Spausdinti

ALDONA RUSECKAITĖ

     Pačioje Kauno senamiesčio širdyje, Rotušės aikštės kampe, stūkso ilgas, puošnus dviejų aukštų rūmas — 17-18 amžiaus renesanso ir baroko statinys. Manoma, kad šiuos rūmus pasistatydino LDK kancleris K. Pacas. Vėliau namas ėjo iš rankų į rankas, kol 1909 m. jį nusipirko poetas J. Mačiulis-Maironis. Dabar tai yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Tačiau jei prabiltų akmeninės šių rūmų sienos, jos daugel istorijų galėtų papasakoti. Šiame pastate karo lauko teismas nuteisė mirti vieną 1863 m. sukilimo vadų — A. Mackevičių, rūsiuose buvo kalinami sukilimo dalyviai, vėliau įsikūrė kareivinės ir sandėliai... Tik Maironio laikais (1910-1932) šiuose namuose suklesti kultūrinis gyvenimas: čia įsikuria dailiųjų amatų mokykla, žurnalo “Garnys” redakcija, leidykla “Sakalas”, pirmoji Kaune lietuviška biblioteka — skaitykla. O kiek to meto žymių žmonių žingsnių aidi šiuose skliautuose: rašytojų ir kompozitorių, dailininkų ir aktorių. Maironio namai — tai ištisa tų dešimtmečių Kauno, o tuo pačiu ir Lietuvos kultūros istorija. Ir dabar, čia esant Literatūros muziejui, visada jaučiame, kad gyvename tarytum po didžiojo Maironio dvasios sparnais, kad Poetas mums yra savotiškas mecenatas, savo namuose priglobęs visos Lietuvos visų laikų visokių pažiūrų ir krypčių margą rašytojų broliją.

     Muziejaus gimtadienis yra 1936-jų metų birželio 28-ji, kai per ketvirtąsias Poeto mirties metines buvo atidarytas muziejus, kuriame įrengti trys Maironio memorialiniai kambariai. Šio muziejaus atidarymas to meto Kaune buvo gana reikšmingas kultūrinis įvykis. Kadangi čia jau buvo įsikūrusi Tautosakos archyvo komisija, tai naujojo muziejaus priežiūra ir globa pavesta šios komisijos pirmininkui dr. J. Baliui. Tokia buvo pradžia.

Maironio butas. Raudonasis salonas. Savo interjeru vienas gražiausių kambarių Kaune. Centre skulpt. J. Zikaro sukurtas Maironio bronzinis bareljefas

     Apie 1939 m. pabaigą Tautosakos archyvas iš Maironio namų iškeltas, trumpam uždarytas ir muziejus. Bet gana greitai, 1940-jų kovo mėnesį, vedėju paskirtas B. Brazdžionis, kuris rūpestingai ir su dideliu entuziazmu vadovavo iki lemtingųjų 1944-jų. Jau pirmaisiais B. Brazdžionio darbo metais buvo žengtas svarbus žingsnis, davęs pradžią dabartinio muziejaus krypčiai ir pobūdžiui: patvirtintas statutas numatė peržengti Maironio memorialinio muziejaus ribas ir rinkti taip pat kitų lietuvių rašytojų archyvinę medžiagą. Todėl 1941 m. muziejus pavadintas Maironio literatūros muziejumi. Simboliška yra tai, kad atimtą 1955 m. Maironio vardą susigrąžinome 1989-jų kovo mėnesį, kai po daugelio metų vėl mus aplankė buvęs vedėjas B. Brazdžionis...

     Nevarginsiu skaitytojo sudėtingais muziejaus istorijos vingiais. Po 1940-jų, vadinamais tarybiniais metais, šių rūmų sienos matė šilto ir šalto, muziejininkams teko šokti pagal įvairių politikų dūdelių muziką. Buvo ir didelių buitinių sunkumų: pokariu čia gyveno žmonės, įsikūrė vaikų darželis. Daug metų praėjo, kol vėl visas namas atiteko Maironiui...

     1965 m. muziejus pavadinamas Lietuvos literatūros muziejumi, jis tampa respublikiniu literatūros muziejų centru, prijungiami pirmieji filialai — rašytojų gimtosios sodybos arba jų gyventi namai, kurių išsibarsčiusių po Lietuvą šiuo metu turime jau dvylika: V. Krėvės-Mickevičiaus (Varėnos raj.), V. Mykolaičio-Putino (Prienų raj.), I. Simonaitytės (Priekulėje), P. Cvirkos (Kaune ir Jurbarko raj. — Klangiuose bei Veliuonoje), V. Kudirkos (Kudirkos Naumiestyje), K. Būgos (Zarasų raj.), J. Grušo (Kaune), J. Paukštelio (Kėdainiuose), A. Matučio (Alytuje), S. Neries (Palemone). Visuose šiuose muziejuose jau yra arba dar rengiamos literatūrinės bei memorialinės ekspozicijos. Taip pat norėtume įkurti Vaižganto muziejų Kaune, netoli Vytauto bažnyčios.

