Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kaip įvairios pasaulio tautos vadina Dievą
Visos trys baltų tautos Dievą vadina ir vadino tuo pačiu žodžiu, plg. lietuvių dievas, latvių dievs, prūsų deiwas. Kaip matome, esama šiokių tokių fonetinių skirtumų. Tačiau jie lengvai paaiškinami. Latviai trumpina galūnes. Jie ir vietoje lietuvių kalnas sako kalns, vietoje langas sako luogs, tai ir jų dievs tiksliai atitinka lietuvių dievas. Kiek sudėtingesnis yra šių žodžių šaknies balsių klausimas: prūsų kalboje žodyje yra dvibalsis ei, tuo tarpu lietuvių ir latvių — ie. Esama ir daugiau tos pačios šaknies žodžių, kur lietuvių ir latvių ie prūsų kalboje atitinka ei, pavyzdžiui, lietuvių ir latvių diena — prūsų deinan ‘dieną’, lietuvių lieti, latvių liet — prūsų pralieiton ‘pralieta’.
Kalbininkai yra išaiškinę, kad rytų baltai (lietuviai, latviai) senąjį baltų dvibalsį ei pavertė ie. Šis procesas vyko taip: pirmiausia šis ei dėl lengvesnio tarimo virto ė, o paskui vėl sudvibalsėjo ir pavirto ie. Šiandien sunku tiksliai pasakyti, kodėl anas senasis baltiškas ei vienur pavirto ie, o kitur liko nepakitėjęs.
Ką turi bendra angliškas žodis “gossip”, lietuviškas žodis “bažnyčia” ir prancūziškas žodis “adieu” ? Visuose paslėptas Dievo vardas! Šiame straipsnyje prof. A. Sabaliauskas paaiškina jų kilmę.
Veikiausiai čia lėmė kirčiavimas. Pasikeitė tik kirčiuotas dvibalsis. Štai mes ir šalia dievas turime žodį deivė, kuriame išlaikytas senasis ei. Vadinasi, seniausią Dievo pavadinimo formą išlaikė prūsų kalba. Tai patvirtina ir kitos indoeuropiečių kalbos, turinčios tos pačios šaknies Dievo pavadinimą, plg. sanskrito devas (iš *deivas) ‘dangiškas, dieviškas, dievas’, lotynų divus (iš *deivus) ‘dieviškas’, senovės islandų tívar ‘dievai’ (iš *deivos) ir kt.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad sanskrite šios šaknies žodis reiškia ne tik ‘dievas, dieviškas’, bet ir ‘dangiškas’. Mat dangus ir Dievas nuo seno žmonėms buvo labai artimos sąvokos. Galima spėti, jog maždaug prieš porą tūkstančių metų ir baltai žodžiu *deivas vadino ne Dievą, o dangų. Tuo laiku lietuvių ir latvių protėviai pradėjo artimai bendrauti su dabartinių estų ir suomių protėviais. Į šių kalbą nukeliavo daug baltiškos kilmės žodžių. Pavyzdžiui, dabartinėje suomių kalboje baltiški žodžiai sudaro 1,1%. Tarp jų yra ir žodis taivas ‘dangus’, kuris kilo iš baltiško *deivas. Vadinasi, tuo metu ir baltai, bent rytinė jų dalis, žodį *deivas vartojo reikšme ‘dangus’. Suomiai iš taivas ‘dangus’ yra susidarę ir žodžius taivaallinen ‘dangiškas’, taivaankansi ‘dangaus skliautas’, tai-vaanranta ‘horizontas’, taivaansini ‘dangaus mėlynė’. Tačiau šiandien šiuos žodžius vartodami, jie ir jausti nejaučia, kad jiems pradžią davė skolinys iš baltų kalbų. Pirminė baltų *deivas reikšmė, matyt, buvusi ne šiaip sau dangus, o ‘šviesus (neapsiniaukęs) dangus’. Jis tikriausiai yra kilęs iš indoeuropietiškos veiksmažodžio šaknies *dei — ‘šviesti, spindėti’. Iš šios šaknies, matyt, kilo ir jau minėti baltų kalbų dienos pavadinimai (lietuvių, latvių diena, prūsų deinan).
