religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1990/ LAPKRITIS-NOVEMBER / YOL. XLI, NO. 10

VĖLINĖS

325

 Lacrima

ŽMOGAUS PROVERŽIS Į GYVENIMO PASLAPTĮ

327

 Kun. A. Rubšys

KUO TIKĖJO JONAS BASANAVIČIUS

330

 Silva Laurenčikaitė

KAS MUS ATSKIRS NUO KRISTAUS MEILĖS?

333

 Chiara Lubich

PAŽAISLI — SIELOS PALAIMA

334

 K. Buožytė-Brundzienė

ŠV. IGNACAS IR TIKINČIOJO
DVASINIS GYVENIMAS

337

 P. Daugintis, S.J.

TIKĖJIMO IR LIETUVYBĖS ĮTAKA
MANO GYVENIMUI

343

 Bernadeta Miliauskaitė-Harris

MŪSŲ ŠEIMŲ PAGRINDINĖS PROBLEMOS

345

 Edvyna Valkiūnaitė

SAVIŽUDYBĖ JAUNIMO TARPE

346

 Romualdas Kraučiūnas

MŪSŲ ŠEIMŲ PAGRINDINĖS PROBLEMOS

347

 Vytas Ramanauskas

DVI KNYGOS IŠ LIETUVOS

348

 A.R.

TĖVYNĖJE

350

 Gediminas Vakaris

KALBA

354

 Algirdas Sabaliauskas

ŽMOGUS PRIE ŽMOGAUS

356

 Teofilija Žemaitytė

ŠYPSULIAI

357

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

357

 Juoz. Pr.

Šis numeris iliustruotas Juozo Grikienio nuotraukomis apie J. Basanavičių. Viršelio piešinys — dail. Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Sukasi lapai, blaškomi vėjo,
Mirga ir gęsta žvakių liepsna...
Mirusių žmonės lankyt atėjo,
Gėlės ir žvakės
jų dovana.

Ir atminimai, raudos ir maldos,
Viskas atgijo, verkia širdis.
Ilgesiu liūdnu visus užvaldo
Mirties galybė, kieta, skaudi.

Bet jie nemirę, tik tyliai miega...
Gyvybės daigas juose pabus!
Kaip saulės žvilgsnis ištirpdo sniegą,
Taip Dievo meilė atvers kapus.

Ir kur prie kapo iškyla kryžius
Tenai išnyksta mirties galia.
Tik kryžiui vedant pas “Dievą grįžus,
Pražysta siela dangaus gėle.

Lacrima

Kristaus paveikslas, padovanotas dail. Aleksandravičiaus, visada kabėdavo Basanavičiaus darbo kabinete.   J. Grikienio nuotr.

A. RUBŠYS

Dvigubas religijos lukštas

     Religijos šerdį — tikėjimą to, kas šventa, ir atsiliepimą tikėjimu tam, kas šventa, supo įsitikinimai, apeigos, bendruomenės sandara. Jų ištaka yra žmogaus patyrimas to, kas turi likiminę prasmę ir patenkina jo emocinius, protinius bei bendruomeninius poreikius, “Įvairių religijų žmonės laukia atsakymo į slaptingas žmogiškosios būties mįsles, kurios ir šiandien, kaip kitados, skverbiasi į širdies gelmes. Kas yra žmogus? Kokia yra mūsų gyvenimo prasmė ir koks jo tikslas?... Iš kur kyla kančia ir kam ji skirta? Koks kelias veda į tikrąją laimę? Kas yra mirtis, teismas ir atlyginimas po mirties? Pagaliau kas yra ta galutinė ir neišreiškiama paslaptis, supanti mūsų gyvenimą, iš kurios esame kilę ir į kurią veržiamės? Nuo pat senovės iki mūsų dienų įvairiose tautose buvo vienaip ar kitaip įžvelgta paslaptinga jėga, glūdinti pasaulio būvyje ir žmogaus gyvenimo įvykiuose. Kartais užtinkame jose net aukščiausios Būtybės arba Tėvo pripažinimą. Tas pažinimas ir pripažinimas pripildo jų gyvenimą gilaus religinio jausmo. O su kultūros pažanga susijusios religijos į tuos pačius klausimus stengiasi atsakyti tikslesnėmis sąvokomis ir suprantamesne kalba.

