Spausdinti

A. PAJARSKAITĖ

Šių metų balandžio mėnesį Lietuvoje buvo katalikiško moterų sambūrio “Caritas" steigiamasis suvažiavimas. Buvo keletas įdomių ir aktualių paskaitų, kuriose svarstyta labai skaudi tautos moralinė padėtis, susidariusi per stalinizmo ir stagnacijos laikotarpį. Vieną tų paskaitų čia spausdiname. Iš jos paaiškės svarbūs ir kilnūs šio sąjūdžio tikslai.

Redakcija

     Prablaivėjus, prašviesėjus padangei, atsimerkę pamatėme į kokį vargą ir dvasinį skurdą yra patekusi mūsų visuomenė.

     Našlaičių, beglobių senelių skaičiai penkiaženkliai, alkoholikai jau žymimi šešiaženkliais skaitmenimis. Didelis skaičius išryškintų narkomanų, prostitučių, o kiek dar slaptų, kas suskaičiuos?

Paulius Augius  Į turgų,1938

     Ieškodami to blogio šaknų, turim pripažinti, kad šiandien visuomenė gyvena nuodėmėje, yra susvetimėjus, nepaiso nustatytų Dievo dėsnių ir įsakymų.

     Dėl laiko stokos nekartosiu statistinių duomenų, kuriuos dauguma čia esančių salėj žinom, tik trumpai noriu supažindinti su “Caritas” sambūrio požiūriu į susidariusį vargą ir šiek tiek apibūdinti numatomą jo veiklą atskirais žmogaus vargo mažinimo klausimais.

     1.    Šiandien labai daug vaikų našlaičių, nes daug tėvų nusideda — neatlieka savo pareigų, yra užsiėmę savo malonumų ieškojimu, svaiginimusi iki nužmogėjimo. Arba, jeigu tėvai miršta, neatsiranda tetų, dėdžių, krikštatėvių ar kitų artimųjų, kurie suprastų, kad mirus tėvams lieka kitiems pareiga už juos auginti ir auklėti vaikus.

     Taigi, neatlikus tos pareigos, vaikai primetami valstybei. Valstybė skiria lėšas, pasamdo prižiūrėtojus, auklėtojus, mokytojus, tačiau suteikti auklėjimą, kurį sugeba tik šeima, administracine tvarka valstybė negali.

     Vaikui juk neužtenka tik pamaitinimo, aprengimo; jam reikia mokytis būti žmogumi, įsijungti į žmogiškosios kūrybos sriautą, mokytis suprasti savo ir kito žmogaus didingumą, gyvenimo tęstinumą — amžinybę. Vaikas turi būti mylimas ir mokytis tikrai mylėti, kas ir sudaro žmogaus laimę bei didybę.

     Taigi vaikų našlaičių klausimą reikia spręsti taip, kad neliktų šiandieninių mokyklų internatų ir vaikų namų su šiandienine tvarka ir šiandieniniu auklėjimu.

     Vaikai turi augti šeimose, arba jeigu šeimose auklėti jų dar neįmanoma, tai jie turėtų būti auklėjami žmonių, kurie supranta savo dvasinės motinystės ar tėvystės pašaukimą ir jo atsakomybę.

     2.    Ketvirtasis Dekalogo įsakymas įpareigoja atiduoti tėvams, auklėtojams ir, aplamai, seniems žmonėms dėkingumo skolą. Dabar šis įsakymas yra labai dažnai pažeidžiamas. Dažnai visas jėgas atidavusį kitiems ir tapusį nepajėgiu žmogų net artimieji (vaikai, giminaičiai) tremia iš namų, gyvenvietės, parapijos bendrijos į svetimas vietas į didžiulius senelių namus, tarsi į mirtininkų stovyklas.

     Nesiskaitoma, kad senam žmogui labai brangus savas kamputis, kaimynai, pažįstami, savų mirusiųjų kapeliai, savoji bažnytėlė.

     Tiesa, sunku kartais su ligotu senu žmogumi, bet šį sunkumą išgyventi yra visų mūsų pareiga, tolygi vaikų auklėjimo pareigai. Ir tik atlikęs pareigą, žmogus tampa tikru žmogumi, vertu laimingai pasiekti kitą krantą. Todėl “Caritas” sambūris yra užsibrėžęs kelti ir spręsti senelių globos klausimą taip, kad būtų atstatyta tiesa ir meilė senų žmonių atžvilgiu. Seni žmonės turi teisę į nuoširdžią naujosios kartos globą šeimose.

     Išskirtiniais atvejais, likus seniems žmonėms be globos, reikia sudaryti sąlygas, kad jie liktų nors savo parapijoj. Dėl to iškyla parapijinių senelių namų klausimas. Parapijiniuose namuose seneliai galėtų nors tarp savo pažįstamų-artimų žmonių ruoštis į amžinybę ir atsigulti prie savo artimųjų, palydėti kaimynų ir giminių. Taigi vienišų senelių klausimą reiktų spręsti neatidėliojant.

