Spausdinti

SESUO ONA MIKAILAITĖ

     Senovės pagonys kaltindavo dievų kaprizingumą dėl juos ištinkančių nelaimių ar nesėkmių. Senojo Testamento žydai teigė, jog viskas ateina iš Dievo ir viską reikia iš Jo rankos priimti — ir gera, ir bloga. Tačiau jie išdrįsdavo su Dievu pasiginčyti, kai blogo jiems tekdavo per daug. Krikščionys, saugodami Dievo gerą vardą, buvo linkę blogį priskirti gamtai ar gimtajai nuodėmei. Tikinčiajam žmogui buvo gana aišku, kad gėris kyla iš Dievo, o blogis yra šio pasaulio daigas — mįslingas ir dygus.

Pal. Jurgio Matulaičio altorius su jo karstu Marijampolės bažnyčioje

     Tačiau šio amžiaus žmogus, pamatęs ir patyręs masinį blogį, visą pasaulį sukrečiančias tragedijas, jaučiasi giliai įžeistas. Kaip tai gali būti? Todėl jis linkęs rinktis vieną iš šių pažiūrų:

     1.    Aš pats savo gyvenimą tvarkau ir valdau — vairuoju pats, esu kontrolėje. Kreipiu savo gyvenimą pasirinkta kryptimi savo paties sprendimais. Jei nepasiseka, darau naujus sprendimus.

     2.    Kadangi gyvenimo ir aplinkos įvykiai tėra atsitiktinumų virtinė, plaukiu pasroviui (“go with the flow”), stengdamasis orientuotis esamoje padėtyje, prisitaikydamas man pačiam naudingiausiu būdu.

     3.    Gyvenimas gal ir turi kokį nors planą ar prasmę, bet labai sunku jį pažinti ir suprasti. Stengiuosi tą paslėptą prasmę atkasti, pasinaudodamas įvairiomis priemonėmis. (Gal todėl astrologija ir panašūs dalykai šiuo metu labai populiarūs. Yra žmonių, kurie bijo iš namų išeiti, nepasitikrinę savo horoskopo dienraštyje).

     Šio šimtmečio pradžioje ir augant technologijai, žmogus jautėsi labai galingas, bet mūsų amžiui einant į pabaigą, tas galingumo jausmas sparčiai mažėja. Žmogui, nežiūrint, kokie jo įsitikinimai, nepaprastai sunku susitaikyti su beprasmio gyvenimo šmėkla. Pasaulis, kuriame įvyksta neišaiškinamos nelaimės, dar nėra visiškai nepriimtinas. Jame galima gyventi, jei įžiūrimas koks nors gėris tragedijos šešėlyje. Tačiau visiška beprasmybė ar blogio besąlyginė pergalė žmogui nepakeliama.

PASITIKĖJIMO ATSTOVAI

     Prieš kelerius metus, kai žinoma aktorė Ann Jillian (Jūratė Nausėdaitė) sužinojo, kad turi vėžį ir netrukus bus operuojama, nuėjo į katalikų bažnyčią pasimelsti. Virš bažnyčios pagrindinių durų, buvo įrašas, paimtas iš Šv. Pranciškaus Salezo. Tie žodžiai, jos pačios pasakojimu, ją nepaprastai paguodė ir davė vilties. “Negalvok apie tai, ką rytojus atneš, nes tas pats amžinasis Tėvas, kuris šiandien tavimi rūpinasi, pasirūpins ir rytoj, ir visada; arba jis neleis, kad blogis tave paliestų, o jei leis, tai tuo pačiu duos ir nepalaužiamą tvirtumą jį iškęsti” (mano laisvas vertimas). Operacija buvo sėkminga, o pagijusi Ann Jillian stengėsi padėti ir padrąsinti kitas moteris su panašiomis bėdomis.