     “Taip induizmo sekėjai gilinasi į dieviškąją paslaptį ir ją išreiškia neišsemiama mitų gausa bei aštriamintės filosofijos užmojais. Jie ieško išsilaisvinimo iš mūsų slegiančios padėties arba įvairiopų asketiniu gyvenimu, arba su meile ir pasitikėjimu glausdamiesi prie Dievo. Budizmas įvairiais savo pavidalais išpažįsta radikalų šio kintančio pasaulio nepakankamumą ir moko, kokiu keliu, pamaldžiai ir pasitikinčiai gyvendami, žmonės gali prieti prie tobulo išsilaisvinimo būsenos arba, remdamiesi savo jėgomis ar pagalba iš aukščiau, pasiekti aukščiausią apšvietimą. Panašiai ir kitos pasaulyje sutinkamos religijos stengiasi įvairiais būdais atsakyti į žmonių širdies nerimą, pasiūlydamos tam kelius, tai yra (tiesas), gyvenimo taisykles ir šventas apeigas”.12

SILVA LAURENČIKAITĖ

     Jono Basanavičiaus gyvenimas priklauso visai lietuvių tautai. Dėl to reikšmingas kiekvienas jo biografijos faktas. Abejojama: ar J. Basanavičius tikėjo Dievu? Ar buvo jis katalikas? Norint atsakyti, reikia pažvelgti į J. Basanavičiaus gyvenimą, į nuveiktus darbus iš laiko perspektyvos.

1. “Dangaus PranašasKodėl?...

    Jonas Basanavičius gimė religingoje Marės ir Juro Basanavičių šeimoje 1851 metais lapkričio 23 d. Kūdikis atėjo į pasaulį labai silpnutis. Tėvai skubinosi kuo greičiau pakrikštyti leisgyvį pirmagimį. Tų pačių metų lapkričio 24 d. Bartninkų klebonas Jonas Burdulis atliko šventą ceremoniją, pakrikštijęs Basanavičių sūnų Jono vardu. (Lapkričio 24-oji — Jono nuo Kryžiaus arba Jono Kankinio diena). Tėvai pasižadėjo, jeigu vaikas gyvens, leis į kunigus. Gimdytojai rūpinosi sūnaus mokslu. Jonas Basanavičius gerai mokėsi, nes pirmosiose Marijampolės gimnazijos klasėse pats galvojo stoti į kunigų seminariją. Kartu su tėvais uoliai lankė bažnyčią, namiškių rately giedojo giesmes. Rimtai studijavo krikščionybės veikalus ir gilinosi į privalomas disciplinas. Galbūt pirmoji meilė kaimynų dukrai Uršulei Milančiūtei ir toji “žingeidumo kirmėlaitė” kėlė abejones. Jaunuolį traukte traukė romantiškos kelionės ir noras tobulėti moksle. Paskutinėje gimnazijos klasėje jis jautė, kad neturi kunigo pašaukimo. Nenorėdamas apgaudinėti nei tėvų, nei savęs, J. Basanavičius papasakojo savo ketinimus ir siekius tėvams. Motina ir tėvas raudojo, pergyveno, bandė sūnų atkalbėti nuo pasirinkto kelio — pasitarnauti Lietuvai mokslu. Išlydėję sūnų studijuoti tolimon šalin, į Maskvą, Basanavičiai mažai padėjo jam pinigais. Bet matydavo namuose jauną studentą kiekvieną vasarą per atostogas. Tėvai atleido sūnui už nuoskaudas ir didžiavosi geru daktarėliu, nes Ožkabalių apylinkių žmonės noriai naudojosi mediko paslaugomis.

Jonas Basanavičius   J. Grikienio nuotr.

    Nors Jonas Basanavičius atsisakė tarnauti Bažnyčiai, bet niekada neišsižadėjo Dievo.