     3. Šiandien yra labai skaudūs ligonių slaugos klausimai. Liga yra toks laikotarpis, kada žmogaus būties įprastinė tėkmė sutrinka ir iškyla anapusinio gyvenimo realybė. Tai sukrečia patį žmogų ir jo artimuosius. Tokiu momentu žmogus reikalingas ne tik medicininės pagalbos, bet ir antgamtinės paramos. Dėl to tarnavimas ligoniams buvo vienas atperkamųjų

     Kristaus darbų, ir pagalba ligoniams, kaip mažiausiems Jo broliams yra kiekvieno krikščionio pareiga.

     Kiek mes slaugom ligonius su gailestinga meile, tiek mes augam kaip žmonės Evangelijos dvasia, o iš kitos pusės, kiek mes turim tos dvasios, tiek mes pajėgūs deramai slaugyti. Todėl visai suprantam, kad šių dienų materialistinio auklėjimo žmogus nebemoka visapusiškai slaugyti ligonių ir ypač nebežino, kaip reikia padėti žmogui, kaip žmogui sutikti mirtį. Dėl to “Caritas” sambūrio giliu įsitikinimu ligonių slaugos klausimai neatsiejami nuo žmogaus auklėjimo klausimų. Ir prieš tai užmerkti akių negalim.

     Reikia žmogų nuo pat vaikystės mokyti kitus slaugyti ir pačiam sirgti bei sutikti mirtį, o ypač reikia Evangelijos dvasia ugdyti tuos jaunuolius, kurie nori būti gydytojais, gailestingomis seserimis ar kitokiais medicinos darbuotojais.

     “Caritas” sambūris supranta savo pareigą spręsti ligonių slaugos klausimus ir ieškoti bei ugdyti pašaukimus gailestingajai pagalbai.

     Tik viena jam dar neaišku, ar “Caritas” sambūriui bus leista išvystyti žmogaus auklėjimą taip, kad jis atsistotų vėl ant kojų kaip žmogus, kaip žmogus gyventų ir mirtų.

     4. Jautrumas paliestam ligos turi pasiekti ir visus invalidus žmones, netekusius rankos, kojos, akių ar šiaip sveikatos. Šis jautrumas turi virsti tikra žmogaus meile, kuri padėtų išryškinti tiesą, kad nepajėgiame kūne yra galinga dvasia.

     Mūsų giliu įsitikinimu, tarp “Caritas” sambūrio ir invalidų, o toliau tarp invalidų ir visos visuomenės turi vystytis nuoširdus, kūrybingas ir abipusiai naudingas bendradarbiavimas.

     Invalidai yra pilnaverčiai mūsų visuomenės nariai dvasine prasme, su atitinkama savo paskirtimi, kurią turi jie atlikti, kaip ir kiekvienas, kad taptų tikrais žmonėmis, vertais amžinosios laimės. Mūsų pareiga jiems padėti tai atlikti. Jiems padėti yra pareiga tiek “Caritas” sambūrio, tiek invalidų draugijos, tiek visos visuomenės. O iš kitos pusės tam tikru mastu visi mes esam pažeisti, visi vienokiu ar kitokiu būdu reikalingi pagalbos ir ne kokios kitos, o tarpusavio.

     5. Koks mūsų požiūris į visuomenės pasmerktuosius, tai yra į alkoholikus, narkomanus, prostitutes ir kalinius? “Caritas” sambūris žiūri į juos, kaip į žmones, patekusius gyvenimo srovės duobėn, iš kurios kol gyvas kiekvienas gali išsikapstyti. Tik besikapstantiems reikia padėti. Nė ties vienu žmogumi negalim padėti taško, kol jis gyvas.

     Šiandien, mūsų nuomone, yra tinkamas momentas krentamiems į alkoholizmo, narkomanijos bedugnę įtikinančiai paskelbti apie išsigelbėjimo galimybę. Tik reikia mums patiems tikėjimo ir ryžto beatodairiškai kovai už žmogų, kovai prieš siekimą bet kokiomis priemonėmis pasipelnyti, dėl ko vystosi alkoholio daryklos, narkotikų platinimas ir kitokios mafijos, įskaitant ir prostitucijos plėtojimą.

     Šiandien truputį pasisakoma už blaivumą, dorą, dvasingumą; padejuojama dėl narkomanijos plitimo. Bet daug daugiau viešai ir slaptai pasipelnymo tikslais plečiamas alkoholizmas, narkomanija, platinamos prostitucijos bacilos ir vakarietiškos bei rytietiškos markės, o į svaiginimosi liūną traukiamos vis naujos ir naujos aukos.

     “Caritas” sambūris suvokia, kad iš tikrųjų kovoti su alkoholizmu, narkomanija, prostitucija — tai iššaukti į dvikovą galingą mafiją, kuriai pavaldūs net dalis teisėtvarkos pareigūnų, nekalbant jau apie mases kitų žmonių.

