LEONAS JUOZAPAVIČIUS

    Tolerancija yra priešingos nuomonės, įsitikinimo ar pažiūros gerbimas. Gyvenime vyksta daugybė įvairių politinių, socialinių, religinių, visuomeninių ir kitokių reiškinių. Žmonės skirtingai žiūri ir savaip juos supranta. Priklausomai nuo to, kaip tie reiškiniai yra vertinami, ir susidaro skirtingos žmonių nuomonės. Tas nuomones galima suskirstyti į dvi grupes:

    1.    Neesminės, t.y. mažareikšmės, neturinčios kokios nors įtakos politiniame, ekonominiame ir visuomeniniame žmonių gyvenime.

    2.    Esminės, t.y. svarbios, nuo kurių įgyvendinimo ar neįgyvendinimo priklauso ne tik valstybės politinė santvarka, materialinė gerovė, religijos laisvė, visuomeninė veikla, bet ir žmonių tarpusavio santykiai.

    Pirmajai grupei būtų priskirtinos nuomonės, kurios dažniau pasireiškia privačiuose pokalbiuose, šeimoje, atskirų būrelių diskusijose ir pan. Teko girdėti, kaip du pašnekovai reiškė skirtingas nuomones dėl parduoto namo vertės. Nors tas namas buvo trečio asmens, tad jiems buvo visiškai nesvarbu, už kiek tą namą pardavė.

    Yra tam tikra grupė žmonių, kurie mėgsta pareikšti savo nuomonę visur ir visada. Pasibaigus koncertui, dar neišėjus iš salės, tuojau pasigirsta nuomonė, kad tas solistas nepatinka. Paklausus kodėl, nieko negali atsakyti. Panašiai pareiškia savo nuomonę knygos skaitytojas, sakydamas, kad tą knygą neverta skaityti, bet vėl neįstengia pasakyti, dėl ko jis taip mano: ar nepatinka siužetas, stilius, personažai, o gal pats knygos autorius. Kai kurie parodų lankytojai labai smarkiai kritikuoja meno kūrinius. Bet vertinti ir kritikuoti meno kūrinius gali tik tie, kurie yra studijavę meną, šios srities specialistai.

    Pasitaiko ir tokių nuomonių, kai žmona, eidama į kokį nors renginį, pasirenka ryškių spalvų suknelę ir, priėjus prie veidrodžio, išgirsta vyro balsą, jog ji neturinti jokio skonio, pasirinkdama drabužius. Žinoma, yra įvairių madų ir, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Bet blogiausia yra tai, kad vyras tą savo nuomonę skleidžia visur, kur tik gali, nors pats nesugeba net kaklaraiščio prisiderinti prie švarko. Tokios rūšies nuomonės, žinoma, nėra reikšmingos, ir į jas nereikėtų kreipti dėmesio. Tačiau antrosios grupės nuomonės yra svarbios, jeigu jos yra daugumos žmonių pripažintos.

    Mes savo lietuviškame gyvenime turime daug organizacijų, klubų, bendruomenių, politinių bei kultūrinių institucijų. Jų veikloje svarbią vietą užima suvažiavimai, minėjimai, susirinkimai ir kitokie susibūrimai. Susirinkimų metu yra puikiausia dirva diskusijoms, klausimams, pasiūlymams, skirtingų muomonių pareiškimams. Dalyvaujant tokiuose susirinkimuose, tenka pastebėti, kad tarp tvirtų ir gerų nuomonių kai kurie asmenys pareiškia savo nuomonę, neturėdami tikrų žinių arba nepadarę nors trumpos analizės tuo klausimu. Tokią nuomonę jie susidaro dėl tam tikrų išorinių aplinkybių. Jie taip daro dėl to, kad atkreiptų į save dėmesį spaudoje, susirinkime ar tik privačiame pokalbyje. Tokiais atvejais, pradėjus tuo klausimu diskusijas, žmogus paprastai pasimeta ir neturi jokių argumentų tai nuomonei pagrįsti. Taip atsitinka dėl to, kad per mažai įsigilina į kai kuriuos gyvenimo aspektus ir yra nepakankamai kompetentingas tam tikruose dalykuose, jis ima ginti savo nuomonę abstrakčiai. Užuot pripažinus savo neteisingą nuomonę, ima tvirtinti, kad jis teisus, nenorėdamas nusileisti ir atsisakyti savo asmeniškos ambicijos.