     O koks gi dabar gyvenimas vyksta centre, Maironio namuose? Mūsų muziejus yra vienintelis Respublikoje, kuris kaupia medžiagą apie visus lietuvių rašytojus, gyvenančius Tėvynėje ir svetur, eksponuoja literatūros procesą nuo senųjų metraščių iki nūdienos autorių bei įvykių.

     Muziejaus centrinė ekspozicijos ašis ir pasididžiavimas yra Maironio memorialinis butas, naujai įrengtas 1977 metais. Tad ir stabtelėkime trumpam prie šio buto prieškambario durų. Paspausime durų rankeną, suskambės kanklės ir įeisime, lydimi Maironio ir J. Naujalio dainos “Lietuva brangi” melodijos. Susikaupę stebime prieškambarį, akys ilgam užkliūva prie didžiulio istorinio “Žalgirio mūšio” paveikslo (dail. J. Mateika). Einame į Žaliąją svetainę. Čia Maironio darbo stalas, pultas, prie kurio Poetas rašė stovėdamas, saulei tekant. Juk gyvendamas šiuose namuose, Maironis daug kūrė: papildė ir pakartotinai išleido “Pavasario balsus”, parašė balades “Čičinskas”, “Jūratė ir Kastytis”, istorines dramas “Kęstučio mirtis”, “Vytautas pas kryžiuočius”, “Didysis Vytautas — karalius”.

     Atilsio valandėlei šalia stovi supamoji kėdė, laiką skaičiuoja įdomus, medžioklės deivės Dianos vardu vadinamas laikrodis, o ant sienų daug daug paveikslų.

     Mūsų lankytojų susižavėjimas visada jaučiamas Raudonojoje svetainėje — savo dekoru ir interjeru gražiausiame kambaryje Kaune. Šioje svetainėje lankėsi patys artimiausi ir brangiausi Poeto svečiai, čia vyko literatūrinės diskusijos. Maironis mėgo rinktinę, inteligentišką draugiją. Kambaryje raudonu aksomu apmuštos kėdės ir sofa, stalas, dekoratyvinis veidrodis ir vėlgi daug paveikslų, bareljefų, skulptūrų. Jaukumo suteikia sesers Marcelės rankdarbiai.

     Buvusiame Marcelės nedideliame kambarėlyje įrengta literatūrinio palikimo ekspozicija — fotografijos, rankraščiai, knygos, iliustracijos. Didelį Maironį archyvą, turime muziejaus fonduose, o čia teparodyta tik maža jo dalis. Švenčiant 125-ąsias Maironio gimimo metines, buvo atidaryta Didžioji svetainė. Autentiškai atkurta T. Daugirdo lubų ir sienų dekoras, herbai virš durų — Vytis ir žemaitiškoji Meška, į šią salę Poetas per didžiąsias šventes kviesdavosi giminių ir draugų būrį, taip pat seminarijos auklėtinius. Stovi didžiulis stalas, daug gražių kėdžių, indauja ir senas fortepijonas, nes čia skambėdavo eilėraščiai ir muzika.

     Šią trumpą ir labai fragmentišką ekskursiją baigiame, deja, neapėję viso Poeto buto. Lankytojai taip ir lieka nematę trijų memorialinių kambarių: bibliotekos, miegamojo ir valgomojo. Mes turėtume juos kuo apstatyti, beveik viskas yra išlikę, ateičiai turime viltį, tačiau kol kas yra problemų dėl vietos stokos.

     Poeto butas yra antrame rūmų aukšte. O mes nusileiskime į pirmąjį aukštą, kur yra didžiulė — vienuolikos salių — lietuvių literatūros apžvalgos ekspozicija, apimanti nuo tautosakos iki tragiškųjų 1940-jų metų vasaros įvykių. Taigi — čia keleto šimtmečių lietuvių literatūra. Žymiesiems vardams: M. Mažvydui ir K. Donelaičiui, S. Daukantui ir S. Stanevičiui, A. Baranauskui ir M. Valančiui, V. Kudirkai, P. Vaičaičiui, J. Biliūnui, moterims — Žemaitei, M. Pečkauskaitei, Lazdynų Pelėdai, Vydūnui, V. Krėvei, B. Sruogai, V. Mykolaičiui-Putinui, K. Binkiui, Vaižgantui (sunku visus išvardinti) skirta vadinamoji platesnė monografinė vieta, kitiems — siauriau, mažiau, bet nežiūrint krypčių ir įsitikinimų - bemaž visi tų metų Lietuvos rašytojai čia eksponuojami. Yra ir B. Brazdžionis, ir J. Aistis, A. Vaičiulaitis ir S. Santvaras. Medžiagos šioje ekspozicijoje labai daug ir įdomios, ją reikia kantriai ir ilgai apžiūrinėti.

