Kelias į ištikimą draugystę. Draugiškumo piktžolės: neapykanta ir pavydas

VYTAUTAS KASNIŪNAS

    Žymi katalikė spaudos laikraštininke Dolores Curran viename straipsnyje, rašydama apie draugus ir draugystę, klausia, kas tavo gyvenime buvo geriausias draugas, kiek jų turėjai ir kiek jų liko šiandien?

    Nuo jaunystės dienų prisiminusi visus draugus, išrinkusi iš jų tarpo geriausius, ji, braukdama praėjusius gyvenimo metus, braukė ir tų dienų draugus, kurie, kaip ir metai, išnyko, lyg dūmai, neblaškomi vėjo. Kur jie dingo gyvenimo sampratoje, ji klausia? Kodėl nutolo nuo jos?.. Ar nebesusitikdami kasdieniniame gyvenimo kelyje, draugai gali nutolti vieni nuo kitų? O gal iš viso neturėjo geriausio ar geriausių draugų? Gal tik ji viena juos vadino savo geriausiais draugais?

Du nauji kryžiai Marijampolės bažnyčios šventoriuje. Kairėje — dėkojant Dievui už Marijampolės vardo atgavimą; dešinėje — tremtinių kryžius

    Nustoti draugo labai skaudu. Nusivylimas sukelia širdgėlą, praėjusių dienų dvasinis grožis, gėris apsigaubia tamsia naktimi.

    Mes savo pokalbiuose dažnai sakome, kad jis ar ji yra mano geriausi draugai. Tuo džiaugdamies ir didžiuodamies, gal kartais ir nepagalvojame, ar ta draugystė yra abipusė? Ar nėra nė trupučiuko veidmainystės, pradžioje gal tik garstyčios grūdelio didumo, paskiau išaugusio į didelį medį? Gal ta draugystė buvo gyvenimo sąlygų ir aplinkos pašaukta? Šv. Paulius laiške Romiečiams (12,9) rašo: “Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile, lenktyniaukime tarpusavio pagarba”.

    Gyvenimo kelyje mes dažnai klausiame, jei sulūžo draugystę vežę ratai, kur dingo pagarba, kurią jautėme vienas kitam, sėdėdami kadaise tame vežime. Jei jau santykiavime nebeliko nieko gero, bodėkimės bent pikto, kuris juoda derva užlieja buvusios draugystės srovę.

    Draugystės užuomazgą, žydėjimą ir klestėjimą galime suskirstyti į kelis tarpsnius. Pirmoji draugystės užuomazga yra lyg Dievo dovana, sakytume, kuris, palaipsniui vystantis, išsiplečia į artimus santykius ir draugystės meilę. Tai turbūt kilniausia draugystė.

    Draugystę taip pat kuria kaimynystė, aplinkos gyvenimo sąlygos. Ji gal labiausiai vėjuota, audringa, lyg oro sąlygų veikiama. Būna ašarų-lietingų dienų, būna džiaugsmo-saulei šviečiant, danguje žvaigždėm mirkčiojant. O kai gyvenimo ratai pasistūmėja į kitą vietą, buvusi draugystė dažniausiai išblėsta.

    Profesinė draugystė užsimezga pažintimi, dirbant bendrą darbą, veikla profesinėse organizacijose, apskritai įvariopame profesiniame pasireiškime. Bet ši draugystė turi daugiausia geluonių, nes čia į tarpusavį santykiavimą dažnai įsimaišo pavydas. Jis lyg širšės gylys kam nors įkanda, paskui trečiam bei ketvirtam, po to pakyla lyg bimbalų debesys ir pradeda visi zylioti, vieni kitus kaltindami, nebesutardami. Tai labai ryšku įvairių meno atstovų tarpe. O jei ne pavydas, tai kieno nors įsikalimas į galvą, kad šie ir anie prastesni toje profesijoje, o jam prideramai tinka puošni aureolė, ardo profesinę draugystę.

    Turbūt nuo amžių amžinųjų, ir visame plačiame pasaulyje, kaip medus saldi bei limpanti draugystė yra nukreipta į turtingųjų, garbingųjų, žymiųjų žmonių auksinį vežimą. Jei ji neturi paslėptų išskaičiavimų, o tik pagarbaus nusiteikimo iškilesniajam, valia ir gražu savo draugystės jausmus į tą pusę nukreipti šv. Pauliaus žodžiais, lenktyniaujant tarpusavio pagarba. Reikia tik saugotis dirbtinio pataikavimo, smaližiavimo, veidmainingos meilės, širdyje paslėpto piktumo. Kitaip — gyvensi tik dienos draugystėj, save išniekindamas rytojuj.

NEAPYKANTA — DIDYSIS MŪSŲ PRIEŠAS

    Nuo kovų ir neapykantų gelbėk mus... (Mažvydas). Mūsų tautosakoje daug vaizdingų liaudies posakių, jos išminties patarimų ir pamokymų yra palikta patarlėse, priežodžiuose, mįslėse. “Nė prieš vieną žmogų neapykantos širdyje neturėkite” arba: “Tokia žmonių neapykanta netoli tu čia nuvažiuosi” bei kiti pasakymai įvaizdžiai rodo, kaip mūsų senoji liaudis kratėsi nuo neapykantos jausmų. Ar lietuviuose įgimtai paveldint yra įsigyvenęs neapykantos jausmas, ar mes jį “įsisūnijom” iš kitų tautų — ilgo amžiaus istorijos kelyje mėtyti ir vėtyti — kiekvienas iš mūsų galime atsakyti į šį klausimą. Mes jo tikrai negavome iš prigimties!