     Ir nežiūrint to, šis Sambūris ryžtasi imtis Tautos blaivinimo, dorinimo darbo ir kartu su kitomis organizacijomis kovoti su alkoholizmu, narkomanija, prostitucija, t.y. išeiti į kovą panašiai kaip anuomet išėjo Dovydas prieš Galijotą. Iš tikrųjų mes nieko neturim, tik turim meilę ir pasitikim Dievu. Mes tikim gerumo pergale.

     Mes tikim, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Mes tikim stebuklu, panašiu į dabartinį Tautos pakilimo ir įsijungimo į Atgimimo Sąjūdį stebuklą. Atgimimo Sąjūdžio plėtimasis turi būtinai peraugti į visos Tautos įsijungimą į kovą už blaivumą ir skaistumą, už tikrą dorinį — dvasinį gyvenimą, nes Lietuva savo egzistenciją pateisins tik aukšta dora. O aukštos doros pasieksime tik tada, jei vis vieningai sieksime visais frontais.

     6. Dar norisi pasisakyti apie “Caritas” veiklą bendrai. Įprastu dabartiniu labdarybės — gailestingumo supratimu užtenka: prašančiam duoti ; į ištiestą ranką įdėti.

     “Caritas” supratimu tikrajam gailestingumui to nepakanka. Patekusiam į bėdą svarbiausia padėti išlikti žmogumi ir atlikti savo, kaip žmogaus, pareigą. Tai, žinoma, kur kas daugiau negu, nesigilinant į kito gyvenimą, numesti vieną kitą rublį — t.y. ekonomiškai sušelpti.

     Kiek per trumpą veiklos laiką pajutom, daugelio žmonių supratimas apie “Caritas” veiklą yra neteisingas. Jiems atrodo, kad “Caritas” turi užkaišioti visas skyles, atidirbti už visus, neatliekančius savo pareigų tinginius ir nenaudėlius.

     Sunku auginti vaikus — tegul augina “Caritas”; sunku budėti prie ligonio — šaukiamės karitiečių; įkyrus, nuobodus senelis — tegul su juo tvarkosi “Caritas” ir t.t., o kai kas dar pareiškia: “ar iš jūsų kas neateitų sutvarkyti kambarių, pašluostyti dulkių?” Jeigu “Caritas” stengsis patenkinti visus tokius žmonių norus, niekas iš jo neišeis. Ir vieton to, kad jis keistų visuomenės veidą, dorovingumą, gerąja linkme, tik toliau padėtų augti nejautrumui, savanaudiškunui, tinginiui ir kitokioms ydoms.

     “Caritas” pirmoji pareiga yra padėti šių dienų žmogui susiorientuoti gyvenime, jo sunkumaose, išmokyti jaunąją kartą atlikti savo pareigas ir tuo užtikrinti savo laimę.

     Turint prieš akis tikslą — kurti tikrųjų vertybių siekiančią visuomenę ir atgaivinti tikrąją moters-motinos pašaukimo supratimą, “Caritas” pirmiausia privalo visomis priemonėm s auklėti žmogų, ugdyti visų žmonių gailestingumą, tarpusavio solidarumą. Jis turi globoti žmogų nuo vaikystės iki senatvės bei daryti visa, kad nebūtume vieni kitiems abejingi ir svetimi.

     “Caritas” savo veikla turi pasiekti, kad visi suprastų, jog ne vien ekonomika — gerovė apsprendžia žmogaus kultūrą ir dvasinio gyvenimo lygį, bet žmogaus dvasingumas tikrąja prasme ir jo kultūra lemia ekonomiką, ekologiją ir galų gale paties žmogaus ir tautos laisvę bei laimę.

     Vien vystydami visomis išgalėmis ekonomiką ir net siekdami ekonominio savarankiškumo, mes netapsime dar kaip reikiant laisvais ir pajėgiais apginti savo laisvę.

     Čia norisi priminti labai reikšmingus iš Evangelijos Kristaus žodžius; “Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus jums duota”.

     Anksčiau buvo juokiamasi iš šių žodžių, bet dabar laikas juos giliai išmąstyti ir priimti kaip pagrindą mūsų tautinio atgimimo programai.

 

■ JAV dienraštis “Christian Science Monitor” įsidėjo ilgą pasikalbėjimą su Nijole Sadūnaite, pavadindamas ją pogrindžio vienuole. Sadū-naitė papasakojo apie iškentėtus sunkumus ir persekiojimus, bet pažymėjo, kad dabar Lietuvoje yra daugiau pogrindžio vienuolių, negu buvo vienuolių laisvoje Lietuvoje. Ji pasisakė, kad per 9 metus nuo to, kai grįžo iš tremties, negavo jokio pašto iš užsienio. Bet ji paskelbė, kad JAV Biblijos sąjunga pasiuntė 300.000 Biblijų rusų kalba, o ukrainiečiai gavo leidimą įvežti 100.000.