CHIARA LUBICH

     “Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės”? (Rom 8,35).

     Šv. Paulius čia kalba apie “Kristaus meilę” mums, bet ne apie mūsų meilę jam. Tačiau savaime suprantama, kad ir mes turime jį mylėti. Kristus mylėjo mus visą savo žemiškąjį gyvenimą. Jis atėjo mylėdamas ir atiduodamas save mūsų skurdžiai, vargingai ir nuodėmingai žmogystei. Dar daugiau, iš tos meilės jis mirė ant kryžiaus, kad sutaikytų mus su Tėvu ir pelnytų mums dovaną — Šventąją Dvasią.

     Kadangi Kristus yra Sūnus, kurį Tėvas siuntė mus išganyti, ir jis yra viena su Tėvu, tai “Kristaus meilė”, čia minima, rodo taip pat ir Tėvo begalinę meilę pasauliui ir kiekvienam iš mūsų.

     Jei Kristaus meilė mums yra tokia nepaprasta, tai krikščioniui nėra jokios priežasties būti susirūpinusiam, turėti baimę, ypač bijoti kančios, prarandant drąsą. Šv. Paulius kaip tik ir nori atkreipti į tai mūsų dėmesį.

K. BUOŽYTĖBRUNDZIENĖ

    Prabėgo jau keli dešimtmečiai, o aš kaip šiandien menu tuos studijų metus, kai prieš Šv. Velykas atsirasdavome Pažaislyje, kur studentams ateitininkams būdavo rengiamos rekolekcijos. Joms dažniausiai vadovaudavo tėvai marijonai Juozas Vaišnora ir Juozas Grigaitis. Menu, kaip šiandien, nes mano mažoji užrašų knygutė, kurią esu įpratusi nuolat paskaitinėti, primena anas geras nuostabias dienas. Rekolekcijos, kurias vadindavo uždaromis todėl, kad per jas gyvendavome rekolekcijų būstinėje, neišsivaikščiodavome, trukdavo tris dienas. Paprastai jos prasidėdavo šeštadienį vakare, baigdavosi antradienį per pietus. Po pietų turėdavome grįžti namo, ir taip suspausdavo širdį, kad jau reikia palikti tą palaimintą salą — Pažaislį.

    Atvykusios būdavom apgyvendinamos vienuolių seselių celėse. Gaudavome visoms trims dienoms dienotvarkę. Viskas labai domindavo, pasijusdavome patekę į kitą pasaulį. Visa vienuolyno aplinka dvelkė ramybe, tvarkos ir grožio įsikūnijimu, ir juo toliau, tuo labiau tas įspūdis stiprėjo.

    Pirmiausia mus paveikdavo ta aplinkos rimtis. Visur tylu, nei tartas balsu žodis, nei einančiųjų žingsniai nesudrumsčia susikaupimo. Negirdėti nei veriamų durų, nei jokio kito garso, rodos, visai išsijungdavom iš kasdienio gyvenimo. Toje ramybėje ir pačios surimtėdavom; siela pakildavome arčiau dangaus.

P. Daugintis, S. J.

    Šiemet sueina 450 metų nuo Jėzuitų vienuolijos arba Jėzaus draugijos įsteigimo (1540). Ateinančiais metais švęsime 500 metų sukaktį nuo Jėzuitų įsteigėjo šv. Ignaco gimimo (1491 m). Tai bus sukaktuviniai jėzuitų metai, kurie oficialiai prasidėjo jau šių metų rugsėjo mėn. 27 dieną Loyoloje, Ispanijoje, ir tęsis iki ateinančių metų liepos mėn. 31 d., šv. Ignaco šventės.

    Šv. Ignacas savo įspūdinga asmenybe, raštais, žodžiais ir ypač rekolekcijomis labai praturtino tiek jėzuitų, tiek ir kitų kunigų bei vienuolių dvasinį gyvenimą. Jo įtaka dar ir dabar tebėra stipri.


