V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

    Antrasis Vatikano susirinkimas konstitucijoje apie liturgines reformas nustato tam tikras direktyvas. Gal viena iš tų pagrindinių direktyvų yra ta, kad liturginės apeigos labiau išreikštų tai, koks iš tikrųjų yra jų tikslas. Konstitucijoje yra sakoma, kad “apeigos turi pasižymėti kilniu paprastumu; jos turi būti trumpos, aiškios ir neperkrautos nenaudingais pakartojimais; jos turi neišeiti anapus visuomenės sugebėjimo suprasti ir normaliai neturi būti reikalingos paaiškinimų”.

    Liturgijos prasmė yra ta, kad ji matomais ženklais išreikštų nematomas religines vertybes. Dėl to pati dalyko prigimtis reikalauja, kad liturginis ženklas būtų pats suprantamas ir savo suprantamumu padėtų suprasti antgamtines realybes. Žinoma, ir čia yra ribos. Jeigu į liturgiją įvestume tokius ženklus, kurie taip patrauktų mūsų dėmesį, kad antgamtiniai dalykai pasiliktų nuošalyje, tai nebūtų gerai. Tokiu keliu yra nuėjusios įvairios stabmeldiškos religijos. Tačiau, vengiant visų pavojingų perdėjimų, reikia pasilikti prie dėsnio, kad liturginių ženklų uždavinys yra matomais dalykais pavaizduoti neregimas religijos paslaptis. Tai konstitucija nurodo, kaip vedamąją reformos mintį: “Šioje reformoje tekstai ir apeigos turi būti taip suformuotą, kad aiškiau pavaizduotų šventus dalykus; krikščioniškoji visuomenė turi turėti galimybę, kiek galima, juos lengvai suprasti ir juose aktyviai dalyvauti savo naudai”.

Marijampolės tautinės vėliavos grąžinimo iškilmės prasidėjo bažnyčioje prie didžiojo altoriaus, šventinant trispalvę

Liturginių ženklų uždavinys yra matomais dalykais pavaizduoti neregimas religines paslaptis.

    Kitas svarbus reformų bruožas yra bendruomeninio pobūdžio išryškinimas. Pačiame pirmajame konstitucijos paragrafe, kuriame yra nusakomi Susirinkimo tikslai, pirmoje vietoje yra minimas rūpestis sustiprinti krikščioniškąjį gyvenimą, antroje vietoje yra minimas rūpestis tinkamiau mūsų laikams pritaikyti tas institucijas, kurias galima keisti, ir trečioje vietoje norima ugdyti viską, kas gali stiprinti vienybę tarp tų, kurie tiki Kristų.

    Kadangi II Vatikano susirinkimo vienas iš pagrindinių tikslų buvo suvienyti atsiskyrusias Bažnyčias, tai šį sakinį, be abejo, reikia suprasti šios vienybės prasme, tačiau jis sudaro bendrą foną ir tai vienybės pastangai, kurią Susirinkimas iškelia, kalbėdamas apie bendruomenines mišias.

    Bendruomeninio mišių pobūdžio Bažnyčia niekad nebuvo išsižadėjusi. Daugiskaitos vartojimas oficialiose maldose niekad nebuvo pakeistas vienaskaita. Visuomet buvo vartojama “mes”.

    Tačiau nepaisant to, ilgainiui vis labiau įsivyravo asmeninis tikinčiojo santykiavimas su Kristumi mišiose. Priimdamas Komuniją, tikintysis stengėsi pajusti savo vienybę su Kristumi. Tai, žinoma, turi pasilikti, konstitucija nė kiek nemano to silpninti. Tačiau labiausiai reikia pasigesti to, kad du žmonės, dalyvaudami tose pačiose mišiose, eina prie Komunijos, nė kiek nepajusdami tarpusavio bendravimo, nė kiek nepasidaro artimesnis vienas kitam. O juk žodis “Communio” reiškia bendriją ar bendravimą ne vien su Kristumi, bet ir su kiekvienu krikščioniu. Be bendravimo su krikščioniu nėra įmanomas tikras bendravimas su Kristumi.