     Įdomu, kad 17-to amžiaus šventasis gali prabilti ir šiandien. Šv. Pranciškus Salezas ypatingai pasižymėjo dvasine vadovybe ir į jį besikreipiantiems pirmiausia patardavo nesikrimsti, nesirūpinti. Pasak jo, “nuodėmė yra didžiausias blogis, o neramumas stovi greta jo”. Ir toliau veikale Filotea jis sako: “Žmogus trokšta visa savo prigimtimi gėrio, tad nenuostabu, kad nori pašalinti blogį... Kai Dievo meilės perimta siela ieško priemonių blogiui šalinti, ji veikia kantriai, ramiai, nužemintai; ji tikisi atmainos veikiau iš Dievo apvaizdos, negu iš savo gabumų, apsukrumo, sumanumo ar darbo. O jei siela rūpinsis pašalinti tuos blogumus vien savo jėga, tai darys paskubomis, besikarščiuodama, nerimaudama...” Žinoma, savo pamokymus šv. Pranciškus atrėmė į Šventąjį Raštą ir gilų įsitikinimą, jog Dievas tvarko pasaulį.

     Garsus konvertitas kardinolas Newmanas, kurio beatifikacijos byla eina pirmyn, perėjęs iš anglikonų į katalikų tikėjimą, išgyveno daug nepasisekimų, skausmų, nelaimių. Rodos, vietoj jam atlyginti už tokį žygį, Dievas jį nubaudė. Bet ne, pats New-manas, būdamas gilaus tikėjimo žmogus ir didelis Švento Rašto mylėtojas, suprato savo vargus:

     “Savo pačių skausmo ir vargų pamokyti, net ir savo nuodėmių, turėsime širdis ir protus gerai išlavintus kiekvienam meilės patarnavimui tiems, kurie jo reikalingi. Savo ruožtu tapsime guodėjai visagalio Guodėjo pavyzdžiu pilna to žodžio prasmeužtarėjai, padėjėjai, švelni parama. Mūsų žodžiai ir patarimai, visa mūsų laikysenaišvaizda ir balsasbus švelnūs ir raminantys, kaip tų, kurie nešė kryžių, Kristų sekdami”.

     Aišku, kad tai neatsitinka savaime. Įžiūrėti Dievo Apvaizdos ranką gyvenimo varguose reikia išeiti aukštąją tikėjimo mokyklą, kuri prieinama kiekvienam.

PALAIMINTOJO J. MATULAIČIO PASITIKĖJIMAS

     Tokią tikėjimo mokyklą baigė palaimintasis Jurgis Matulaitis. Jo gyvenime pasitikėjimas Dievo Apvaizda negimė savaime — jis augo ir brendo, gyvenimo patirtį apšviečiant tikėjimu ir gilinant malda. Gal tik daug vėliau jis suprato, kaip nuo mažens Dievo ranka per kitus žmones jį vedė į tikslą, nežiūrint visokiausių kliūčių ir sunkumų. Jis pasiekė ir baigė seminariją gerų žmonių dėka, atsiradusių netikėtai, bet pačiu laiku.

     Didelę gyvenimo krizę išgyveno 1904 metais. Baigęs aukštuosius mokslus, degąs ryžtu tarnauti Dievui ir žmonės, štai atsigula į ligonio patalą — neturi lėšų, neturi pinigų, neturi jėgų. Rodos, žmogus kristum į baisią neviltį. Iš Pragos ligoninės, neturtingųjų palatos, jis rašo savo dvasios vadui:

     "Ligoninėje man yra labai gera. Gailestingosios seselės labai manimi rūpinasi, bet ir nuo kitų asmenų patiriu daug užuojautos ir susirūpinimo. Galbūt Viešpats Dievas aplanko mane ligomis dėl to, kad man labai gera pasaulyje: kitaip ir nežinočiau, kas yra apsunkinimas" (iš laiško kapucinui tėvui Konoratui, 1904 m.).

     Būdamas ligoninėje, Matulaitis skaitė dvasines knygas ir mokėsi melstis iš šv. Teresės Avilietės veikalų. Iš tos sunkios būklės jį išgelbėjo grafaitė Cecilija Platerytė ir padėjo pasveikti. Nuo to laiko jo gyvenimas tapo nepaprastai veiklus ir našus.

