“Neliudėkime, nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Tegul bus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą”.
Arkiv. Mečislovas Reinys — 1951
1941 m. birželio 22 d. Vilkaviškio rajone, netoli Bartninkų miestelio, Budavonės miškelyje, buvo nukankinti trys kunigai: Vaclovas Balsys, Justinas Dabrila ir Jonas Petrika. Šiandien sunku tiksliai pasakyti, kaip, kieno ir dėl kokios priežasties jie buvo nužudyti. Šis šiurpus įvykis išliko žmonių atmintyje, ir pagal jų pasakojimus žinoma, kad birželio mėn. 22-os dienos ankstų rytą rusų kareiviai (sakoma, kad jų tarpe buvęs ir lietuviškai kalbantis civilis) iš Lankeliškių parapijos klebonijos išsivedė minėtus kunigus, susodino juos į sunkvežimį ir išvažiavo Bartninkų link. Po kiek laiko jie buvo nuvežti į maždaug už 2 km nuo Bartninkų esantį Budavonės miškelį, nurengti, pririšti prie medžių ir žiauriai kankinti: išmušti dantys, išsukinėtos rankos, subadyti kūnai, nupjauti pirštai ir t.t. Netoliese gyvenę valstiečiai girdėję riksmus miškelio pakrašty. Kiek vėliau kažkas matė ir čia pat miške gulinčius sužalotus kūnus.
Praėjus frontui, kitą dieną kunigų lavonai buvo parvežti į Lankeliškius, nuvalyti, aprengti liturginiais drabužiais ir palaidoti.
Matyt, tik ką parvežti kunigų kūnai atrodė baisiai, jei nemaža žmonių dar ir šiandien tai prisimena su šiurpu.
Kunigo J. Dabrilo palaikus giminės iš karto parvežė į jo gimtąją parapiją ir palaidojo Alksnėnų bažnyčios šventoriuje. Kiek vėliau ant jo kapo buvo pastatytas paminklas su kankinimo vaizdu. Tiesos ir kultūros priešams tas vaizdas itin nepatiko ir 1956 m. buvo sunaikintas. Pats paminklas išlikęs.
Kunigų V. Balsio ir J. Petrikos kūnai buvo palaidoti Lankeliškių bažnyčios šventoriuje. Po kiek laiko kun. J. Petrikos palaikus perkėlė į Kudirkos Naumiestį. V. Balsio, parapijos klebono, kūnas liko Lankeliškiuose. Tik 1966 metais jo palaikai taip pat buvo perkelti į K. Naumiestį ir dabar ilsisi šio miestelio kapinėse.
Budavonės miškelyje, kunigų nukankinimo vietoje, buvo pastatytas gražus paminklas. Ant jo aukšto pjedestalo — trys sujungti kryžiai, o po jais užrašas: “Šioje vietoje bolševikų nukankinti 1941.VI.22 kunigai V. Balsys, J. Dabrila, J. Petrika”.
Tačiau tiems, kurių sąžinė nešvari, paminklas buvo nepakenčiamas ir kiek vėliau po karo susprogdintas.
Susprogdinta, sugriauta, sunaikinta daug paminklų, kryžių, koplytėlių, bažnyčių. Tačiau niekam nepavyko ir nepavyks susprogdinti ir sunaikinti tiesos, teisybės ir teisingumo. Juo galima tik užgožti ir užslopinti, bet tik laikinai. Jie amžini. Ir po baisiausių naikinimų Tiesa ir Teisybė keliasi ir ima smerkti melą, smurtą, priespaudą. Atgyja ir prisikelia net sunaikinti paminklai, gyvais išlieka nekaltai nužudytieji, nukankintieji ir amžinai byloja, kad TIESA nesunaikinama.
Po šio K. Janulaičio bendro trijų kankinių aprašymo duosime nukankintų kunigų trumpas biografijas ir visą rašinį baigsime T. Žemaitytės eilėraščiu “Budavonės kankinių atminimui".
Redakcija
KUNIGAS VACLOVAS BALSYS
Gimė 1905 m. rugpjūčio 4 d. Stoškų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apskrityje. Matildos ir Saliamono Balsių religingoje daugiavaikėje šeimoje Vaclovas buvo penktas vaikas. Mokėsi Pavengrupių pradinėje mokykloje, Kudirkos Naumiesčio progimnazijoje ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. 1922 m. įstojo į Gižų kunigų seminariją. 1927 m. įšventintas kunigu. Toliau studijas tęsė Kauno Vytauto Didžiojo universitete, gavo teologijos mokslų licenciato laipsnį. Lankėsi Amerikoje.
