(“Laiškų lietuviams” konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)
Jūratė Buinevičienė
Kiekvieno atmintyje yra išlikęs mokytojo vardas. Tardami jį, mes prisimename tuos, kurie mokė ištarti žodžius, rašyti, suprasti gamtą, žmones. Mintyse grįždami į mokyklos suolą, susimąstom: “Koks buvo mano mokytojas?”
Tai nuo Tavęs čia taip gražu
nuo žodžio šitaip pasakyto,
nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu,
esu turbūt dėl ko nors kito...
(Just. Marcinkevičius)
Žmogus— žvaigždė... Esama tokių žmonių: suliepsnoja trumpai, ryškiai, nušviečia kelią kitiems ir užgęsta. Mokytoju reikia gimti, ilgai ruoštis juo tapti. Dabar, kai stoviu prieš savo mokinius, suprantu — atėjo tikrasis išbandymas. Aš privalau atsakyti už juos. Atsakomybė — tai sugebėjimas save aukoti kitiems. Ir turi žinoti, kada aukotis, ko atsisakyti.
Aš noriu, kad mano auklėtinis būtų paprastas ir gražus, kad būtų jis saikingas malonumams, pagarbus kitiems, protingas. Jo elgesys tegu bus natūralus, kalba aiški ir paprasta, siela tauri. Tegul jis “nekala” taisyklių, o mokosi pritaikyti gautas žinias. Aš myliu savo mokinius ir, manau, jie myli mane. Juk aš — tai mokinys ir mokytojas. Todėl turiu žinoti, kas jiems patinka, ir noriu žinoti, kokia esu.
Mokytojas negali būti atsitiktinis žmogus, nesuprantantis savo mokinių ir nemokantis su Kais bendrauti. Jis turi padėti kiekvienam surasti savo kelią.
“Man patinka kantrūs mokytojai...”, “Mokytojas turi būti objektyvus, griežtas, reiklus sau ir mokiniams...”, “Tai — mano draugas...”, “Mokytojas — įdomus, išsilavinęs žmogus...”, “Jis turi būti geras psichologas...”. Tai kelios mokinių mintys. Reikalavimai dideli ir teisingi. Taigi — kokie mokytojai jaunimui patinka? Sunku tiksliai atsakyti į šį klausimą. Viena aišku - tai turi būti autoritetai, kurie sudomins mokinius, daug bendraus su jais ir tikės tuo, ką sako.
Man atrodo, mokytojas turi skatinti vaikus ne aklai kartoti jų žodžius, bet apgalvoti tai, kas jiems sakoma. Blogai, kai dėstoma tik pagal iš anksto sudarytą planą, nesigilinant, ar mokiniai suprato aiškinamą temą. Jei bus reikalaujama vien tik gerai išmokti pamoką, tik keliems mokiniams visoje klasėje bus tai naudinga. Kiekvienas mokytojas vaiko sieloje turi pažadinti vaizduotę, smalsumą, norą viskuo domėtis. Jis turi išklausyti mokinio mintis, leisti nevaržomai formuoti jam savąjį “Aš”. Aš gerbiu tuos, kurių mokiniai turi savo nuomonę, pagrįstus principus bei tikslus. Kiekvienas iš mūsų — asmenybė, turinti savo siekį, svajonę ir, manau, gerai, jeigu mokytojas stengiasi nutiesti iš mūsų troškimų taką į Tautos Kelią.
Vaikai nuo mažens turi būti pratinami aiškiai reikšti savo mintis. Todėl būtina gerai mokėti gimtąją kalbą, nes “ne žemės derlingumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies malonumu, ne miestų bei pilių stiprumu gyvuoja tauta, bet labiausiai išlaikymu ir vartojimu savo kalbos...” (M. Daukša). Tauta — tai mes, tai mūsų mokiniai ir mokytojai.
Gerai, kai mokiniai daug keliauja, skatinami pažinti kitų tautų gyvenimo būdą. Visi turi mokytis istorijos — tiek savo krašto, tiek kitų šalių. Tegul vaikai susipažįsta su senovės mąstytojų mintimis. Jei mokiniai jas padarys savomis ir galės laisvai naudotis, bus pasiektas vienas tikslas — sukurta asmenybė. Tiesa ir išmintis priklauso visiems, o ne tik tiems, kurie pirmi jas skelbė. Aš noriu, kad mokinio sąžinė ir dorybė atsispindėtų jo kalboje, kad pagrindinis vadovas būtų protas. Tikras mokytojas išmokys pradėti pokalbį ar ginčą ir jį užbaigti, neužgaunant pašnekovo, neaukštinant savęs. Savo samprotavimuose mes turime būti nuoširdūs, protingi ir, padarius klaidą, pripažinti ją, nors niekas gal ir nepastebėjo.
Pasaulis yra veidrodis, į kurį mes žiūrime, kad pamatytume, kokie esame. Kiekvienas žmogus gali garbingai gyventi ir garbingai mirti. Mes turime būd laisvi savo mintimis, tvarkyti savo elgesį ir jausmus, mylėti save ir kitus. Dar mažas vaikas gali būd mokomas gyventi —justi, žinoti, mąstyti, suprasti. O juk labai dažnai mus auklėja, kai jau vėlu. Mokiniai baigia mokyklą ir nemoka gražiai elgtis, mylėti, atskirti blogį nuo gėrio. Mokytojas privalo išaiškinti vaikui, kas jo elgesyje nenatūralu, mintyse klaidinga, sieloje netauru. Tegul tokio mokytojo pamokas mokiniai nebus “iškalę”, bet išmokę pritaikyti gyvenime.
Sunku vaikams, kai jie priklauso nuo mokytojo nuotaikos, verčiami daug mokytis atmintinai; blogai, kai mokymasis jiems tampa našta. Manau, jei mokytojas sugebės aiškiai dėstyti mintis, jei bus įdomios jo vedamos pamokos, vaikai noriai mokysis. Tačiau šis noras turi būti atsiradęs daug anksčiau, negu vaikas praveria mokyklos duris. Šiuo atveju, didelė atsakomybė tenka tėvams. Jeigu jie padės savo mažyliui žengti pirmus žingsnius, suvokti aplinką, daug bendraus su juo, manau, paprastesnės bus mokymo problemos. “Tam, kad mokslas taptų tam tikru gėriu, nepakanka jį laikyti šalia savęs — reikia juo persiimti...” (M. Montenis). Nėra blogų mokinių, gali būti tik blogi mokytojai — tėvai, mokslo vadovai, draugai.
Mokytojas turi turėti didžiulį meilės jausmą, mylėti savo darbą — visų pirma vaikus. Jo siela turi išlikti žvali, įspūdžiai — gaivūs, jausmai — imlūs, protas — aiškus. Jis sprendžia patį sunkiausią uždavinį — formuoja žmogų. Tad jame turi sutilpti viskas — drąsa, išmintis, meilė, tikėjimas...
Su mokytojo vardu susiduria kiekvienas. Vargu, ar rasčiau kitą tokią profesiją, lemiančią žmonių polinkius ir likimus. Visi mokytojai žino, jog nuo to, kas bus padaryta pirmosiomis vaiko mokymosi dienomis, priklausys tolesnio darbo sėkmė. Žmogaus joks rūbas nepuoš, jei jis neturės dvasinės kultūros, darbštumo, nemokės džiaugtis gamtos, meno gražumu. Šventa mokytojo pareiga — palikti mokiniuose kuo daugiau žmogiškų vertybių.
Vilnius, 1989