Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Praėjusiais metais šiame skyriuje rašėme apie linksnių vartojimą, ypač apie jų vartojimo klaidas. Šiais metais turbūt rašysime apie prielinksnių vartojimą, bet šį kartą nutarėme šiek tiek pakalbėti apie kirčiavimą. Visi žinome, kad lietuvių kalbos kirčiavimas yra labai sunkus ir painus. Kažin ar surastume bent vieną lietuvį, kuris kalbėdamas nepadarytų jokios kirčiavimo klaidos? Žinoma, turėtų gerai kirčiuoti mūsų kalbininkai. Jie, be abejo, žino, kaip vieną ar kitą žodį kirčiuoti, bet kalbėdami, žiūrėk, ima ir ne taip sukirčiuoja kokį žodį. Na, bet ne apie juos čia norime kalbėti. Neminėsime nė paprastų, bemokslių piliečių (kurie kartais geriau kirčiuoja negu universitetus baigusieji inteligentai). Čia kaip tik galvoje turime mokslus baigusius inteligentus, visuomenės veikėjus, kurie dažnai skaito paskaitas, kalba per radiją ir pan. Jau kur kur, bet viešai kalbant, ypač per radiją ar televiziją, reikėtų stengtis beveik tobulai kirčiuoti. Juk taisyklingas kirčiavimas priklauso prie kalbos kultūros.
Aišku, kad čia nemanome plačiai apie kirčiavimą kalbėti, paminėsime tik keletą dažnai vartojamų žodžių, kuriuos didesnė mūsų visuomenės dalis netaisyklingai kirčiuoja, o tų žodžių kirčiavimas yra tikrai nesunkus. Norime pabrėžti, kad, sakydami “didesnė mūsų visuomenės dalis”, turime omenyje ne tik išeivijos lietuvius, bet ir gyvenančius Lietuvoje, ir net kalbančius per Vilniaus radiją. Štai tie keli žodžiai:
naikinti. Dauguma mūsų tautiečių sako naikinti, naikina, naikinimas, sunaikino ir t.t. O juos reikia kirčiuoti: naikinti, naikina, naikinimas, sunaikino... Bažnyčiose per mišias nuolat girdime: Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes... (Taip pat ir kai kurie Vilniaus radijo kalbėtojai nuolat naikina...) Tad išmokime bažnyčioje sakyti: Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes...
spausdinti. Čia vėl didelė dauguma mūsų tautiečių tiek ten, tiek čia klaidingai kirčiuoja spausdinti. Šio veiksmažodžio kirčiavimas labai lengvas, nes visose formose kirtis yra pastovus: spausdinti, spausdina, išspausdino... Taip pat ir iš jo padarytas daiktavardis yra ne spausdinimas, o spausdinimas. Tačiau įsidėmėtina, kad spausdinimo įstaiga yra ne spaustuvė, o spaustuvė, panašiai kaip dirbtuvė, virtuvė...
klausimas, klausimai. Šio veiksmažodžio kirčiavimas tai pat yra visuomet pastovus — kirtis visuomet tame pačiame skiemenyje: klausimas, klausimai, klausimų, klausimams, klausimus, klausimais, klausimuose. Vienaskaitoje šį veiksmažodį turbūt visi gerai kirčiuoja, bet daugiskaitoje — beveik visi blogai: klausimai, klausimų, klausimams... Žiūrėk, kokiame nors susirinkime po paskaitos ar pranešimo pirmininkaujantis kreipiasi į klausytojus: Ar yra klausimų? Be abejo, turi būti: Ar yra klausimų? Šio žodžio kirčiavimas labai lengvas, nes kirtis niekad nesikeičia.
mašina. Šis žodis linksniuojamas ir kirčiuojamas taip, kaip mergina. Pvz.: mergina, merginos, merginai, merginą... — mašina, mašinos, mašinai, mašiną... Lietuvos kaime man niekad neteko gidėti kitaip kirčiuojamo šio žodžio, bet dabartinė mūsų visuomenė, ypač išeivijoje, beveik be išimties šį žodį klaidingai kirčiuoja: mašina, mašinos, mašinai, mašiną... Kai kalbama apie kuliamąsias ar pajaunamąsias mašinas, tai kai kurie taisyklingai kirčiuoja, bet kalbant apie automobilį, beveik visi jį vadina mašina. Iš kur toks klaidingas kirčiavimas atsirado? Kai kurie mano, kad iš Kauno priemiesčių žargono. Paskui ši klaida, lyg kokia piktžolė, visur išplito.
Pradžioje šio rašinio minėjome, kad mūsų kalbos kirčiavimas nėra lengvas. Kaip išmokti taisyklingiau kirčiuoti? Būtų gera uoliai pastudijuoti A. Laigonaitės knygą “Lietuvių kalbos akcentologija” (Vilnius, 1978). Bet būtų dar lengviau ir paprasčiau turėti lietuvių kalbos žodyną ir, kilus kokiam kirčiavimo neaiškumui, į jį pažvelgti, nes žodynuose paprastai visi žodžiai yra sukirčiuoti. Taip elgiantis, ilgainiui galima išmokti visai neblogai kirčiuoti net ir tiems, kurie nėra suvalkiečiai.