    A.M. Rouguet, rašydamas apie pirmųjų krikščionių mišias, šitaip išryškina jų bendruomeninį pobūdį: “Mišios būdavo laikomos dažniausiai sekmadieniais ne tik dėl to, kad tai buvo Viešpaties prisikėlimo diena, bet taip pat ir dėl to, kad, kaip Plinijus rašė Trajanui, krikščionys tam tikromis dienomis susirinkdavo”. Mišios buvo tikrai vienybės misterija. Ten buvo daug tarpusavio pasisveikinimų (Dominus vobiscum) ir dažnų dialogų. Mišios savo natūralia prasme yra pokylis. Ir Rouguet sako: “Nėra taip juokinga kalbėti apie užkrečiančią pokylių šilimą”. O mūsų pamaldumas, pasak Theodor Schnitzler, yra izoliuoto tabernakulio pamaldumas. Mūsų bažnyčios yra išvirtusios koplyčiomis. Jos yra pasidariusios tik patalpos saugoti Švenč. Sakramentui, bet ne krikščionių iškilmėms. Viduramžinės katedros buvo kitokios. Jose buvo speciali Šv. Sakramento koplyčia, bet visa erdvė buvo skirta didžiajam krikščionių susitikimui bei susibūrimui aplink aukos altorių ir vyskupo sostą. Žmonės juos apsupdavo iš visų pusių. O dabartinėse mūsų bažnyčiose altorius yra nustumtas į bažnyčios galą (ten, kur iš tikrųjų būdavo Šv. Sakramento koplyčia), o mes sėdime viens už kito ir matome vienas kitą tik iš užpakalio. Nebėra tos susitikimo ir pokylio padėties. Jeigu nueitume į senas vienuolių bažnyčias, tai pastebėtume, kad vienuolių suolai yra sustatyti ne priešakiu į altorių, bet iš abiejų altoriaus pusių taip, kad juose sėdintieji mato vienas kitą iš priešakio.

Mišios yra meilės sakramentas, vienybės ženklas, meilės ryšys, velykinis pokylis. Tikintieji čia jungiasi ne tik su Dievu, bet ir vienas su kitu.

    Taigi matome, kad žodis “Communio” mišiose yra praradęs žymią savo prasmės dalį. Tai atsitiko dėl per didelio ir nekontroliuojamo individualizmo. Turėdami tai prieš akis, galime suprasti, ką liturginė konstitucija nori pasakyti šiais nuostatais: “Mišios yra meilės sakramentas, vienybės ženklas, meilės ryšys, velykinis pokylis... tikintieji diena iš dienos turi būti ugdomi ne tik didesnei vienybei su Dievu, bet ir vienas su kitu... tikintieji yra skatinami būti mišiose ne tik pašaliniais stebėtojais, bet sąmoningais dalyviais”.

    Tad visuomeninio momento pabrėžimas liturgijoje mums kelia naujų didelių uždavinių. Mes turime išmokti garbinti Dievą, neprarasdami artimo. Mūsų religija turės būti labiau suderinta visuomeniškai. Pasinaudodami R. Guardini duotu pavyzdžiu, mes negalėsime sakyti: “Man užtenka žmonijos, dėl to man nereikalinga tauta; man užtenka pasaulio, tad man nereikalinga tėvynė”. O mes dabar praktiškai ne kartą pasakome: “Man užtenka Dievo, tai nesu reikalingas artimo”.

    Konstitucija atkreipia dėmesį į tai, kad mišiose turėtų labiau išryškėti vidinė vienybė. Paskutiniaisiais šimtmečiais mišios išgyveno tam tikrą skilimo procesą. Atskiros mišių dalys pradėjo reikštis kaip atskiri liturginiai vienetai. Čia ryškiausias pavyzdys yra Komunija. Komunijos priėjimas pradėjo Bažnyčioje virsti atskira apeiga, nepriklausančia nuo mišių. Be abejo, reikalui esant, galima Komuniją priimti ir ne mišių metu, tačiau tikroji Komunijos paskirtis ir prasmė nėra įmanoma be eucharistinės aukos, kuri yra Kristaus mirties ir prisikėlimo minėjimas.

