(Suaugusiųjų konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

DALIA STANIŠKIENĖ

Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta.
Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame,
Viešpačiui mirštame.
Taigi ar gyvename, ar mirštame, mes esame Viešpaties.

                        Rom 14, 7

     Šie Šv. Rašto žodžiai visada man buvo labai prasmingi. Jie įrašyti mano a.a. tėvelio laidotuvių paveikslėlyje kartu su malda: “Gailestingasis Dieve, suteik jam amžiną ramybę”. Perskaičiau juos ir susimąsčiau. Ką tie žodžiai man reiškė per eilę metų? Turbūt skaitydavau juos su rezignacija, susitaikant su Dievo valia. Bet šiandien jie man reiškia daugiau, negu tik Dievo valios priėmimą; šiandien juos skaitydama, aš pajuntu džiaugsmą ir ramybę, kurios paveikslėly maldauju savo mirusiam tėvui...

Paulius Augius Birutė ir Kęstutis, 1935

AR GYVENAME, AR MIRŠTAME, MES ESAME VIEŠPATIES!

     Mintimis grįžtu į vaikystę. Prisimenu mažą Lietuvos miestelį, kur dažnai viešėdavau pas savo močiutę. Ten ir pirmąją šv. Komuniją priėmiau. Prisimenu saulėtus rytus, kai, netolimos bažnyčios varpų balso pažadinta, šokdavau iš lovos, skubiai apsirengdavau ir bėgdavau į šv. mišias. Ten būdavo kelios moterėlės ir aš. Neprisimenu, kokie jausmai tais ankstyvais rytais mane vesdavo į bažnytėlę, bet neabejoju, kad ten esantis Dievas buvo tas pats, kurį šiandien randu kasdien šv. mišių aukoj ir savo širdy. Nors ir toli esu nuo ano vaikystės miesto, ten paliktas Dievas nepasikeitė; pasikeičiau tik aš.

     Kai jau gyvenome tremtinių stovyklose Vokietijoj ir visa klasė sustodavo eilėn išpažinties, bijodavau ir jausdavausi labai kalta. Nuolat vargindavo visokios mintys, klausimai, į kuriuos niekas neatsakydavo, kurių net neišdrįsdavau paklausti. Melstis buvo įprasta iš maldaknygės. Tad su Dievu dažniausiai kalbėdavausi surašytų ar išmoktų maldų žodžiais, bažnyčioje, į kurią eidavom visa šeima sekmadieniais ir šventadieniais, nes taip buvo Bažnyčios įsakyta. Bažnyčioj turėdavau būti rimta, susikaupus ir “suaugus”; nusijuokti atrodydavo netinka, nepagarbu. Maldai reikėdavo pabėgt nuo aplinkos, atsiskirt “nuo pasaulio”, susikaupt. Jau daug vėliau, Amerikoj, labai pamėgau kun. Ylos sukurtas maldas, išmokau jas atmintinai; jos man savos dar ir šiandien: kalbu jas, lyg savus žodžius sakydama... Mėgau novenas, labai anksti pamilau rožančiaus maldą.

     Prisimenu, kai kas blogo atsitikdavo, galvodavau, kad Dievas mane apleido... Ir vėl tas kaltės ir baimės jausmas: ką padariau? kodėl Jis mane baudžia? Manydavau, kad Jis nusuko nuo manęs savo veidą, nes esu Jo neverta...

     Mano malda paprastai būdavo sąrašas prašymų ir kartais padėkos, daug rečiau Dievo garbinimo. Šv. Rašto skaityti nebuvom skatinami, ir jį pažinojom tik iš skaitymų mišių metu. Tačiau jis mane traukė ir masino. Daugiau pradėjau į jį gilintis ir kasdien skaityti, kai pradėjau lankyti maldos susirinkimus.

     Šiandien Dievo žodis Šv. Rašte bei šv. mišios — mano kasdieninė duona, be kurios sunku būtų gyventi ir neįmanoma progresuoti. Tai suteikia man ne tik paguodos, bet ir daug atsakymų kasdieninėms problemoms. Šiandien man malda — tai pokalbis su Dievu, pokalbis, kurio nuolat ieškau, kurį noriu vesti, be kurio nemokėčiau gyventi. Šv. mišios šiokiadieniais— tai lyg maloni kasdieninė bičiulystė su artimiausiu draugu; be to bičiulystės diena būna tuščia, kažko trūksta. Dar vis labai mėgstu ir rožančiaus maldą, ypač kreipiant dėmesį į Marijos šių dienų skatinimus jį kasdien kalbėti. Kasdien meldžiuosi už kitus, dažniausiai kreipdamasi į Dievą savais žodžiais. Tačiau mano asmeniškų prašymų sąrašas gerokai sutrumpėjo, jie sutelpa į vieną: duok jėgų, apšviesk protą, kad mokėčiau su džiaugsmu pildyt Tavo valią...

     Kartais gera tik pabūti Dievo artume, tylioj bažnyčioj, tik sėdėti ir Juo džiaugtis... Bet išmokau Jį jausti ir girdėt net aplinkos triukšme (dažnai sunku nuo to triukšmo pabėgt). Galiu Dievo žodį Šv. Rašte skaityt bet kur ir nematyt veidų, ir negirdėt aplinkinių garsų. O kartais net tas triukšmas, tie žmonės, ta, rodos, blaškanti aplinka man kalba apie Jį. Ir dėkoju Jam, kad kiekviename sutiktame žmoguje, net ir tokiame, kurio nemėgstu, pajėgiu matyt Kristų.