    Dažnai nuomonė būna nepakankamai gerai suformuluota, blogai išreikšta, todėl daugeliui darosi nesuprantama. Jos pareiškėjas, tik vienas žinodamas, ką turi mintyje, pradeda rodyti neigiamas emocijas ir tokiu būdu prasideda ginčai dėl nuomonių skirtumo. Gal dažniausiai tų nuomonių skirtumo ir nebūna, bet nevykęs išsireiškimas, arba klausytojų nesupratimas, kas buvo pasakyta, iššaukia tikrą audrą.

    Čia būtina pabrėžti pirmininkaujančio vaidmenį. Kokios nors organizacijos ar susirinkimo pirmininkas, nors būtų ir išsimokslinęs, ir geras organizatorius, patyręs vadovas, bet jis negali būti visų pasaulyje esančių reiškinių žinovas. Jeigu jis tuo metu užima svarbią poziciją, tai dar neturi manyti, jog visi privalo sutikti su jo nuomone. Kadangi jis yra pirmininkas, tai dažnai “ima viršų”, pasinaudodamas savo padėtimi, ko neturėtų būti. Kito nuomonės netoleravimas kartais gali iššaukti neapykantą pašnekovui.

    Dažnai nepasitenkinama tik pasakymu, kad oponentas pasilieka prie savo nuomonės, bet netgi jaučia asmenišką pyktį pašnekovui. To reikėtų visiškai vengti, nes tai ardo ne tik kai kurių organizacijų normalią veiklą, bet ir asmeniškus žmonių tarpusavio ryšius. Nereikia pamiršti, kad nuomonės pareiškimas turi dar ir moralinę pusę.

    Toleruoti kito nuomonę tai nereiškia sutikimo vykdyti tą nuomonę arba pritarimo tos nuomonės sąvokai, bet, reikalui esant, duoti jai tolimesnę eigą (pvz., pateikti balsavimui, pakartotinam aptarimui, papildomam patikrinimui ir pan.).

    Galime pažvelgti į spaudoje skelbiamas tris nuomones nusikaltėlių baudimo klausimu: 1. nusikaltėliams už žmogaus nužudymą reikia skirti mirties bausmę; 2. skirti mirties bausmę tik tada, kai nužudomas savo pareigas einantis policininkas, pvz., kovodamas su narkotikų pirkliais; 3. visiškai smerktina mirties bausmė, nes tai yra antihumaniškas veiksmas.

    Norėčiau pareikšti nuomonę, kad nėra pasaulyje valstybės, kurios vyriausybė rūpintųsi paprasta žmogaus gerove. Mano oponentas tuojau gali sušukti, kad tai netiesa. Ir pasakys, kad Amerikoje žmonėms yra geriausia gyventi. Taip, palyginus su kitomis valstybėmis, tikrai taip yra, bet pagal Amerikos pragyvenimo standartą valdžios rūpinimasis gyventojų gerovės kėlimu yra per menkas. Gyvename kalbų ir pažadų, bet ne darbų amžių. Mėginsiu pagrįsti šią nuomonę. Žmonės, patekę į valdžią, įklimpsta į politines machinacijas, korupciją, užkulisines intrigas, pinigų grobimą, lėbavimą. Jie neturi laiko galvoti apie paprastą žmogų, nors viešai pasirodo nepaprastai nuoširdžiais žmonių interesų gynėjais. Štai šiandien turime mokėti didelius pajamų mokesčius; labai pakėlė nekilnojamojo turto mokesčius; su valdžios pritarimu pabrango namų išlaikymo išlaidos. Valdžia jokiu būdu nenori sutvarkyti milžiniškų ligoninės ir kitų medicininio aptarnavimo išlaidų; pensijas padidino tik 4%. Pensininkai turi iš savo pensijos mokėti padidintus medicinos apdraudos mokesčius. Valdžia skiria komunistinių kraštų stiprinimui milžiniškas sumas (pagal Lendlizo programą, Sovietų Sąjunga gavo iš Amerikos 11 milijardų dolerių, iš kurių iki šiol negrąžino nė vieno dolerio).

    Mums, lietuviams, labai svarbią reikšmę turi tragiškas Lietuvos nepriklausomybės netekimas. Beveik neįmanoma suprasti, kad atsiranda vienas kitas sukomunistėjęs lietuvis, kuris aiškina, kad patys lietuviai nuvertė jiems nepageidaujamą vyriausybę ir prašė Maskvą, kad priimtų Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tokios nuomonės jokiu būdu negalima toleruoti, nes tai aiški netiesa, skleidžiant komunistinę propagandą. Yra aiškus ir tikras faktas, kad Lietuva to niekad nesiekė, kad ji buvo okupuota, prievarta įjungta į Sovietų Sąjungą. Negalima būti abejingam klaidinančiai nuomonei, liečiančiai tautos ar atskirų asmenų gyvybinius interesus.