Skautai garbės sargyboje prie Basanavičiaus karsto Vilniaus katedroje  J. Grikienio nuotr.

    Šiuo rašiniu norėtume skaitytojus supažindinti su šv. Ignaco dvasingumu (spirituality) ir jo praktišku pritaikymu, kad skaitytojai galėtų juo pasinaudoti, norėdami ne tik sustiprinti savo dvasinį gyvenimą, bet siekti net ir didesnių jo aukštumų.

Dvasinis gyvenimas

    Nelengva nusakyti, kas yra tikinčiojo dvasinis gyvenimas. Gal galima jį aiškiau suvokti, palyginant su dviejų gerų bičiulių vidujiniais pergyvenimais ir jausmais. Gal dar geriau jį palyginti su vyro ir žmonos vidiniu gyvenimu. Juodu pirmiau tik iš tolo vienas kitą pažino ar buvo tik girdėję apie vienas kitą. Susidarius palankioms aplinkybėms, jie vienas kitą artimiau pažįsta, pamėgsta. Jųdviejų ryšiai vis platėja ir tampa draugiška meile ar tikru įsimylėjimu. Toji meilė apima visą jųdviejų gyvenimą, teikia daug pasitenkinimo, džiaugsmo, kažkokios visą žmogų pasotinančios laimės...

Suaugusiųjų konkurse V-tą premiją laimėjęs rašinys

BERNADETA MILIAUSKAITĖ-HARRIS

     Dažnai pagalvoju, koks būtų mano gyvenimas, jeigu būčiau gimus ir augus kitame krašte. Pasaulis yra pilnas įvairių žmonių ir gyvenimo būdų, iš kurių lietuviai ir jų kultūra sudaro mažą dalelę. Nors Lietuva yra maža, ji yra perėjus didelį skausmo kelią. Reikalinga žmonių iškelti jai padarytas skriaudas ir jas atitaisyti. Kadangi gimiau lietuviškoje šeimoje, jaučiu pareigą padėti mano tėvų žemei. Kadangi gimiau Amerikoje, turiu ir antrą pareigą — išlaikyti lietuvybę svetimam krašte. Šių pareigų atlikimas neįmanomas be tikėjimo.

     Tikėjimas ir lietuvybė ėjo ir eina kartu. Tai rodo mūsų literatūroje gausus skaičius kunigų rašytojų. Jų mintys yra naudingos man šiandien, nes paskatina uoliau įgyvendinti minėtus tikslus.

     Pirmasis žinomas Didžiosios Lietuvos rašytojas buvo kanauninkas Mikalojus Daukša. Kai Lietuva buvo sujungta su Lenkija, jis išvertė kunigams iš lenkų į lietuvių kalbą visų metų evangelijų ir pamokslų rinkinį — Postilė. Lenkiškoje prakalboje iškėlė gimtosios lietuvių kalbos reikšmę:

     “Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę”.

 (Jaunimo konkurse V premiją laimėjęs rašinys)

Edvyna Valkiūnaitė

     Nėra pasaulyje tokios vietos, kur nebūtų šeimos problemų. Jeigu tokių vietų būtų, tai ten visi žmonės bėgtų gyventi.

     Niekas nemėgsta pyktis vienas su kitu, ar nesikalbėti, ar net muštis, bet be visų tų nepageidaujamų dalykų gyvenimas yra beveik neįmanomas ir turbūt būtų labai neįdomus.

Edvyna Valkiūnaitė

     Žmonės turi įvairių problemų darbuose, mokyklose, su draugais bendraudami, bet didžiausios problemos yra šeimose. Namai be problemų, be nuomonių skirtumų — neegzistuoja ir iš viso to gyvenime nėra ir negali būti. Ir idealiausia šeima be problemų neapsieina, tik jos gal yra ne taip reikšmingos, kaip kitose šeimose.