Pasikeitus baltų kalbų žodžio *deivas reikšmei, prireikė naujo žodžio dangaus sąvokai. Čia vyko dvejopas procesas. Dalis baltų — lietuviai ir prūsai — pradeda vartoti žodį dangus, kuris sietinas su lietuvių kalbos veiksmažodžiu dengti (pirminė šio veiksmažodžio reikšmė galėjusi būti ‘lenkti”, plg. prūsų dongo ‘lankas’). Kitu keliu nuėjo latviai: jie dangaus reikšme pradėjo vartoti žodį debess, kuris atitinka lietuvių kalbos žodį debesis. Dangaus reikšme šios šaknies žodis vartojamas ir slavų kalbose, plg. rusų nebo, daugiskaita nebesą, lenkų niebo, daugiskaita nebiosa, čekų nebe ir kt. Tiesa, čia iš karto krinta į akis baltų ir slavų kalbų žodžio pradžios skirtumas. Baltų kalbose žodžio pradžios d- čia veikiausiai atsirado dėl žodžio dangus įtakos. Panašiai atsitikę ir su lietuvių devyni bei latvių devini. Prūsų newints ‘devintas’, lotynų novem ‘devyni’, sanskrito nava, gotų niun, anglų nine, vokiečių neun ir kiti indoeuropietiški šio skaitvardžio pavadinimai rodytų, kad čia žodžio pradžioje buvo priebalsis n-. Jo vietoje atsirado d- dėl žodžio dešimt (latvių desmit) įtakos (be to, du n artimoje kaimynystėje nelabai smagu tarti).
Lietuvių kalbos žodis dangùs vartojamas taip pat reikšmėmis ‘gomurys’ ir ‘krosnies vidaus viršus’, plg. Tiek per dieną šnekėjau, kad net dangus išdžiūvo.
Giminiškos indoeuropiečių kalbos, plg. hetitų nepiš ‘dangus’, graikų néfos ‘debesis’, sanskrito nábhas, ‘rūkas, garai, dangus”, lotynų nebula ‘dūmai, debesis, rūkas”, senovės islandų nifl- ‘tamsa’, rodo, kad šio žodžio reikšmė gerokai skyrėsi nuo anksčiau aptarto dangaus pavadinimo, siejamo su indoeuropiečių *dei- ‘šviesti, spindėti’ reikšmės. Lietuvių kalbininkas Vytautas Mažiulis turbūt pagrįstai spėja, kad baltų ir slavų kalbų *nebes- reiškė ‘debesis; apsiniaukęs dangus’, tolimesnėje raidoje vienoje kalbų dalyje buvo išlaikyta reikšmė ‘debesis’, o kitoje dalyje reikšmė ‘apsiniaukęs dangus’ pavirto reikšme ‘dangus’.
Lietuvių kalbos žodis dangùs vartojamas taip pat reikšmėmis ‘gomurys’ ir ‘krosnies vidaus viršus’, plg. Tiek per dieną šnekėjau, kad net dangus išdžiūvo. Įkūrenau krosnį net dangus raudonas. Šis reiškinys būdingas ir kai kurioms kitoms, ypač slavų, kalboms. Tai atsitiko todėl, jog ir burnos vidaus, ir krosnies vidaus viršus mūsų protėviams labai priminė dangaus skliautą. Labai įdomu, jog šiuo atžvilgiu ir žodis debesis lietuvių kalboje yra išlaikęs šiokius tokius dangaus reikšmės pėdsakus. Štai 1573 metais datuojamoje vadinamojoje Volfenbiutelio postilėje randame tokį sakinį: Teprilimp liežuvis debesiump nasrų mano.