     Kaip ir Lietuvos istorijoje, taip ir literatūroje sudėtingiausias ir komplikuočiausias laikotarpis yra po 1940-jų birželio. Buvo įrengta vadinamoji tarybinės literatūros ekspozicija, bet 1988-jų vasarą mes ją išardėme. Dabar mūsų laukia didelis ir sunkus darbas — įruošti naują ekspozociją ir pasakyti lankytojams visą tiesą. Planuojame nemažą dalį joje skirti lietuvių išeivių kūrybai. Rašytojai išeiviai turi sugrįžti į lietuvių literatūrą ir užimti joje priklausomą tarpsnį ir garbę, rasti savo kūrybai tinkamą prieglobstį po gimtinės dangumi. Mūsų lankytojai turi pajusti naujų literatūrinių pažinčių ir atradimų džiaugsmą. O mums, muziejininkams, tenka iš už jūrų marių sukaupti ekspozicijai medžiagą po knygelę, po rankraštėlį, nelengvais keliais ir įvairiais būdais. Nors muziejaus žmonės per tuos piktosios politikos dešimtmečius tyliai, kruopščiai kaupė medžiagą apie išeivijos rašytojus. Šio darbo nebuvo galima dirbti kryptingai ir gauti medžiagos tiesiogiai iš rašytojų. Tačiau įsigydavome iš įvairių asmenų archyvų, pavyzdžiui, nepaprastai vertingi J. Keliuočio, A. Kniūkštos, K. Čerbulėno, V. Sirijos Giros, L. Trūkio ir kitų žmonių išsaugoti rinkiniai. Vien per pastarąjį dešimtmetį taip įsigijome medžiagos — knygų, laiškų, rankraščių, fotografijų — apie F. Kiršą, M. Katiliškį, S. Santvarą, B. Brazdžionį, G. Tulauskaitę, N. Mazalaitę, E. Cinzą, A. Vaičiulaitį, J. Aistį, J. Jankų, H. Radauską ir kt. Aš jau nekalbu apie V. Krėvę ir Vydūną — jų archyvai pas mus išties dideli.

     O dabar — jau bene pora metų — tų šaltųjų jūrų ledai gerokai atitirpo, ir mes — čia, ir jūs — ten, vėl pasijutome viena išdidi ir drauginga tauta.

     Išeivių rašytojai ar jų giminės noriai ir nuoširdžiai su muziejumi bendrauja, tuo mes labai džiaugiamės ir esame didžiai dėkingi. Per tuos porą metų jau sukaupėme apie tūkstantį įvairios muziejinės medžiagos — rašytojų rankraščių, fotografijų, knygų, atsiminimų, dokumentų, spaudos. Tai didžiulis turtas, įgytas bendromis muziejininkų ir išeivijos pastangomis. Noriu padėkoti G. Vėžiui, kuris atsiuntė visas Alg. Mackaus fondo išleistas knygas, L. Mockūnui ir K. Almenui, kurie aktyviai mus globoja, Antanui Gustaičiui, Algirdui Gustaičiui, A. Vaičiulaičiui, B. Brazdžioniui, K. Ostrauskui, A. Aistienei, S. Salienei, J. Šaulienei, I. Alantienei, J. Blekaičiui, J. Kralikauskui, J. Kriaučūnui, J. Švabaitei-Gylienei, G. Kazokienei, J. Gimbutui, P. Gaučiui, J. Gliaudai, J. Baliui, Alei Rūtai, Z. Koriui, L. Šimkutei, L. Vander Stoep, K. Daugėlai, P. Lapei, Ž. Mikšiui, V.O. Virkau, K. Bradūnui, Amerikos lietuvių klubui Floridoje ir visiems kitiems, atsiuntusiems mums vienokios ar kitokios literatūrinės medžiagos.

     Ir toliau lauksime, dėkosime, džiaugsimės, jeigu išeivijos žmonės mus parems įvairia muziejine medžiaga, jeigu padės sugrįžti į gimtinę išblaškytiems archyvams.

     Kaip muziejininkė, aš tikiu, kad ateis laikas, kai Maironio namuose bent simboliškai susitiks visi lietuvių rašytojai iš įvairių pasaulio kontinentų. Visi — gyvieji ir mirusieji.

     Ir tepadeda mums Dievas.

(Šio straipsnio autorė yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė. Red.)

■    Lietuvoje, Budavonės miške, netoli Bartininkų, atstatytas paminklas — trys sujungti kryžiai, prie kurių yra užrašas: “Šioje vietoje bolševikų nukankinti 1941.VI.22 kunigai: V. Balsys, J. Dabrila, V. Petrika”. Po karo bolševikai šį paminklą buvo išsprogdinę. Atstatyto paminklo atidarymas įvyko liepos 1 d. Dalyvavo mišiose Vilkaviškio, Marijampolės ir tolimesnių vietų gyventojai.

■    Gudijai pagaliau po 60 metų popiežius galėjo paskirti vyskupą. Paskutinis Gudijos vyskupas buvo paskirtas 1926 m., bet jis 1927 m. buvo įkalintas ir mirė 1981 m. ištrėmime. Dabar vyskupu paskirtas Tadeusz Kondursiewiecz, 43 m. Bus sostinės Minsko vyskupas. Gudijoje yra apie 10 mil. gyventojų Jų tarpe katalikų apie 2 mil.