(Jaunimo konkurse III premiją laimėjęs rašinys)
Rima Polikaitytė
Visi žmonės pasaulyje yra giminingi, nes yra palikuonys pirmųjų tėvų. Tačiau daug metų gyvendami skirtingose vietose ir sąlygose, žmonės pradėjo keistis. Tik tie, kurie gyveno tose pačiose grupėse, išliko panašūs. Žmonių išorinė išvaizda, odos spalva, plaukai ir akių forma juos suskirstė j rases.
Dažnai “rasės” sąvoka yra klaidingai suprantama arba sąmoningai klaidingai vartojama. Daug mokslininkų teigia, kad rasė yra susijus su kultūra, kalba, tautybe arba religija. Fiziniai žmonių skirtumai negali nuspręsti, ar vienos rasės žmonės yra didesnių protinių sugebėjimų, aukštesnės kultūros ar moralės negu kitos. Tačiau žmonijos istorijoje rasiniai skirtumai buvo ir yra diskriminacijos pagrindas.
Rima Polikaitytė
Visais laikais žmonės yra turėję rasinių problemų. Paskutinio šimtmečio laikotarpiu didžiausias konfliktas vyko ir tebevyksta tarp baltųjų ir negrų, kurie visokiais būdais stengiasi išsilaisvinti iš baltųjų vergijos.
Jungtinėse Amerikos Valstybėse riaušės negrų kvartaluose yra dažnas įvykis. Pietų Afrikoje kovos tarp valdžios ir negrų gyventojų vyksta jau daug metų, nes baltųjų valdžia labai smarkiai varžo jų teises. Šiose kovose žūsta daug nekaltų aukų. Negrų jaunimas nori atkreipti pasaulio dėmesį ir visiems parodyti, kad šiais moderniais laikais žmonės yra segreguojami ir diskriminuojami taip, kaip prieš du ar tris šimtmečius.
Tais laikais trūko darbo jėgos. Baltieji Europoje ir ypač Amerikoje gabeno negrus iš Afrikos ir juos labai išnaudojo. Neturėdami jokių teisių, negrai sunkiai dirbo nuo ryto iki vakaro be užmokesčio ir buvo pardavinėjami, kaip daiktai. Panaikinus vergiją, Amerikoje negrų gyvenimo sąlygos truputį pagerėjo. Jie nebuvo laikomi vergais, bet vis vien tarnavo savo ponams. Gabesnė ir pažangesnė baltoji rasė juos išnaudojo saviems tikslams.
Daug metų negrai buvo žemesnės rasės. Jie ilgai gyveno uždaryti neturtingųjų kvartaluose su suvaržytomis teisėmis. Jie dirbo prasčiausius darbus už mažiausią atlyginimą. Jiems buvo uždrausta bendrauti su baltaisiais. Ypač Amerikos pietinėse valstijose jie turėjo sėdėti jiems skirtose vietose autobusų gale, valgyti restoranų užkampiuose ar sėdėti paskutinėse vietose kinų teatruose. Jie nebuvo mokomi, auklėjami. Amerikos valdžia galvojo, kad ši padėtis pati kaip nors išsispręs.
Tačiau ji klydo. Kai pagaliau negrai gavo lygias teises, ir segregacija buvo panaikinta, prasidėjo didelės problemos. Daug metų užmiršti, kai kurie negrai ir liko laukiniais savo gyvenimo stiliumi ir elgesiu. Didelė jų dalis yra neišsimokslinę, neišsilavinę. Daugelis jų neturi noro pakilti ir siekti geresnio gyvenimo. Jie tingi dirbti ir nori visus išnaudoti. Kadangi tiek daug metų buvo baltųjų skriaudžiami, jie yra įsitikinę, jog baltieji jiems yra daug skolingi. Anksčiau nieko neturėję, jie dabar tikisi viską gauti veltui.
Dabar, pagal valdžios įstatymus, visur turi būti įvykdyta rasinė integracija. Dabar negrai gali nevaržomai pasirinkti gyventi, kur nori. Ne paslaptis, kad jiems duodamos įvairios lengvatos, kad jie galėtų apsigyventi geresniuose baltųjų kvartaluose. Jų vaikai yra autobusais vežiojami į baltųjų mokyklas. Negrams yra parūpinami geresni darbai, nors dažnai jie nesugeba tų pareigų atlikti.
Atidžiai stebint šiuos įvykius, kyla susirūpinimas. Ypač mums, lietuviams, šią rasinę problemą tenka skaudžiai išgyventi. Su liūdesiu širdyje stebime, kaip įvairiuose Amerikos miestuose, viena lietuvių gyvenvietė po kitos atitenka negrams. Palikę lietuvių statytas bažnyčias, mokyklas ir tautinius centrus, mūsų žmonės įsikuria priemiesčiuose, o mūsų lietuviškose apylinkėse apsigyvena negrai. Greitai pasidaro į lietuviškus centrus nesaugu važinėti. Po kelerių metų visai nesugrįžtame, apsipratę su amerikietiška aplinka.
Visas brangus turtas, taip sunkiai įsigytas, perleidžiamas negrams. Dingsta ir tie glaudūs ryšiai, kurie mus taip artimai riša ir kuriuos galime išlaikyti tik arti vieni kitų gyvendami.
Negalime teisti lietuvių, kurie, sunkiai dirbdami, prasigyvno ir panoro erdviau, patogiau įsikurti. Tačiau jie, parduodami savo namus negrams dėl piniginių priežasčių, labai skriaudžia tuos savo bendruomenės narius, kurie nenori arba nepajėgia gyventi toliau už miesto. Pasikeitus apylinkei, pasidaro nesaugu ir likusiems lietuviškose kolonijose. Užpuolimai, apiplėšimai ir vagystės tampa jų kasdieniniai rūpesčiai. Su tokia baime dažniausiai gyvena mūsų tautos vyresnioji karta, kurią taip pat slegia senatvės našta bei įvairios ligos kankina.
Kalbėti apie rasinę problemą neužtenka. Lietuvių visuomenė turi rūpintis savo žmonėmis, kurie gyvena negrų kvartaluose. Mūsų organizacijų pareiga yra steigti vyresnio amžiaus lietuviams globos namus geresniuose rajonuose. Taip pat turime atkreipti vladžios dėmėsi į šią sunkią padėtį. Su savo pastangomis ir valdžios parama turime gerinti labai sunkų gyvenimą tų lietuvių, kurie lieka gyventi lietuviškose apylinkėse, kurias mes jau apleidome ir užleidome negrams.