilnius darbus, įamžintus žmonėse, jų išsaugotus kunigo rašytus laiškus, ir kunigui Jonui Kidykui, knygos redaktoriui, kruopščiai rinkusiam knygai medžiagą, sumaniai, patraukliai ją suredagavusiam.
Kai kas, imdamas knygą į rankas, klausia, ar ji įdomi? Vieni mėgsta grožinės literatūros knygas, kiti autobiografijas, atsiminimus, biografijas. Yra daug tokių, kurie su knyga keliasi ir gula ir skaito viską. Tai spausdinto žodžio rykliai.
Ši knyga patraukia skaitytoją savo antrašte: “Didysis kovotojas kunigas Karolis Garuckas”. Pradėjęs skaityti, susipažinęs su kukliu našlaičiu, augusiu neturtingoje mažažemių ūkininkų šeimoje, ryte ryji puslapius, užmiršęs valandas, laiką. Keturių mažamečių vaikų našlė motina iškyla kaip tikėjimo, meilės ir pasiaukojimo herojė, įdiegusi vaikams gražiausius žmogiškumo diegus, kuriems išsiskleidus, Karolis, baigęs mokytojų seminariją, pasirinko kunigystę. Šiam pašaukimui mintis brendo nuo ankstyvos vaikystės dienų, šeimos susibūrime varstant tarp pirštų rožinį, sklindant maldai, klausant mamos krikščioniškų pamokymų.
Iš to kilo begaliniai šventa, kilni ir tauri meilė mamai, broliams, tėvynainiams. Laiškai mamai, širdingai literatūriniai, tinka antalogijai, skirtai Motinai.
Karolio sveikata nuo pat jaunystės dienų buvo silpna, ir dėl to net kelis kartus turėjo per traukti mokslą. Savęs neprižiūrėdamas, nesigailėdamas, labai daug laiko skyrė maldai, mokslui, kitiems padėdamas, viskam begaliniai pasiaukodamas.
Baigęs Mokytojų seminariją, pašaukimui pasirinko Jėzuitų ordiną ir kelerius metus gyveno Pagryžuvio jėzuitų naujokyne. Paskui studijavo Vokietijoje ir Olandijoje, ir 1942 metais primicijas laikė Ėriškiuose, kur palaidota mama. Kai 1940 metų pavasarį buvo parvažiavęs aplankyti sergančios mamytės, tai pravėręs duris tuoj atsiklaupė ir keliais ėjo prie mamytės lovos ar pasisveikinti, ar prašyti palaiminimo, nes tikrai jautė daugiau nebematysiąs jos gyvos.
Karo sukūriuose, vokiečių okupacijos metu grįžęs į Lietuvą, Jėzuitų gimnazijoje buvo mokytojas, vėliau apie 30 metų klebonu įvairiose parapijose. Pasižymėjo nepaprastai dideliu pasiaukojančiu darbštumu. Būdamas gimnazijos mokytoju buvo ir bendrabučio vedėju, taip pat šalia esančiose ligoninėse kapelionu, dirbo bažnyčioje, vedė rekolekcijas, kurias vesdamas labai pasižymėjo, sutraukdamas daugybę dalyvių.
Nuo 1945 metų kunigas Karolis Garuckas gyveno Vilniuje ir buvo Šv. Kazimiero, o vėliau Šv. Jono bažnyčiose vikaru. Pagarsėjo Vilniuje ir visoje Lietuvoje kaip geras pamokslininkas. Turėjo gražiai skambantį stiprų balsą, buvo labai apsiskaitęs. Kalbėdavo vaizdžiai, su didele emocine jėga, kartais lyriškai, švelniai, kartais perkūnais griaudamas. Pamoksluose nestigdavo pavyzdžių, bet visad jie buvo įdomūs, išmąstyti, vaizdingi, gyvi. Pamokslų jis nerašė, bet čia jam padėdavo gera atmintis. Jis jautė kalbėtojo atsakomybę, kalbėtojo etiką, kaip šv. Paulius: “Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos”. Kunigui Garuckui atnašaujant mišias, Šv. Jono-studentų bažnyčia visados būdavo sausakimšai pilna. 1947 metais kovo 30 dieną, sekmadienį, baigiant rekolekcijas, buvo išdalinta 1300 komunijų.
Kai 1948 metais buvo uždaryti vienuolynai, daug bažnyčių, jis išvažiavo į mažą parapiją. Po to jį kilnojo iš parapijos į parapiją. Kėlė religinių reikalų valdytojas, kai kada pritarė ir savieji. Kai valdytojas griežtai reikalavo kelti iš Ceikinių parapijos, pritarė ir kun. Č. Kirvaitis, pasakydamas: “Kol čia būsi, ramybės neturėsi”. Jiems visiems atsakė griežtu “Ne!”
Jis priklausė “Helsinkio grupei” — tai Žmogaus teisių deklaracijos pažeidimams tirti Helsinkio grupė Lietuvoje. Taip pat buvo narys Tikinčiųjų teisėms ginti komitete. Buvo aktyvus, nepaperkamas, nenugąsdinamas kovotojas.
Jis buvo labai jautrus patekusiems į bėdą. Dalinosi paskutiniu duonos kąsneliu. Rėmė Sibiro tremtinius, kalinius, pasiekdamas ir koncentracijos stovyklas. Savo privačiame gyvenime buvo labai kuklus, visados pasiaukojantis, gyveno asketiškai.
Pamaldumas, reikia manyti, ir buvo toji versmė, iš kurios kilo pagrindiniai jo asmenybės bruožai: tvirta, drąsi laikysena, principingumas, nežinąs jokių kompromisų, uolumas sielovadoje, paslaugumas konfratams ir šiltas, širdingas jausmas kiekvienam žmogui.