    Tautų tarpusavio draugystėje daug gero išmokstama, patiriama. Ypač kaimynystėje gyvenant, artimai bendradarbiaujant. Bet dažnai ir įvairias blogybes įsisavinama daugiau negu reikia. Jos prasiveržia net per geležinę uždangą, o rečiau, pelus nuo grūdų sijojant, blogybės išlenda ir pro mažiausias skylutes. Vienas profesorius įrodydavo mums, kadaise jauniems studentams, kad istorijos metais lietuviuose neapykanta neturėjo nei sėklų, nei daigų, kad mes tą blogybę paveldėjome iš kaimynų. Neapykantą į mūsų kraštą nešė totoriai, kryžiuočiai, rusai, lenkai, vokiečiai. Krašto okupacijų metais, baudžiavos laikmečiu lietuvis buvo tas taikinys, į kurį taikomos lėkė visokiomis blogybės užnuodytos strėlės. Iš rusų mes išmokome kumščiuotis, muštis, peštis. Ten buvo lyg ir tautinė tradicija negailestingai mušti žmoną, vaikus. Kazokų žaidynės pasižymėdavo kūno žalojimais, kad kraujas užgrūdintų vyrus kovai.

    Dabar ir mes, kuriems ir prigimtimi, ir būdo savybėmis neapykanta yra svetima, kartais užklystame į usnių daržą ir, ten jų prisirovę, kartais savo geram broliui lietuviui padovanojam. Ši dvasinė liga, mūsų laimei, nėra plačiai išsiplėtusi ir tik vienur kitur griauna draugystės pamatus. Kaip toje pasakoje, galime pasakyti: “Mielas drauge, tavo man padaryta žaizda užgijo, ir nebenoriu prisiminti, bet tavo rodoma man neapykanta, tie piktžolės dygliai, drasko mano širdį”. Šv. Augustinas sako: “Jei blogai myli — nekenti; jei gerai nekenti — myli”. Tad savo artimuosius turime mylėti dėl Dievo, o jeigu jų meilė veda į piktą, reikia kovoti su tokia nevertinga meile.

    Kaip kiekvienas žmogaus priešas, taip ir neapykanta turi sąjunginingų, ištikimų bendros kovos draugų. Tą būrį sudaro tie, kurie neša aukštai iškėlę pavydo vėliavą. Tiems vėliavnešiams tinka pasakymas: “Pavydas pavydėjo, nė pats neturėjo” arba: “Džiūsta iš pavydo kaip kipšas”, o Žemaitė savo raštuose kerta iš peties: “Pavydi ganyklos tas biesas, pavydo šmotas”. Pavyduoliai, pasikinkę piktą žodį, sėda į aplūžusį vežimą ir, negalėdami į kalną užkopti, pakalnėn riedėdami stengiasi sudaužyti vežimus, į kalną važiuojančius.

    Pavydas, kaip plėšrus erelis, grobuoniškai drasko draugystę, šeimos židinius. Jei kas tvirtina, jog kas myli, tas ir pavydi, tai jam gal atrodo, jog plėšrūs vilkai, pavydėdami avelėms grožio, iš meilės jas sudrasko.

    Draugystės rūmą statant, kartais pasitaiko, kad padarai klaidų. Priežodis sako: “Kas nedirba, tas neklysta”. "Draugystės santykiuose gal ir buvo padaryta klaida, bet dėl to reikia tik išsiaiškinti. Kalbininkas K. Būga rašo, kad per klaidas, mat, prieinama prie tiesos, o klaidos prisipažinimas gėdos niekam nedaro. O kartais padaryta maža klaidelė įsikarščiavusio draugo išpučiama į nusikaltimo balioną. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Gailiuosi’, — atleisk jam” (Lk 17,4). Nemesk akmens į kaltą, kad į tave nemestų pirmiau. Leninas, kuris iš klaidų padarė, sumūrijo klaidingą pilį, kad galėtų valdyti klaidingą komunizmą, rašo: “Labai svarbu yra kritiškai žiūrėti į savo klaidas”. Bet jei jis būtų vykdęs, ką jis rašė, komunizmo imperija būtų sugriuvusi, ją bestatant.

    Jei mes labai kritiškai žiūrėtumėm į savo klaidas ir šiek tiek kritiškai į kitų klaidas, mūsų tarpe draugystė klestėtų.

    Tiktų gal parafrazuoti Jėzaus pasakymą (Mt 7,14): “Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą. Tik nedaugelis jį atranda”. Žodžius “į gyvenimą” pakeiskime “į draugystę”. Tikrai nedaugelis iš mūsų atranda kelią į tikrą, ištikimą, visokeriopai turtingą draugystę.