    Kita mišių dalis, linkusi išsilaisvinti iš mišių, yra pamokslas. Pamokslas šiandien yra linkęs išvirsti atskira konferencija ar paskaita, nieko bendra neturinčia su mišiomis. Žinoma, yra naudinga turėti religinių paskaitų ar konferencijų, bet nėra gera, kai mišiose nebelieka gyvo Dievo žodžio. Po evangelijos mišiose turėtų būti homilija, tai yra evangelijos ar kitų mišių skaitinių aiškinimas.

    Jau per keletą šimtmečių mišios turėjo tikrą savo konkurentą — tai Šv. Sakramento išstatymą garbinimui. Mišios buvo pradėtos laikyti prie išstatyto Šv. Sakramento. Tai buvo kažkoks perdėjimas, užtemdąs mišių prasmę. Labai pradėjo plisti visokios pamaldos su Šv. Sakramento išstatymu ir palaiminimu. Žmonės kai kur pradėjo labiau mėgti ir branginti Šv. Sakramentu palaiminimą negu mišias, įdomu, kokios yra šio reiškinio priežastys. Gal viena iš priežasčių galėjo būti ta, kad palaiminimui priimti užtenka pasyvios žmogaus laikysenos, o mišiose reikia aktyvesnio dalyvavimo. Taip pat žmonėms nebuvo pakankamai aiški mišių aukos prasmė ir vertė.

Pašventinta tautinė vėliava nešama Marijampolės gatvėmis


    Mišios pirmiau patyrė dar ir kitą vienybės pavojų. Ne tik kad kartais atskiros jų dalys buvo linkusios išsilaisvinti ir atsiskirti, kaip jau buvo minėta, bet prie mišių ilgainiui vis buvo kas nors prijungiama, kas mišių prasmei nebuvo reikalinga. Pasitaikydavo kai kurių prasmės iškrypimų. Tokių iškrypimų pavyzdžiu gali būti malda, vadinama “Secreta”. Tai yra įdomi malda, kiekvienose mišiose vis kita, skirtinga, su įvairiais prašymais. Pirmiau buvo aiškinama, jog ši malda dėl to vadinama “Secreta”, kad ji yra kunigo kalbama tyliai, slaptai. Tai visiškai klaidingas aiškinimas. Senovėje ši malda buvo vadinama “Oratio supra secreta”, t.y. Malda Paslaptims, ar Paslapčių malda. Ši malda yra kalbama, paruošus konsekracijai duoną ir vyną. Ją galima vadinti Malda paruoštai Aukai (Paslaptims). Tai nebuvo slapta malda, ją visi garsiai kalbėdavo, joje būdavo išreiškiami besimeldžiančių žmonių reikalai, prašymai. Užtat dabar yra įvesta Tikinčiųjų malda, kalbama ypač sekmadieniais.

    Atsitiktinio įjungimo į mišias pavyzdžiu gali būti Tikėjimo išpažinimas arba “Credo”. Jis senovėje buvo įsakytas pradžioje mišių kalbėti toms bažnyčioms, kurios buvo įtariamos, kad nesilaiko tikrojo tikėjimo. Tad pradžioje “Credo” kalbėjimas buvo drausminė priemonė, bet ilgainiui jis virto papročiu. Dabar “Credo” kalbama tik sekmadienių ir didžiųjų švenčių mišiose. Šis kalbėjimas reiškia ne kokį nors įtarimą, bet tik iškilmingumą.

    Dėl visų šitų priežasčių konstitucija įvedė potvarkį: “Apeigos turi būti suprantamos, rūpinantis išlaikyti jų esmę; bruožai, kurie ilgainiui buvo dvigubai įvesti arba kurių įvedimas nedaug duoda naudos, turi būti išjungti; kiti bruožai, kurie yra nukentėję nuo istorinių įvykių, turi būti atstatyti į tą reikšmę, kurią jie turėjo šventųjų tėvų dienomis, jeigu jie dabar yra naudingi ar būtini”.