     Sugyventi su draugais ar pažįstamais, kuriuos matai tik keletą valandų per dieną, kartais yra sunku, o ką kalbėti apie šeimą, kurią matai per dienų dienas. Žinai, kad tai tavo šeima, kad turi su ja gyventi, bet dėl įvairių gyvenimiškų, kartais net mažų nesusipratimų kyla didelės problemos, ginčai pyktis ir pan. Tas nesusipratimas gal nesitęsia ilgai, bet jis savo neapykantos pėdsakus palieka kuriam laikui, ir jie vis didėja ir aštrėja, nuolat kartojantis įvairiom problemom.

Romualdas Kriaučiūnas

     Specialistų manymu, depresija ypač pakilo per paskutiniuosius keturiasdešimt penkerius metus. Depresija — vilties ir tikėjimo praradimas — pakilo ir padažnėjo, nes per daug susižavėta savimi ir nusisukta nuo angažavimosi religijai, šeimai, bendruomenei ir tautai. Tiesa, žmonės visais laikais turėjo nesėkmių. Praeityje tradicinės institucijos, nors ir reikalavusios paklusnumo, sudarė užuovėją nuo nevilties.

     Kas žudosi? Apskaičiuota, kad 1983 m. vien Amerikoje nusižudė 6.000 jaunuolių. Kiti mano, kad tas skaičius gali svyruoti tarp 90.000 ir 180.000 per metus! Savižudžiai pasklidę tarp visų rasių, ekonominių sluoksnių bei religijų. Proporcingai jie nėra vienodai pasiskirstę. Yra svarbių demografinių skirtumų. Vyriškiai perviršija merginas keturis kartus. Per paskutiniuosius trisdešimt metų savižudybė jaunimo tarpe (15-24 m. amžiaus grupėje) padažnėjo 300 procentų. Amerikos indėnų tarpe savižudybė proporcingai dažniausia. Tarp homoseksualų savižudybė taip pat dažnas reiškinys. Ne tik Amerika, bet ir Kanada, Suomija, Izraelis ir Japonija yra labai susirūpinę jaunimo savižudybių padažnėjimu. Merginos net aštuonis kartus dažniau negu vaikinai bando nusižudyti, bet dažniausiai nesėkmingai. Numatoma, kad vienas iš dešimties jaunuolių bandys nusižudyti, dar nesulaukę devyniolikos metų. Kasdien tūkstantis jaunuolių bando nusižudyti — po vieną kas 90 sekundžių! Neturime statistikos apie Lietuvos ir lietuvių išeivijos jaunimo savižudybes, bet žinome, kad ir jie nėra apsaugoti nuo šios tragedijos ir jos pasekmių. Daugelis šios temos nenori net liesti.

Vytas Ramanauskas

     Artėja dviejų amžių sandūra. Greitai ir XX-as amžius taps istorija. Lietuvių tautai — tai baisi istorija, su nedidele, dvidešimt dvejų metų išimtimi, kuomet Lietuva įsiliejo į Europos valstybių šeimą. Bet ne apie Europos valstybių šeimą noriu kalbėti, bet apie paprastą lietuvių šeimą, kokių Lietuvoje tūkstančiai, apie jos pačias pagrindines problemas. Sovietų Sąjungoje visuomet buvo kalbama apie šeimos gerovę, jos materialinės pusės gerinimą. Bet, deja, tik kalbama ir beveik nieko nedaroma. Tad neatsitiktinai pradedu nuo 1958-ųjų .

