Spausdinti

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

KRYŽIŲ KALNAS

     Jurgaičių piliakalnis Šiaulių rajone, vėliau žmonių pavadintas Kryžių kalnu, — skaudaus likimo vietovė.

   Kovos su religiniais prietarais dingstimi 1961 metais ant šventkalnio išlikę kryžiai buvo nuversti ir sunaikinti. Vėliau dar keletą kartų Kryžių kalnas panašiai niokiotas. Šiandien jis vėl apaugęs tūkstančiais kryžių, yra valstybės globojamas respublikos reikšmės archeologinis paminklas. Jį gausiai lanko žmonės.

     Gegužės 2-ją prie Kryžių kalno surengtas mitingas. Susirinko keli tūkstančiai žmonių iš Šaulių miesto bei apylinkių. Mitingo dalyviai kalne pastatė kryžių, kurį pašventino Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas dekanas K. Jakaitis.

     Mitinge priimta rezoliucija dėl Kryžių kalno tvarkymo. (Švyturys)

LIETUVOS ŽALIŲJŲ SUVAŽIAVIMAS

     Rumšiškėse (Kaišiadorių rajonas) dvi dienas vyko Lietuvos Žaliųjų suvažiavimas, Jame dalyvavo daugiau kaip trys šimtai delegatų ir svečių iš visų Lietuvos miestų ir rajonų. Suvažiavimas priėmė Lietuvos Žaliųjų programą; aptarę pirmaeilius jų uždavinius, patvirtino įstatus, išrinko vadovaujančius organus. (Ten pat)

PRAŪŽĖ VIESULAS

     Lazdijų rajone pro Kirsnos kolūkį praūžė viesulas. 100-150 metrų skersmens sūkurys paliko apie 6 kilometrų ilgio brydę. Labiausiai nukentėjo Pakirsnio kaimas: sugriauti žolės miltų agregato pastatas ir naujas kluonas, nuplėštas arklidės stogas, apardytos hipodromo tribūnos, išvartyti telegrafo ir elektros linijų stulpai. Viesulas apgriovė kelias sodybas, nuniokojo sodus. (Švyturys)

TĘSIA BADO STREIKĄ

     P. Cidzikas vėl paskelbė bado streiką Gedimino aikštėje, protestuodamas prieš tai, kad neįvykdyti politinių kalinių gelbėjimo komiteto pateikti reikalavimai. (Švyturys)

LIETUVOJE BŪTINAS REABILITACIJOS CENTRAS

     Lietuvoje kiekvienais metais 7000 — 8000 dirbančių žmonių tampa invalidais. Sakoma, kad Lietuvoje kolūkiečių sergamumąs kaulų, raumenų, sąnarių ir profesinėmis ligomis didžiausias. Siūloma, kad būtų pastatytas reabilitacijos centras. (Švyturys)

RELIGINĖ VALANDĖLĖ

     “Religinė valandėlė” — tai dar vienas žingsnis pertvarkos kelyje, konkreti valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo išraiška. Kreipdamasis į visuomenę, Lietuvos vyskupų konferencijos pirminkas kardinolas Vincentas Sladkevičius tarė: “Kaip mūsų krašto pakeitimo stebuklą mes vertiname tai, kad masinės informacijos priemonės — spauda, radijas, televizija — atsigręžė į Dievo žodį kaip į tiesą ir šviesą. Visas pasaulis, o labiausiai mūsų kraštas įvertins jas už tai, kad jos tarnaus ne melui, o tiesai, ne neapykantai, o meilei, ne kerštui, o sutaikymui. To trokštame ir linkime”.

     Kol kas laida vadinama “Religinė valandėlė”. Jos redaktorius ir vedėjas — kunigas Jonas Boruta. Paskelbtas laidos pavadinimo konkursas. Religinės valndėlės bus rengiamos kiekvieną sekmadienį. (Tiesa)

BŪTI AR NEBŪTI STATULOMS?