Siekiant, kad pamaldų simboliai labiau reikštų tai, ką jie turi ir nori išreikšti, taip pat pabrėžiant tikinčiųjų aktyvumą mišiose ir kitose apeigose, savaime iškilo kalbos klausimas. Užtat ir buvo įvesta į liturgiją kiekvieno krašto gimtoji kalba.

    Siekiant, kad pamaldų simboliai labiau reikštų tai, ką jie turi ir nori išreikšti, taip pat pabrėžiant tikinčiųjų aktyvumą mišiose ir kitose apeigose, savaime iškilo kalbos klausimas. Užtat ir buvo įvesta į liturgiją kiekvieno krašto gimtoji kalba. Dėl šios reformos buvo ir yra dvi skirtingos nuomonės. Vieni tuo labai džiaugiasi, kad žmonės, girdėdami atliekant pareigas savo gimtąja kalba, geriau viską supranta, bet kiti sako, kad šis gimtosios kalbos įvedimas į liturgiją kenkia. Dėl ko kenkia? Jie aiškina, kad dabar, kai pasaulis darosi vis mažesnis dėl nuolat tobulėjančio susisiekimo, gimtoji kalba kliudo krikščioniškai bendrai maldai. Katalikas, patekęs į svetimus kraštus, visur gali jaustis svetimas. Pirmiau, kai visose šalyse buvo vartojama liturgijoje lotynų kalba, žmogus bet kurio krašto bažnyčioje jausdavosi kaip namie. Bet tai turbūt neišvengiama. Atrodo, kad liturginė reforma labiau buvo pasinešusi skirti daugiau reikšmės vietiniams kultūriniams nusiteikimams, negu tarptautiniam bendravimui. Tai galima pastebėti iš įvairių nuostatų. Štai kaip konstitucija žiūri į rasių ir tautų vaidmenį liturgijoje: “Liturgijoje Bažnyčia nenori uždėti griežto uniformizmo tuose dalykuose, kurie neliečia tikėjimo ar visos bendruomenės gerovės; ji greičiau yra linkusi respektuoti bei ugdyti atskirų rasių ir tautų talentus. Bet ką, kas įvairių tautų gyvenimo būde nėra neatskiriamai susiję su prietarais ir klaida, ji tyrinėja palankumo dvasia ir, jei galima, išlaiko nepaliesta. Kartais šiuos dalykus ji įsileidžia net į liturgiją tol, kol jie derinasi su jo teisinga ir autentiška dvasia”.

    Laikydamasi šio principo, konstitucija duoda šitokį nurodymą komisijoms, kurių uždavinys yra reformuoti liturgines knygas: “Reformuojant liturgines knygas, turi būti pasirūpinta teisėtais įvairių grupių, kraštų ir tautų įvairumais ir prisitaikymais, ypač misijų kraštuose, suprantama, išlaikant pagrindinę Romos apeigų vienybę”.

    Šie nuostatai atidaro gana platų kelią tautų kultūroms. Jeigu jie būtų buvę paskelbti prieš keletą šimtmečių, pvz., kai buvo iškilęs Kinijos kultūros elementų įsileidimo liturgijon klausimas, šiandien gal būtų politinis Kinijos vaizdas visai kitoks. Tačiau šiandien tie dalykai jau neturi tokios reikšmės gyvenime. Nei Kinija, nei Rusija šiandien nekovoja už savo kultūrines tradicijas, bet už visai naują ir visuotinai privalomą žmogaus sampratą.

    Galėtume paklausti, kokią vietą liturgija užima žmogaus gyvenime. Šiuo klausimu pasitaiko visokių nuomonių. Vieni liturgiją suabsoliutina ir šalia jos krikščioniško gyvenimo nemato, kiti mano, kad privati malda yra geresnė ir pagrindinesnė už visas viešas liturgijas, o žmogaus darbas ir kriščioniškas gyvenimas yra vertingesnis už visas maldas. Kaip į tai reikėtų žiūrėti?

Kad žmonės galėtų dalyvauti liturgijoje, pirmiau jie turi būti pašaukti tikėjimui ir atsivertimui.