     1958-ieji... Prasideda pereinamasis laikotarpis iš socializmo kūrimo etapo į komunizmą, kuomet garsiausiai imta “šaukti” apie šeimos gerovę. O tuo tarpu baigiasi antrasis Lietuvos nelaisvės dešimtmetis. Du dešimtmečiai, įsiliejus į tautų “draugystės” katilą. Kas nuveikta šeimos labui, dorovingumui, dvasingumui ugdyti? Pasak tarybų šalies vadovų, brėško komunizmo saulė “laisvojoj tėvynėj”, atnešdama šviesų ir gražų rytojų žmonėms, mažiems ir dideliems, visoms šeimoms. “Didelį dėmesį reikia skirti šeimai, gerinti materialinę jos bazę” — tai vienas iš to meto partijos uždavinių. Amerikos lietuviai pamato tikrąją šeimos materialinę pusę, gerintą socializmo bei komunizmo metais. Užsukus į maisto prekių parduotuvę išvystame daug “skanėstų”: pajuodusias kiaulės kanopas, tešmenis, kiaulių galvas. Nori nusipirkti padoresnės mėsos — stok į eilę valandą prieš parduotuvės atidarymą... Eilėse — dauguma moterys. Beje, dar “didysis tautų vadas” Stalinas apie moteris yra taip sakęs: “Moterys, darbininkės ir valstietės, yra didžiausias darbininkų klasės rezervas. Bet darbo moterys yra ne tik rezervas. Jos gali ir turi tapti... tikra prieš buržuaziją veikianti darbininkų klasės armija. Nukalti iš moterų darbo rezervo darbininkių ir valstiečių — moterų armiją — tai lemiamas darbininkų klasės uždavinys”. Dabar matome, kad moterų armija tikrai stipri ir ištverminga: kuri gi moteris galėtų išstovėti valandą prie parduotuvės durų, ir dar valandą eilėje? Tik iš tarybinių moterų armijos...

A.R.

     “Leiskit į tėvynę” — tai tremtinių atsiminimų knyga, kurią surinko ir spaudai parengė Kęstutis Pūkelis. Kietame viršelyje impresyvus piešinys —    kenčianti Dievo Motina su nukankintu Kristumi ant kelių. Nemažai abstraktinių, simbolinių piešinių knygoje. Dailininkas — Marius Jonutis. Išleido “Šviesa” Kaune 1989 m.

     Knygoje aštuoniolikos autorių aprašyti autentiški išgyvenimai, jautriai ir taikliai atpasakoti, užsimenant ir kitų daugybę: tremtį kentėjusių, pasitaikiusių bendrame žiauraus Sibiro kely. Vietomis aprašoma nuostabi, graži Sibiro gamta. Bet tai nė kiek nepalengvino lietuvių ir kitų tremtinių žudančios buities.

     O nemažai mūsų tautos žmonių išliko, vieni —    lyg per stebuklą ir per maldą, per pasitikėjimą Dievu ir per ištvermę, darbštumą, susiklausymą; o gal daugiausia per ilgesį Lietuvos, į kurią visomis jėgomis siekė sugrįžti...

     Kiekvieno pasakotojo išgyvenimai graudžiai įdomūs. Vieni aprašyti įspūdingiau, kiti siauriau ir paviršutiniškiau. Knygą reikėtų visiems perskaityti, kad žinotume, kokią skausmo jūrą yra perbridusi mūsų tauta. Čia galima tik nuotrupas suminėti.

     Ona Sirutienė tremty išbuvo daugiau kaip 14 metų. Ten mirė jos vyras, sūnelis. Bet sunkiausia jai buvę grįžus į Lietuvą... Niekur nebuvo priimama, lyg tremty būtų “susitepusi”... Žiaurūs buvę ir tautiečiai.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

SUGRĮŽTA MAIRONIS

     Pokario karta augo be Maironio. Moksleiviai per mokyklinius literatūros vakarus nebedeklamuodavo jo patriotinių eilėraščių. Ne ką bežinojo apie poeto kunigo gyvenimą, jo asmenybę. Dabar atgimimo keliu į Lietuvą sugrįžta Maironis. Didžiajam mūsų poetui skiriamas dvidešimt pirmasis leidinio “Literatūra ir kalba” tomas. Jame spausdinama daug straipsnių apie poetą ir jo kūrybą, spausdinami Maironio laiškai bei dokumentai. Didelę knygos dalį sudaro pirmą kartą skelbiami poeto amžininkų atsiminimai, tekstai, surinkti iš senosios periodikos ir iš užsienio lietuvių spaudos. Apie Maironį pasakoja buvę jo auklėtiniai ir bendradarbiai Kauno kunigų seminarijoje, žymūs Lietuvos Respublikos meno veikėjai, poeto giminaičiai. Knygą parengė Mokslų Akademijos literatūros ir tautosakos institutas, išleido “Vagos” leidykla.