Jaunimas buvo pagrindinis veiklos kelias. “Kai nėra jaunų prie altoriaus, tai nėra jaunų nė bažnyčioje”, sakydavo ne kartą Tėvelis Garuckas.
Kova dėl gyvosios bažnyčios, dėl jaunimo tęsėsi iki pat mirties. Ceikiniečiai negalėdavo atsidžiaugti, kiek daug vaikų ateidavo į bažnyčią, kai gražiai, švelniais balsais pradėdavo giedoti. Mokytojams neleidžiant dalyvauti susikaupimo dienose bažnyčioje, jis juos kviesdavo ateiti po pamokų. Kartą net svečias kunigas B. Laurinavičius, pamokslą sakydamas, išsitarė: “Oi, kaip aš norėčiau turėti čia foto aparatą ir nufotografuoti tas kupetas prie durų jūsų portfelių ir kuprinių... ir jus čia prie altoriaus”!
Kunigas Garuckas ragindavo nepasiduoti svetimoms neigiamoms madoms, mylėti savo gimtąją lietuvišką kalbą. Pagirdavo ir pasidžiaugdavo, kad jaunimas neidavo į ateistų ruošiamus pasilinksminimus Advento ir Gavėnios metu.
Kovodamas su girtuokliavimu, skatindamas blaivybę, tiesiog maldaute maldavo negirtuokliauti, nes tai neša mažai mūsų tautai pražūtį. Jis liepdavo prašyti Dievo pagalbos ir kartu pasižadėti negerti ar metus, ar mėnesį, ar savaitę ir pabučiuoti kryžių, kurį po pamaldų jis duodavo ateinantiems prie Dievo stalo. Žmonės paklausydavo, pasižadėdavo ir akivaizdžiai jausdavosi mažiau įvairių nelaimių.
Tėvelis Garuckas optimistiškai nusiteikdavo, kad netrukus Bažnyčia vėl atgaus laisvę, kad vėl sužydės tikėjimas, pabrėždamas: “Bedievybė praeina, kaip kokia liga, kaip epidemija, kuri daug pakenkia, bet ne viską sunaikina”. Visados padrąsindavo tikinčiuosius reikalauti savo teisių, garantuotų konstitucijoje. Per pamokslus dažnai sakydavo, kad Dievo todėl nemyli, kad jo nepažįsti. Pavyzdžiu rodydavo prof. kun. Kuraitį. Jis jaunystėje buvo netikintis. Norėdamas geriau kovoti su Bažnyčia, įstojo į kunigų seminariją, geriau susipažinti su katalikų mokslu. Tačiau pasimokęs, susipažinęs su tikėjimu, tapo uolus katalikas, šventas kunigas.
Pasidžiaugdavo Tėvelis, kad dabar Lietuvoje esą daug kilnių tikinčiųjų tiek mokslo vyrų, žymių menininkų, tiek paprastųjų žmonių tarpe. Labai įdomus atsivertimas žymiojo skulptoriaus-menininko, kuris padarė paminklą ant kunigo Karolio Garucko kapo.
Rodos, apsiniaukė Lietuvos dangus, kai susirgo kunigas Karolis Garuckas. Susirūpino žmonės, susirūpino ir jo gydytojai. Kai vieną kartą Kun. Garuckas, gavęs naujus vaistus, nebeturėjo temperatūros, gerai miegojo, pasidžiaugė jam paskambinusiai telefonu gydytojai: “O gal aš dar pasveiksiu. Šeimininkė Barbutė 1972 metais marinama buvo, jau galvojau, kaip organizuosiu laidotuves, o ir dabar gyvena. Gražu mirti, bet gražu ir pagyventi ir dar dėl Bažnyčios pakovoti”.
Šitą posakį, kad “gražu mirti, bet gražu ir gyventi” labai dažnai kartodavo, arba atvirkščiai: “Gražu gyventi, bet gražu ir mirti. Gražus pavasaris, bet gražus ir ruduo. Gražu mirti, kad amžinai gyventum!”
Ir atėjo ta gražioji mirtis. Jo buvęs mokinys kun. Jonas Lauriūnas rašo: “1979 m. prieš pat Verbų sekmadienį talkininkavau Kauno katedroje. Netikėtai vieno pranešimo metu išgirdau, kaip katedros klebonas paskelbė: ‘Mirė Ceikinių klebonas Tėvelis Karolis Garuckas...’ Kaip vėjui papūtus subanguoja rugių laukas, taip per susirinkusiųjų bažnyčioje veidus perbėjo kažkokia banga — žmonės krūptelėjo. Tai buvo netikėta ir skaudi žinia. Daugeliui šis vardas buvo gerai žinomas. Ne vienas girdėjo jo griausmingą balsą rekolekcijų metu, o šiaip dauguma jį žinojo kaip Helsinkio grupės narį”.
Verkė dangus ir žemė. Nulinko žmonių galvos ir bažnyčių bokštai. Laidotuvių metu kalbėję kunigai iškėlė šio didžiadvasio didvyrio kunigo nueitą kelią.
Mes, laisvajame pasaulyje gyveną, turėdami knygą apie žymųjį kovotoją, tiesos, meilės, tikėjimo skleidėją, būkime jo gyvojo žodžio paminklo statytojai. Paskleiskime ją visame pasaulyje, kur lietuviai gyvena, paskleiskime ją ir Lietuvoje, pasiųsdami giminaičiams, draugams, pažįstamiems. Tegu ši knyga, kaip Biliūno pasakos Laimės žiburys, pasklinda po visus tėvynainių namus, pradžiugina skaitytojus įkvėpimu dirbti, veikti tautos pasididžiavimui.