     Dievas man ypatingai kalba per nelaimes, per sunkius įvykius mano ir mano šeimos gyvenime. Ir nežiūriu į tai, kaip į Jo bausmę. Šiandien matau, kad pergyventos tragedijos, skausmai ar ligos mūsų šeimą ne išskyrė, ne kartėlio pripildė, bet suartino vieną su kitu ir priartino prie Dievo.

     Laiške Galatams šv. Paulius rašo: “Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: “Mylėk savo artimą, kaip save patį” (5, 14). Toliau rašoma: “Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo” (5, 22).

     Kartais taip toli žmogus pasijunti nuo šių nepaprastų, o kartu tokių paprastų žodžių įgyvendinimo! Kartais nuolatines pastangas užneša pilkos kasdienybės dulkės. Šiandien žinau, kad esu nuolat klystantis žmogus ir tobulybės niekad nepasieksiu, bet kad vis vien turiu jos siekti. Pajutus kaltę, skubu Jį atsiprašyti ir žinau, kad Jis atleidžia ir kad mane myli — netobulą ir dažnai klystančią. Šiandien žinau, kad ir praeity Jis niekad nuo manęs nenusisuko. Tik aš Jo kartais nematau, nes nugręžiu nuo Jo savo veidą. Nuostabus man pavyzdys, kaip savo silpnybėms nepasiduoti, nenusivilti ir net už savo silpnumą Dievui dėkoti, yra palaimintasis Jurgis Matulaitis. Jis savo “Užrašuose” rašė: “Matau, Viešpatie, kaip tavo gausios malonės, tekėdamos nelyginant upelio srovės, nuolat valo, nuplauna nuo sielos netobulybių dulkes ir nusižengimų purvus. Už tai ačiū tau, gailestingasis Dieve”.

     Mano Dievas — atlaidumo ir meilės Dievas — nori, kad nesmerkčiau savo žmogiškumo, kad nupuolus greitai pasikeičiau ir vėl eičiau vis artyn prie Jo, vis laikydama savo ranką Jo rankoj. Kai Jo rankos nejaučiu, žinau, kad ne Jis mane, o aš Jo ranką paleidau...

     Šiandien jaučiuosi kaip kūdikis, kuris nebijo užlipti ir atsisėsti ant tėvelio kelių, klausytis jo pasakojimų ir jaustis saugiai ir patogiai. O nulipus dar vis jausti jo globą ir žinoti be jokios abjonės, kad jis mato ir seka mano vaikiškus žingsnius ir pasirengęs mane apsaugoti nuo pavojų; žinoma, jei neužsidarysiu savo kambary — jei mano sielos durys liks Jam atviros...

     Šiandien mano Dievas yra tas, kuris man duoda dvasinę ramybę net ir tada, kai audros siaučia, kai užeina liūdesys, kai viskas virsta “aukštyn kojom”, kai nesustabdomai byra ašaros... tada aš ypatingai girdžiu Jo žodžius:

     “Aš jums palieku ramybę,
     duodu jums savo ramybę.
     Ne taip aš ją duodu,
     kaip duoda pasaulis”.

           (Jono 14, 27)

     1-me Jono laiške skaitome: “Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė stumia baimę šalin” (4,17). Sakoma, kad baimė žmogų sukausto, uždaro tartum į kokį kalėjimą ir sustabdo dvasinį progresą.

     Per ilgą metų eilę, nuolat ir vis daugiau gilindamasi į Dievo žodį Šv. Rašte, įsitikinau, kad mano Dievas nėra baimės ir bausmės Dievas, o meilės Dievas, kad be galo mylėdamas žmogų, Jis atėjo, gyveno su mumis ir mirė... 27-tos psalmės žodžiais:

     “Viešpats — mano šviesa,
     Gelbėtojas mano:
     ko man bijotis?
     Viešpats gina mano gyvybę:
     ko man drebėti?”

     Dievo meilė — besąlyginė. Žinau, kad turiu keistis, augti, siekti, tobulėti ne todėl, kad Dievas už tai mane mylėtų. Jis jau mane myli, ir tai įgalina mane keistis, augti, siekti ir tobulėti. Dar daugiau: priimdama Jo meilės dovaną, aš pati trokštu prie Jo artėti.

     Suprantu, kad ne savo žmogiškom pastangom prie šio taško priėjau: tai Jis mane čia atvedė, nes stengiausi būti Jam atvira. Tačiau taip pat žinau, kad mano pastangoms nėra galo, kad artėjimas prie Jo yra procesas, kuris niekad nesibaigs.

     Kažkur skaičiau šį pasakojimą: kartą buvo stiprus žemės drebėjimas, ir vieno kaimo žmonės tai pergyveno su didele baime. Tik viena moteris buvo visai rami. Drebėjimui praėjus, žmonės stebėjosi ir jos klausinėjo: “Ar tu nė trupučio nebijojai?!” Ir ji atsakė: “Ne, nebijojau; aš džiaugiausi, kad tikiu į Dievą, kuris užtenkamai stiprus sujudint žemę!”

*  *  *

     Močiutės miestelis ir ana vaikiškų prisiminimų bažnyčia su ryto varpų dūžiais paliko toli už vandenyno. Ir metai, kurie nutekėjo, nusinešė su savim daug skausmo ir nuostabių pergyvenimų, daug gražių ir liūdnų prisiminimų. Ir žemės drebėjimų... Matau tą miestelį, lyg per miglas; girdžiu tuos varpus, lyg aidą jaunystės dienų... Ten pirmosios Komunijos dieną prasidėjo mano dvasinė kelionė, atvedusi mane iki šių dienų. Ji dar nesibaigė... Tačiau šiandien žinau, ką reiškia skaitytas posakis: džiaugsmas nėra gyvenimas be kančios; džiaugsmas yra gyvenimas su Dievu — MEILĖS DIEVU.