Basanavičiaus kapas Rasų kapinėse Vilniuje Vėlinių vakarą   J. Grikienio nuotr.

     Spausdinamas ir kitas instituto leidinys — “Maironio raštų biografija”. Ją sudarė kaunietis mokytojas R. Adomavičius. (Tiesa)

MIRĖ ARKIVYSKUPAS LIUDVIKAS POVILONIS

     Rugpjūčio 9 d., eidamas 80-uosius metus, Kaune staiga mirė vyskupas Liudvikas Povilonis buvęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos pirmininkas.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

Kaip įvairios pasaulio tautos vadina Dievą

     Visos trys baltų tautos Dievą vadina ir vadino tuo pačiu žodžiu, plg. lietuvių dievas, latvių dievs, prūsų deiwas. Kaip matome, esama šiokių tokių fonetinių skirtumų. Tačiau jie lengvai paaiškinami. Latviai trumpina galūnes. Jie ir vietoje lietuvių kalnas sako kalns, vietoje langas sako luogs, tai ir jų dievs tiksliai atitinka lietuvių dievas. Kiek sudėtingesnis yra šių žodžių šaknies balsių klausimas: prūsų kalboje žodyje yra dvibalsis ei, tuo tarpu lietuvių ir latvių — ie. Esama ir daugiau tos pačios šaknies žodžių, kur lietuvių ir latvių ie prūsų kalboje atitinka ei, pavyzdžiui, lietuvių ir latvių diena — prūsų deinan ‘dieną’, lietuvių lieti, latvių liet — prūsų pralieiton ‘pralieta’.

     Kalbininkai yra išaiškinę, kad rytų baltai (lietuviai, latviai) senąjį baltų dvibalsį ei pavertė ie. Šis procesas vyko taip: pirmiausia šis ei dėl lengvesnio tarimo virto ė, o paskui vėl sudvibalsėjo ir pavirto ie. Šiandien sunku tiksliai pasakyti, kodėl anas senasis baltiškas ei vienur pavirto ie, o kitur liko nepakitėjęs.

Ką turi bendra angliškas žodis “gossip”, lietuviškas žodis “bažnyčia” ir prancūziškas žodis “adieu” ? Visuose paslėptas Dievo vardas! Šiame straipsnyje prof. A. Sabaliauskas paaiškina jų kilmę.

     Veikiausiai čia lėmė kirčiavimas. Pasikeitė tik kirčiuotas dvibalsis. Štai mes ir šalia dievas turime žodį deivė, kuriame išlaikytas senasis ei. Vadinasi, seniausią Dievo pavadinimo formą išlaikė prūsų kalba. Tai patvirtina ir kitos indoeuropiečių kalbos, turinčios tos pačios šaknies Dievo pavadinimą, plg. sanskrito devas (iš *deivas) ‘dangiškas, dieviškas, dievas’, lotynų divus (iš *deivus) ‘dieviškas’, senovės islandų tívar ‘dievai’ (iš *deivos) ir kt.

Atsiremsiu į tvirtą koloną
su viltim prisiglausiu prie Jos

pasisemsiu jėgų ir malonių:
bus drąsu, nors ir takas pajuos.

Ir keliausiu kalvelėm ir kloniais,
ir upelį sutikt teks kely,
ir šypsosiuos išvydusi žmones,
nes gyvent be jų negali:

→     Buvo Brežnevo šventė. Susirinkę svečiai jį sveikino. Bet vienas šiek tiek įkaušęs vyrukas jį “pasveikino” tokiais žodžiais: “Brežnevai, tu esi kvailas!”. Žinoma, jį tuoj suėmė. Paskui buvo teismas. Teisėjo sprendimas buvo toks: “Už mūsų valstybės vadovo viešą įžeidimą — vieni metai kalėjimo, o už valstybinės paslapties išdavimą — dešimt metų!”