     Praeivių dėmesį atkreipė žmonės, pasirodę ant Vilniaus arkikatedros stogo. Ką jie ten veikia? Į šį Eltos korespondentės Vidos Petrauskaitės klausimą Lietuvos TSR kultūros ministerijos dailės skyriaus vedėjas Kazimieras Gylys atsakė:

     — Ant Katedros stogo žmonės ruošia postamentus skulptūroms. Grąžindama tikintiesiems šiuos maldos namus, Kultūros ministerija įsipareigojo ne tik vidaus patalpas restauruoti, bet ir atstatyti virš Katedros portiko buvusias tris dideles skulptūras, kurios vaizdavo šv. Eleną, šv. Kazimierą ir šv. Stanislovą. Nei pačių skuptūrų, nei kokių nors frangmentų neišliko — pokario metais jos visiškai sunaikintos. Dabar pagal fotografijas ir graviūras šventųjų statulos yra atkuriamos. Tačiau šiuo klausimu susikirto architektūros ir dailės istorijos autoritetų nuomonės. Suabejota, ar tikrai skulptūros virš portiko pastatytos paties Katedros projekto autoriaus valia. Gal neverta jų atstatyti? Gal jos tik gadins klasicistinį Katedros frontoną, visą šio nuostabaus pastato siluetą? (Tiesa)

PIRMIEJI VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO STUDENTAI

     Baigėsi stojamieji egzaminai į Vytauto Didžiojo universitetą. Į humanitarinį fakultetą priimti 65 studentai, o į ekonomikos ir tiksliųjų mokslų fakultetus — po 54 studentus. Humanitariniame fakultete į vieną vietą pretendavo aštuoni, o ekonomikos fakultete — penki kandidatai. Beja, čia numatoma priimti ir laisvųjų klausytojų, tačiau jų statusas dar bus tikslinamas.

     — Paskaitoms ir užsiėmimams nuomosime Kauno miesto politinio švietimo namus, — sako studentų priėmimo pavaduotojas, docentas Antanas Karoblis. — Universitete jau nustatyta mokymosi tvarka. Keturias dienas studentai klausysis paskaitų, o likęs savaitės laikas skiriamas savarankiškam mokymuisi.

     Universiteto tiksliųjų mokslų fakultete koordinatoriumi paskirtas technikos mokslų daktaras profesorius Povilas Zakarevičius. Humanitarinio fakulteto atskiras specialybes koordinuoti ėmėsi Vilniaus mokslininkai: kultūros istoriją — filologijos mokslų daktaras Vytautas Kubilius, etninę kultūrą — filologijos mokslų daktaras Norbertas Vėlius, menotyrą — filosofijos mokslų kandidatas docentas Krescencijus Stoškus. (Tiesa)

LIETUVIS — TAI MES

     Taip pavadinta Vilniuje Lietuvos TSR revoliucijos muziejuje atidaryta paroda, skirta tautiniam atgimimui ir tautiniams santykiams Lietuvoje.

     Parodos stendai pasakoja, kaip kartu su lietuvių tautiniu atgimimu prasidėjo ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų atgimimas, jų kultūrinių draugijų kūrimasis ir veikla. Fotonuotraukos, spaudiniai primena apie žydų, karaimų, baltarusių, rusų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Ekspontatai pasakoja kaip dabar, atgimimo laikotarpiu, Lietuvoje sudaromos sąlygos nuo seno čia gyvenančioms žydų, baltarusių, karaimų ir kitoms tautoms atgaivinti savo raštijos tradicijas, tenkinti religinius poreikius. Parodos medžiaga vaizdžiai teigia, kad Lietuvoje gyvenančios tautos ir tautinės grupės turi pakankamai geras sąlygas išlaikyti ir puoselėti savąją kultūrą ir tradicijas. Stendai skatina susimąstyti apie tai, ko dar reikėtų, kad visi Lietuvos žmonės gyventų tikroje santarvėje, suprastų vieni kitų reikmes. (Tiesa)

KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJA

     Grupė žurnalistų lankėsi Kauno kunigų seminarijoje. Rektorius, teologijos mokslų daktaras, profesorius Viktoras Butkus pasakojo spaudos darbuotojams apie seminarijos gyvenimą ir atsakinėjo į klausimus. Jis pasakojo, kad šiuo metu iš 640 parapijų 173 yra tuščios — jose nėra kunigų. Tas skaičius nuolat keičiasi. Padėtis išties apverktina. Po karo seminarijoje mokėsi per 400 auklėtinių. Vėliau jų skaičius buvo sumažintas iki 150, o dar vėliau — iki 60, kol pagaliau buvo priimti tik po 5 žmones kasmet. Kai po studijų sugrįžęs iš Romos 1962 metais buvau paskirtas rektoriumi, radau seminarijoje tik 23 auklėtinius. Vyresnioji karta išmirė (mirdavo apie 25 ir daugiau kunigų per metus), todėl jų ėmė smarkiai trūkti. O išleisdavome kasmet po 3 — 4 kunigus. Pastaraisiais metais buvo leista priimti 30 auklėtinių, bet, kaip ir kiekvienoje aukštojoje mokykloje, ne visi sėkmingai baigia seminariją. Šiuo metu mokosi 139 žmonės. Tiesa, šiemet stojančiųjų skaičius nebus ribojamas. Jau pernai priėmė 46, o ateinančiais mokslo metais tikimės sulaukti dar daugiau pasišventusių tapti kunigais.

     Stojantieji į seminariją laiko egzaminus. Kasmet į seminariją ateina vaikinai su vis prastesnėmis žiniomis, lyginant su abiturientas, stojusiais į seminariją prieš 10 — 15 metų. Mums svarbiausia įsitikinti, ar žmogus tinkamas studijoms seminarijoje. Juk kunigu ne kiekvienas gali būti. Pabendravus individualiai, išryškėja, kas ko vertas, koks jaunuolio pasiryžimas rinktis šį sunkų kelią. Egzaminuoja iš katekizmo, poterių ir kitų religinių dalykų. Stojantysis laiko egzaminą raštu — rašo temą. Iš rašinio sprendžiame apie žmogaus religinį subrendimą, intelektą, charakterį, mokėjimą kalbos.

     Seminarijoje mokosi įvairaus amžiaus žmonės. Paprastai priimami nuo 18 iki 30 metų amžiaus. Tačiau, kaip ir visur, būna išimčių. Seminarijoje režimas nelengvas. Niekas pas mus nesiskundžia, kad turi per daug laisvo laiko. Pamaldos, mokymasis, giedojimas, religinės literatūros skaitymas. Laisvo laiko — dvi valandos po pietų, per kurias galima pasivaikščioti, pasportuoti. Na, dar pusvalandis pavakare ir po vakarienės. Sekmadienį - kiek daugėliau. Trečiadienį auklėtiniai gali išeiti į miestą: pasižiūrėti filmą, pasisvečiuoti pas gimines, pažįstamus. Išeiti į miestą kitomis dienomis galima tik gavus leidimą, esant būtinam reikalui. Jeigu auklėtinis nenakvoja seminarijoje, iš karto pašalinamas. Vasarą auklėtiniai turi tris mėnesius atostogų, iš kurių vieną praleidžia pas tėvus, o du likusius yra nukreipiami į parapijas bendrauti su kunigais, atlikti praktiką. Jie moko vaikus, lanko senelius, padeda kunigams. Be to, jie turi 2 savaites Velykinių ir Kalėdinių atostogų. Seminarijos auklėtiniai visiškai išlaikomi: maitinami, apskalbiami, turi nemokamą būstą, mokymo priemones. Pinigais rūpinasi tėvai, o grįždami iš atostogų, jau ne taip mažai gauna iš klebonų.