     Kaip ir šv. Pranciškus Salezas, Matulaitis turėjo išskirtiną dvasinę įžvalgą bei sugebėjimą kitus vesti Dievo keliais. 1910 metais pradėjęs rašyti savo asmeniškus Užrašus Petrapilyje, jis dažnai kalba, kokia žalinga yra baimė mūsų gyvenime. Apie savisaugos instinktą jis rašo vienam asmeniui, svarstančiam savo ateitį, ir jam atvirai išdėsto:

     “Man rodos, kad tamstos abejojimai iš to išeina, kad tamsta dar per daug savimi gyveni, apie savo asmenį, kaip apie kokią ašį, sukinėjiesi. Norėtum lyg į kokį banką įdėti savo gyvenimą, kad tamstos aš kuo daugiausia procentų atneštų. Norėtume save užipotekuoti gerai ir apsaugoti, kad tamstos aš nežlugtų, kad koks įvykis neištiktų... Nenorėk, tamsta, save per daug apsaugoti ir nesibijok Dieve paskęsti ir dėl Dievo sau numirti...” (iš laiško 1913 m.).

     Pats Matulaitis į savo gyvenimą žiūrėjo kitaip. Rašydamas cituotą laišką, jis jau buvo visiškai subrendęs savo galvosena ir tikėjimu. Jis aiškiai matė sunkią katalikų Bažnyčios padėtį Rusijoje ir jos valdomose žemėse; jis matė, kaip visur tikėjimas puolamas ir niekinamas. Jis ryžosi ginti Dievo karalystę ir gerai žinojo, jog tokiame darbe neišvengs žaizdų. Studentu būdamas Petrapilio dvasinėje akademijoje, jau išgyveno kratas ir persekiojimus, o profesoriaudamas toje pačioje akademijoje ir vadovaudamas slaptam marijonų naujokynui, žinojo, kad juo labiau bus sekamas ir engiamas. Tokioje atmosferoje jis užrašė šiuos žodžius:

     “Ar ne ramesnis esi žmogus, ar ne drąsiau žiūri į ateitį, kai visiškai su gyvu tikėjimu esi Dievo Apvaizdai atsidavęs.
     Juk nė plaukas nenukrinta nuo mūsų galvos be Dievo valios, nė mažiausias paukštelis nepragaišta be Dievo žinios.
     Reikia gudriai pavojų saugotis, bet kai prisieina, reikia mokėti stačiai ir drąsiai pavojui į akis pažiūrėti.
     Būkime gudrūs, kuklūs ir protingi,
     darykime, ką galime,
     bet būkime ir drąsūs
     ir drąsiai eikime į tikslą,
     tvirtai tikėdami,
     kad Dievo Apvaizdos ranka
     mus veda ir neša.
     Kaip kūdikis ramiai ilsisi
     ant motinos rankų,
     taip ir mes dar ramiau darbuokimės
     ir dar ramesni būkime
     Dievo Apvaizdos prieglobstyje”.

(Užrašai, 1910 spalio 24 d.)

     Galime beveik nepastebėti, kad šie Matulaičio žodžiai remiasi dviem Šventraščio tekstais, nes jie taip subtiliai įausti į jo paties mintį. Yra aišku, jog Dievo žodis yra giliai įsišaknijęs jo širdyje. Abu tekstai švyti ryškiais ir jaukiais Dievo Apvaizdos įvaizdžiais.

     Pirmasis — tai gerai mums pažįstamas iš Evangelijos pagal Matą:

     “Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų netgi visi galvos plaukai suskaityti. Tai nebijokite! Jūs palyginti vertesni už aibes žvirblių” (Mt 10, 30).