1931 m. paskirtas vikaru K. Naumiestyje, paskiau kapelionu Suvalkų Kalvarijos, vėliau Marijampolės mokyklose. Kun. V. Balsys buvo linksmo būdo, greit susidraugaudavo su vietos jaunimu. Visų jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip puikus žmogus, geras kunigas.
1936 m. paskiriamas į Lankeliškių parapiją klebonu. Čia jis klebonauja iki 1941 m. lemtingosios birželio 22 dienos, kai buvo žiauriai nukankintas.
Artimieji norėjo paimti ir palaidoti į gimtąją Žvirgždaičių parapiją, tačiau, kaip buvęs Lankeliškių parapijos kelbonas, buvo palaidotas savo parapijos bažnyčios šventoriuje. Tik 1966 m. kankinio palaikai jo sesers pageidavimu buvo perkelti į K. Naumiesčio kapus, kur ir šiandien ant jo kapo nevysta gėlės.
KUNIGAS JUSTINAS DABRILA
Gimė 1905 m. kovo 15 d. Vilkaviškio apskrityje ir valsčiuje, Našiškių kaime. Vidurinį mokslą išėjo Marijampolės ir Vilkaviškio gimnazijose. 1920-1926 m. mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje Gižuose, o 1927-1928 m. Lietuvos universiteto teoligijos-filosofijos fakultete. Kunigu įšventintas 1928 m. Tapęs kunigu, įstojo į Jėzuitų ordiną ir tęsė mokslus Olandijoje bei Romoje. Romos Gregorianum universitete įsigijo filosofijos daktaro laipsnį. Dėl ligos pasitraukė iš jėzuitų ir nuo 1935 metų rudens buvo Vilkaviškio gimnazijos kapelionas, o nuo 1936 m. — ir kunigų seminarijos profesorius, o vėliau —jos dvasios tėvas.
1935 m. prie Katalikų Veikimo centro jis įsteigė pedagoginį kino teatrą ir išleido daug nejudomųjų filmų su atitinkamomis paskaitomis. 1936 m. pagamino ir M.K. Čiurlionio filmą iš 90 paveikslų. Bendradrabiavo “Tiesos kelyje”, “XX amžiuje”. 1936 m. išspausdino savo dainų rinkinį “Vai lėkite dainos”.
Kai 1941 m. birželio mėn. 22 d. svečiavosi Lankeliškio klebonijoje, buvo kartu su kitais dviem kunigais suimtas ir žiauriai nužudytas Budavonės miške. Palaidotas Alksnėnų bažnyčios šventoriuje. Kun. J. Dabrilos atminimas ir dabar gyvas žmonių atmintyje. Prie jo kapo tikintieji ateina pasimelsti ir kai kurie tvirtina sulaukią malonių.
KUNIGAS JONAS PETRIKA
Gimė 1885 m. balandžio 13 d. Šakių apskrityje, Būblelių kaime, gausioje aštuonių vaikų ūkininko šeimoje. 1908 metais baigęs Seinų kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Dirbo įvairiose parapijose. Pirmojo pasaulinio karo metu pasitraukė į Rusijos gilumą, kur teikė religinius patarnavimus čia karo audros nublokštiems lietuviams. Po karo grįžta į Lietuvą, dirba kapelionu Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Čia dėstė ne tik tikybą, bet vėliau ir prancūzų kalbą. Dirbo su skautais ir ateitininkais. Už skautišką veiklą buvo apdovanotas Lelijos ordinu.
Kun. Petrika buvo uolus, kultūringas, elegantiškas kunigas; mokėjo keletą kalbų, mėgo meną, muziką, skambino fortepijonu.
1940 m. iš mokyklos buvo atleistas. Atvykęs į Lankeliškį, ėjo vikaro pareigas. 1941 m. birželio 22 d. buvo su kitais dviem minėtais kunigais nepaprastai žiauriai kankintas ir nužudytas.
Iš pradžių kun. Petrika buvo palaidotas Lankeliškių bažnyčios šventoriuje, bet po kelių savaičių jo palaikai perkelti į K. Naumiesčio kapus.