     Baigusieji seminariją patenka kurijos žinion, kuri juos skiria į parapijas. Paprastai baigusieji patenka į miestus, nes jie skiriami vikarais, o vikarai yra tik didesniuose miestuose. Lyginant mūsų seminariją su užsienio, mes laikomės gana seno režimo. Užsienyje režimas daug laisvesnis, bent apie 60% auklėtinių palieka seminarijas. Ten yra visai kitokia sistema.

     Šiemet Kauno kunigų seminarija švęsianti savo 125-metį. Buvo Varniuose. 1864 metais caro valdžia iš Varnių į Kauną perkėlė vyskupą Motiejų Valančių, jis čia perkėlė ir kunigų seminariją.

     Šiandien yra būtina tobulinti būsimųjų kunigų mokymo procesą. Nutarta studijas seminarijoje pratęsti iki šešerių metų. Iki šiolei buvo penkeri. Atsirado galimybė kasmet pasiųsti po du žmones mokytis į užsienį. Jeigu viskas gerai klosis, šiemet jau pasiųsime į Romą du auklėtinius. Šv. Kazimiero kolegija Romoje prašo, kad rugsėjo mėnesį du jos studentus priimtume į Kauno kunigų seminariją. (Tiesa)

PUTINO GIMTINĖ

     Šimtamečiai medžiai, kieme šulinys, didelis dviejų galų namas. Čia, Prienų rajone, Gudelių apylinkės Pliotiškių kaime, prieš 96 metus gimė ir iš čia į platųjį kūrybos kelią išėjo rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. Apie tai byloja dailus stogastulpis prie rašytojo gimtinės. Jį dar gerai prisimena senesnieji apylinkių žmonės. Dabar viename šio namo gale gyvena rašytojo brolio sūnus, kitame — įkurtas memorialinis muziejus. Čia pat už kelio posūkio, palaukėje — romane “Altorių šešėlyje” su meile aprašytas Aušrakalnis, ant kurio tiek svajota jaunystės metais. Šio kuklaus muziejaus eksponatai — nuotraukos, knygos, kaimietiški buities darbai.

     Rašytojas, akademikas, profesorius, daugelio neįkainojamos vertės mokslinių darbų autorius, vienas žymiausių vertėjų — taip apie jį rašoma enciklopedijose, straipsniuose. O čia — Sūduvos laukų platybėse pasimetusiame vienkiemyje — šį didelį žmogų kiekvienas suvokia ir priima taip, kaip liepia širdis. Juk čia poeto pradžių pradžia. (Tiesa)

PAMINĖTI RAINIŲ MIŠKELIO KANKINIAI

     Tūkstančiai žmonių iš įvairių Lietuvos vietovių susirinko paminėti siaubingų įvykių Rainių miškelyje. Čia prieš 48 metus stalinistai nukankino daugiau kaip 70 žmonių.

     Paminėjimas, kurį ruošė Žemaičių kultūros draugija, prasidėjo vakare šv. mišiomis Telšių katedroje. Po šv. mišių minios žmonių atėjo prie buvusio kalėjimo pastato. Čia buvo atidengta memorialinė lenta, bylojanti, kad iki 1941 metų birželio 24 dienos čia buvo kalinami Rainių miškelio kankiniai.

     Prieš pat saulėlydį iš miesto minia su juodais kaspinais perrištomis vėliavomis, gėlėmis, degindami žvakutes, tuo pačiu keliu, kuriuo buvo išgabenti kaliniai, pasuko Rainių miškelio link. Visame beveik keturių kilometrų kelio ruože buvo uždeginėjamos žvakės, giedamos giesmės. Prieš pat vidurnaktį eisena pasiekė kankinimų vietą. Čia skambėjo gedulingos eilės, daina apie Rainių miškelį ir jo kankinius. Rašytojas Stasys Krasauskas ir kiti kalbėjo apie žiaurias stalinistų įvykdytas žudynes, pasmerkė jų vykdytojus ir išreiškė viltį, kad tokios kraupios naktys Lietuvoje daugiau nepasikartos. Tą naktį Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino busimosios koplyčios Rainių kankiniams atminti kertinį akmenį. (Tiesa)