     Antroji Matulaičio minties dalis ataidi 130-ją psalmę:

     “Tikrai nuramdžiau savo dvasią, padariau ją ramutėlę.
     Tartum kūdikis motinos prieglobsty, tartum kūdikis rami širdis mano krūtinėj” (Ps 130, 2)

     Tėvo rūpestingai globojanti ranka ir saugus motinos prieglobstis yra mėgstamiausi palaimintojo Jurgio naudojami įvaizdžiai išreikšti Dievo apvaizdos veikimą. Kitoje savo Užrašų vietoje jis rašo: “Bučiuoju Tavo Apvaizdos ranką, pilnai ir visiškai atsiduodu Tau, Viešpatie, mane vesti... Kaip kūdikis puolu Tavo prieglobstin, nešk mane” (1911.1.13).

     Nenuostabu, kad palaimintasis Jurgis, vaikystėje likęs našlaičiu, ypač vertina šiuos jaukius globos įvaizdžius — tėvo ranką ir motinos glėbį. Jie jį paliečia ne tik jausmo plotmėje, bet yra konkreti išraiška gilaus tikėjimo, kad Dievo ranka tikrai ištiesta žmogui padėti. Šis įsitikinimas tačiau neužliūliuoja paskęsti maloniam sentimente, bet priešingai — skatina dirbti, rizikuoti, stumtis pirmyn, atstatyti griūvančią Dievo karalystę šiame pasaulyje.

     Jurgis Matulaitis niekuomet nebuvo naivus idealistas. Gyvenimo vargai jį anksti išmokė, kad pasaulis žiaurus ir negailestingas. Tolimesnė patirtis žmonėse dar aiškiau parodė, kad “Žemė ne rojus, žmonės ne angelai”. Be abejo, jam teko matyti aibę pavyzdžių, kas nutinka žmonėms, aistringai ieškantiems šio pasaulio gėrybių:

     “Baisus yra šis pasaulis ir jo dvasia. Ne be reikalo Kristus jį prakeikė ir liepė jo saugotis, bijotis... Kol neprivilioja žmogaus, neįtraukia į savo sūkurį, kažin kokias gėrybes jam rodo ir siūlo, aukso kalnus žada, o suviliojęs, pasigavęssuėda, sunaikina ir paskui meta šalin, kaip supuvusį obuolį, arba, iščiulpęs visas sultis, išspjauna, kaip lupyną.

     Visai kitaip Kristus su mumis daro. Jis aiškiai sako ir rodo, kas čia ant žemės laukia. Liepia savęs išsižadėti, imti kryžių ant savo pečių... o už tai žada šimteriopai tiek ir dar dangaus karalystę” (iš laiško 1913.IV.11).

     Buvęs tikintis realistas, Matulaitis į gyvenimą žiūrėjo blaiviai ir atvirai. Jis gerai žinojo, kad žmogus, net ir gerą, naudingą darbą dirbdamas, negali numatyti, kuo visos jo pastangos pasibaigs — ar bus sėkmingos, ar ne. Nepasisekimo baimė ir žmonių kritika suparaližuoja daugelį gerų darbų. Jis stiprinosi ta mintimi, kad Dievas mato ir vertina žmogaus geras pastangas, nežiūrint rezultatų: “Ateitis yra nuo mūsų akių it uždangalu uždengta... Nors ir nepavyktų darbas ar sumanymas, Dievas priims gerus norus, sumanymus ir pastangas” (Užrašai, 1910. X.24). Matulaičiui teko nemažai patirti žmonių kritikos, bet tai neišmušė jo iš pasirinkto kelio: “Žmonės apie viską mėgsta pakalbėti ir spręsti, tai ir apie mane visaip pakalba... Tokio svarbaus žingsnio, kurį esu padaręs, nedariau gerai neapmąstęs ir dievobaimingų bei protingų žmonių nepasitaręs... Ar išeis kas iš mano sunkaus ir vargingo darbo, vienas Dievas težino, kuris viskam duoda derėjimą. Nors žmonės mano darbą vadina tuščiomis svajonėmis, bet svajoti aš neturiu kada, man tenka sunkiai dirbti nuo ryto ligi vakaro” (iš laiško pusbroliui Jonui Matulevičiui 1918.VI.20).