    Šiandien mes labai susirūpinę tolimesniu okupuotos Lietuvos likimu, kuris priklauso nuo Kremliaus valdovų siekimų ir norų. Žinodami Maskvos grobikų tikslus, mes negalime susižavėti amerikiečių spaudoje pasirodžiusiu Gorbačiovo garbinimu ir visokiais patarimais bei siūlymais gelbėti Sovietų Sąjungą iš ekonominės krizės.

    Prieš pusantrų metų savo viešoje paskaitoje esu pareiškęs nuomonę, kad netrukus Gorbačiovo likimas bus toks pat kaip Chruščiovo. Šiame rašinyje nors keletą žodžių apie tai. Vidaus politikos srityje Gorbačiovas neduoda gyventojams visiškų politinių laisvių. Jis griežtai reikalauja, kad krašte dominuotų tik viena komunistų partija, o prie vienos partijos sistemos negali būti demokratinių reformų. Ten yra sukurta partijos diktuojama ir kontroliuojama tikrai kvaila ir supainiota rinkimų sistema. Gorbačiovas pasiglemžė prezidento vietą. Spaudos cenzūros palengvinimas ir pomirtinė aršių komunistinių veikėjų, visokių Bucharinų, Tuchačevskių, reabilitacija yra aiški Gorbačiovo politinė butaforija.

    Klaidinga yra amerikiečių spaudos nuomonė, kad Gorbačiovas yra puikus politikas. Buvęs kombainininkas, baigęs juridinius mokslus Maskvoje (pagal komunistinės sistemos jurisprudenciją) neturi jokio politinių mokslų išsilavinimo ar bent praktinio patyrimo šioje srityje. Baigęs mokslus, užėmė įvairias vietas partinėje biurokratinėje hierarchijoje. Tad kokiu būdu jis galėjo staiga pasidaryti geru politiku? Jis yra pasidaręs tik diktatoriumi.

    Pagrindinis Gorbačiovo perestroikos tikslas yra gelbėti visiškai sugriuvusią krašto ekonomiją. Iki šiol jis neleidžia privačios gamybos priemonių nuosavybės, laisvos rinkos, neatsisako nuo kainų nustatymo iš viršaus. Žmonės, ypač žemdirbiai, netiki jo pažadais ir nenori nuomoti žemės, kurią jis siūlo ilgalaikei nuomai. Per paskutinius trejus metus Gorbačiovas davė žmonėms ne maisto produktus, bet maisto korteles. Pagaliau kaip gali tokios imperijos valdovai pakelti šalies ekonomiją, neturėdami tvirto piniginio vieneto, nes rublis neturi jokios vertės! Iki šiol Sovietų ekonomija galutinai nesubyrėjo tik dėl Vakarų valstybių milijardinių kreditų.

    Gorbačiovas prarado politinę kontrolę krašto viduje. Juk net į savo “broliškas” respublikas įvedė tankus (Armėnija, Azerbaidžanas).

    Gyventojų, ypač jaunimo, religinis ir tautinis atgimimas sudaro milžinišką pavojų stalinistams, partijos ir valdžios biurokratams, kurių visoje Sovietų Sąjungoje yra 17 milijonų. Tai stipri opozicinė jėga, kuri atkeršys Gorbačiovui už jo glasnost. bet lemiamą vaidmenį Gorbačiovo nuvertimo procedūroje suvaidins armijos generalinis štabas ir KGB, kurių aukštieji karininkai nepalaiko Gorbačiovo.

    Nors ir skaudu paminėti, bet aiškiai matyti, kad okupuotoje Lietuvoje šiuo metu vyksta Maskvos šachmatų žaidimas. Pradžioje leidžiama eiti pėstininkams, bet Kremlius neleis nueiti pėstininkui iki paskutinės linijos ir jį numuš, kad negalėtų pasistatyti valdovės — nepriklausomybės, nes totalitarinės komunistinės valstybės okupacinis režimas nepripažįsta ne tik pralaimėjimo, bet ir lygiųjų.

    Kokio gyvenimo susilauks lietuvių tauta po Gorbačiovo nuvertimo, sunku šiandien pasakyti. Tačiau viena aišku, kad lietuvių tauta turės kentėti toliau, tik tos kančios bus mažesnės kaip Stalino laikais.

    Tai vis nuomonės. Jos nepretenduoja į neklaidingumą, bet vertos padiskutuoti. Mes turime toleruoti tik tokią nuomonę, kuri pagrįsta tvirtais argumentais, paremta gyvenimo tikrove arba atskirais įvykių faktais.