    Konstitucija nesivaržo pasakyti, kad liturginė veikla yra aukštesnė už visas kitas veiklas. Ji yra aukštesnė dėl to, kad joje veikia pats Kristus ir jo mistinis kūnas — Bažnyčia. Tačiau, antra vertus, liturgija neišsemia visos Bažnyčios veiklos. Taigi Bažnyčios, kaip viso mistinio organizmo, negalima uždaryti vien liturginėje veikloje; negalima joje uždaryti nė atskiro tikinčiojo žmogaus. Pavyzdžiui, misijinės Bažnyčios veikla eina pirm liturgijos. “Kad žmonės galėtų dalyvauti liturgijoje, pirmiau jie turi būti pašaukti tikėjimui ir atsivertimui”. O prie apaštalavimo priklauso daugybė gyvenimo sričių. Ir liturgistai šiandien yra pastebėję, kad į tikėjimą žmones pašaukia ne tiek pamokslai, ne tiek maldos, ne tiek logiški tikėjimo tiesų įrodinėjimai, kiek paprasta, gerai veikianti krikščioniška visuomenė.

    Liturgija neišsemia nė visos maldos srities. Žmogus turi melstis ne tik iškilmingose pamaldose, bet ir pats vienas. Konstitucija sako: “Dvasinis gyvenimas nesiriboja vien dalyvavimu liturgijoje. Tiesa, krikščionis yra pašauktas melstis su broliais, bet jis taip pat turi grįžti į savo kambarį ir melsti Tėvą slaptoje. Net dar daugiau; pasak apaštalo Pauliaus, jis turi melstis be paliovos”.

    Taigi liturgija jokiu būdu nėra vienintelė Bažnyčios veikla. Tikintis žmogus turi daug pareigų pasaulyje, nors jis pats ir “nėra iš šio pasaulio”. Tačiau liturgija yra aukščiausia jo veikla. Ne visiems tai lengva suprasti Šiandien, kai visi esame pasinešę į fizinę veiklą, simbolinė veikla mums neatrodo pakankamai reali. Tiesa, Bažnyčioje jau 50 metų reiškiasi gyvas liturginis sąjūdis. Konstitucija į šį sąjūdį žiūri, kaip į Apvaizdos reiškinį, kuris yra Bažnyčios gyvybės ženklas. Tačiau plačioji visuomenė dar yra gerokai toli nuo simbolinės Bažnyčios veiklos supratimo. Dėl to konstitucija yra paskyrusi keletą paragrafų, pertvarkančių liturgijos mokymą nuo universitetų iki pradžios mokyklų. Reikia mums patiems išmokti skaityti liturginius Dievo ženklus ir kitus mokyti juos skaityti. Be mokymosi į šią šventovę negalima įeiti. Vien natūralaus palinkimo ir nusiteikimo šiam reikalui neužtenka. Pasak Romano Guardini, mūsų religija yra pasidariusi per daug mintinė ir etinė. Mes esame praradę simbolinio veikimo skonį. Iš tikrųjų žmogus nėra visiškai praradęs simbolinio veikimo skonį, bet jį atsiėjęs nuo savo tikėjimo.

Liturgijos reforma mus veda į susitikimo misteriją. Mišios turėtų būti didelė susitikimo šventė; susitikimo su Dievu ir su artimu.

    Liturgijos reforma mus veda į susitikimo misteriją. Mišios turėtų būti didelė susitikimo šventė; susitikimo su Dievu ir su artimu. Kai kurių universitetų studentų mišiose yra įvesta daug visokių susitikimų. Čia kas nors atėjusį į mišias pasveikina, kitas suranda jam vietą, trečias suranda jam šios dienos mišių tekstus, dar kitas pakviečia jį pasitarti dėl šios dienos giedojimo, vėl kiti ruošia aukojimo medžiagas ir t.t. Ir kai šias pareigas tenka atlikti kiekvienam mišių dalyviui paeiliui, suprantama, mišių dalyviai nebelieka vieni kitiems svetimi. Čia darosi “Communio” ne tik tarp Dievo ir žmonių, bet ir tarp žmonių vienas su kitu.