→     Stalino laikais atvažiavo į vienos mokyklos šventę aukštas pareigūnas ir norėjo sužinoti apie mokinių politinį išsilavinimą. Direktorius pradėjo klausinėti mokinius:

     —    Kas jūs esate?

     —    Tarybiniai piliečiai! — visi atsako choru.

     —    O ką jūs labiausiai mylite?

     —    Tarybų sąjungą!

     —    Už ką jūs ją mylite?

     —    Ji mus išvadavo iš fašistų!

     Paskui svečias paklausė:

     —    Ko jūs labiausiai neapkenčiate?

     —    Labiausiai neapkenčiame Amerikos! — atsakė mokiniai.

     —    O dėl ko jos neapkenčiate?

     —    Dėl to, kad ji mūsų dar neišvadavo iš komunistų!

■    ’’Jonas Paulius II telefonu pasikalba su prez. Bushu ir su Gorbačiovu. Tai paskelbė prof. Malachi Martin, Vatikanui artimas žmogus. Savo knygoje “The Keys to this Blood” prof. Martin liudija, kad krizės metu dėl Lietuvos nepriklausomybės Kremlius ir Vatikanas turėjo jautrius pokalbius. Popiežius patarė vengti smurto, o katalikams už tai patarė Gorbačiovo “nestumti į kampą”.

■    JAV-se, Pitsburge, gyvenatis Michele Anderson prisipažino, kad pakartotinas žiūrėjimas filmo apie nužudymą paskatino jį peiliu nudurti Karen Hyrwitz, 23 m., kurią jis dar galutinai pasmaugė. Tą nusikaltimą jis, būdamas 18 metų, padarė 1990 rugpjūčio mėn. 23 d. Teismas jį pasmerkė kalėti iki gyvos galvos.

■    Motinos Teresės Artimo meilės vienuolynas steigia savo seselių padalinį Denvery, Colorado, kur tos seselės globos AIDS liga sergančiuosius.

■    ’’Lietuvos aidas”, vyriausybės leidžiamas dienraštis, kas dvi savaites vieną puslapį skiria religijai.

■    Kaune susirašė apie 17.000 moksleivių, norinčių mokytis tikybos.

■    Lietuvoje pradėtas leisti katalikiškas savaitraštis “XXI amžius”. Jame buvo aptariami dvasinio ir moralinio atsinaujinimo klausimai, aptariami socialiniai, visuomeniniai, kultflriniai, politiniai reikalai, jaunimo aktualijos. Bus duodamos religinės informacijos apie įvykius Lietuvos vyskupijose, apie katalikų ir kitų organizacijų veiklą, bus propaguojama blaivybė. Prenumeratoriams dar bus siunčiamas nemokamas priedas.

     Trisdešimt antrasis “Laiškų lietuviams” konkursas Šiame konkurse gali dalyvauti ir jaunimas, ir suaugusieji. Ir Jaunimui, ir suaugusiems bus duodamos to paties didumo premijos: I — 200 dol., II — 150 dol., III — 100 dol., IV — 75 dol., V — 50 dol. Jaunimas turi būtinai pažymėti, kad rašinys skiriamas jaunimo konkursui. Jeigu nebus pažymėta, straipsnį dėsime į suaugusiųjų kategoriją. Suaugusiems bus taikomi didesni reikalavimai negu jaunimui.

     Galima rašyti laisvomis temomis, bet tik iš šitų keturių sričių; 1. Religija, 2. Tautybė, 3. Šeima, 4. Jaunimas. “Laiškai lietuviams” yra religinės ir tautinės kultūros žurnalas, ypatingą dėmesį kreipiąs į šeimų ir jaunimo problemas. Užtat ir temos iš šių sričių derinasi su žurnalo pobūdžiu.

     Straipsnių apimtis suaugusiems turėtų būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo — bent dviejų mašinėle rašytų puslapių, bet pageidaujama ir ilgesnių. Straipsniai pasirašomi slapyvardžiu ir įdedamas atskiras vokelis su tikrąja autoriaus pavarde, adresu ir telefonu. Straipsniai turi pasiekti redakciją iki kovo mėn. 1 dienos.