     Pasitikėjimas Dievo Apvaizda nė kiek nepaneigia ir nesumažina žmogaus iniciatyvos nei jo apsisprendimo svarbos ir atsakomybės už pasirinktą kryptį. Matulaičio galvosenoje ir gyvenime aiškiai matyti, kaip jis sugebėjo derinti veiklumą ir darbštumą su tvirtu pasitikėjimu Dievo Apvaizda. Kartą jis taip rašė vienam kunigui, svarstančiam, ar įstoti į Matulaičio atnaujintus marijonus.

     “Dievas tiesiog pats per save... labai retai kam apreiškia savo šventą valiątai yra stebuklingi atsitikimai. Paprastai Dievas mus traukia prie savęs ir veda į tą arba kitą gyvenimo kelią per šventus norus, geismus, troškimus, palinkimus, ilgesius ir t.t., kuriuos jis sukelia ir sužadina mūsų širdyje; toliau per gyvenimo atsitikimus, per visokias aplinkybes, per kitus žmones. Bet visi tie veiksniai tik tvirčiau ar silpniau žadina, skatina, palenkia žmogų į vieną arba į kitą pusę; jie teturi, taip sakant, patariamąjį balsą. Patsai jau žmogus, visą savo gyvenimą protu, tikėjimo malonės apšviestu, apėmęs ir apsvarstęs... turi nuspręsti, į kurią pusę geriausiai palinkti, į kokį kelią stoti” (iš laiško 1910X22).

     Pasitikėti Dievo Apvaizda atrodo ne taip jau sunku, kol viskas mums neblogai sekasi, kol gyvenimas mums palankiai susiklosto. Bet kai ištinka bėdos ir nelaimės — kur tada Dievo Apvaizda? Palaimintasis Jurgis kartodavo: “Kai Dievas leidžia nelaimes, tai ir padeda jas iškęsti, ir pamoko, kaip iš jų išbristi” (Užrašai, 1910.X.24).

     Labiausiai mus sudrumsčia ir suneramina liga ir mirtis, ištikus mūsų mylimuosius ar mus pačius. Mums dažnai labai sunku suprasti, kaip liga ir mirtis telpa Dievo Apvaizdos plane. Mirus kunigui Antanui

Iškilminga vėliavų procesija Marijampolėje

Civinskiui, pasiryžusiam įsijungti į marijonų gretas ir labai laukiamam, Matulaitis parašė kun. Jonui Totoraičiui, nusiskundusiam tokiu liūdnu įvykiu:

     “Ir man labai gaila a.a. kun. Antano Civinskio. Tą liūdną žinią, kad jis miręs, gavau iš kun. Vinco (Dvaranausko?). Tą visą naktį mažai tegalėjau miegoti; taigi nuolat meldžiausi už a.a. kun. Antano sielą ir nuolat mąsčiau. Jis buvo mums toks artimas, jau buvo besirengiąs pas mus Petrapilin atvykti... Tikra tiesa, viskas yra Dievo Apvaizdos rankose. Kad ir kažin kaip žmogus būtų naudingas ir reikalingas, kad ir kažin kokius gražius sumanymus turėtų, ima mirtis ir gana, Dievo valią vykdydama. Mirštant viskas reikia apleisti, nuo visko atsisakyti...” (1913.IV.II).

     Šie žodžiai rodo, kokios jautrios sielos žmogus buvo palaimintasis Jurgis, bet drauge kaip tvirtai atsirėmęs į antgamtinę tikrovę. Nei savęs, nei kitų jis nemulkino patraukliom iliuzijom. Todėl iš jo gyvenimo akivaizdžiai matyti pasitikėjimas Dievo Apvaizda: aiškus, realus protavimas, pajėgumas daryti svarankiškus sprendimus ir net eiti prieš srovę, nepasiduodant žmonių bauginimams ar kritikai, nesudrumsta sielos ramybė, kuri ir dabar jo veido nuotraukose švyti. Ir tai mums daugiau pasako, ką reiškia remtis Dievo Apvaizda visose gyvenimo aplinkybėse, negu kažin kokia gražbylystė.