Baltai ir slavai nemaža svarbių daiktų bei sąvokų vadina tos pačios kilmės žodžiais. Tačiau slavų kalbose nėra žodžių, kuriuos neabejodami galėtume sieti su lietuvių dievas ir kitų indoeuropiečių kalbų šios šaknies aukščiausios esybės pavadinimais. Dėl slavų kalbų Dievo pavadinimo, plg. rusų bog, lenkų bog, čekų buh, bulgarų bog ir kt., nėra vieningos nuomonės. Vieni kalbininkai jį laiko skoliniu iš iranėnų. Kiti mano, jog tai savas žodis, giminiškas su sanskrito bhagas, ‘gerovė, laimė, turtas; apdovanojantis ponas, atitinkamų dievų epitetas’, senovės persų baga- ‘ponas, dievas’. Vadinasi, pirminė slavų žodžio reikšmė turėjusi būti ‘turtas, laimė’.
Tam tikrų slaviškojo Dievo pavadinimo pėdsakų esama ir lietuvių kalboje. Pirmiausia tai mūsų tarmėse ir kai kuriuose senesniuose raštuose vartojami skoliniai bagotas ‘turtingas’ ir Ubagas ‘neturtingas, elgeta’. Šių žodžių reikšmės, kaip matome, yra visiškai priešingos. Taip atsitiko todėl, kad priešdėlis u- čia reiškia neigimą. Bažnytinėje slavų kalboje vartojamas ir slavų ubog sinonimas nebog ‘neturtingas’.
Slaviškasis Dievo pavadinimas slypi ir lietuvių kalbos žodyje bažnyčia. Šis žodis į lietuvių kalbą atėjo veikiausiai dar prieš oficialų krikštą. Slavų božnica yra sudarytas iš žodžio bog ‘dievas’ ir vietą reiškiančios priesagos -nica, plg. su šia pačia priesaga sudarytus skolinius iš slavų koplyčià, mél-nyčia ‘malūnas’, seklyčià ir kt.
Visai kitokios kilmės žodžiu Dievą vadina germanų tautos. Anglų god, vokiečių der Goti, švedų gud, danų gud dažniausiai siejamas su indoeuropiečių veiksmažodžio šaknimi *ghu- ‘šauktis, kreiptis, prašytis pagalbos’, plg. sanskrito puru-hūtas ‘kurio labai šaukiamasi’ (dievo Indros epitetas). Turbūt vargu kam ateis į galvą, kad germaniškas Dievo pavadinimas slypi ir anglų kalbos žodyje gossip ‘plepalai, plepys; plepėti, šnekučiuoti’. Mat pirminė šio žodžio reikšmė buvusi ‘kūmas, krikšto tėvas’ (plg. dabartinės anglų kalbos godparent), ir sudarytas jis iš žodžio god ‘dievas’ ir sibb ‘giminystė’. Na o reikšmės pasikeitimas čia turbūt aiškus: visais laikais kūmai ir kūmutės mėgo pasišnekėti.
Labai atidžiai ieškodami, germaniško Dievo pavadinimo pėdsakų galėtume rasti ir lietuvių kalboje. Daugiau kontaktų su vokiečių kalba turėjusiose lietuvių tarmėse ir kai kuriuose raštuose vartojami jaustukai jergutėliau, jergutaliau, jergau. Jie kilę iš vokiečių kalbos Herr Gott ‘Ponas Dievas’.
Apskritai Dievo pavadinimas gana dažnai randamas įvairių kalbų bendriniuose žodžiuose. Kiekvienam aišku, kad jis slypi lietuvių kalbos žodyje sudie (sudieu, sudiev). Latviai čia vartoja ardievu (plg. teikt ardievas ‘pasakyti sudie, atsisveikinti’). Rusų spasibo ‘dėkui’ kilęs iš spasi Bog ‘gelbėk, Dieve’, latvių paldies ‘dėkui’ — iš palidz Dievs ‘padėki, Dieve’. Prancūzų adieu ‘sudie’ yra sutrumpintas iš àDieu. Net ir anglų goodbye ‘sudiev atsisveikinimas’ yra atsiradęs iš senesnio God be with you ‘Dieve, būk su tavimi’. Žodį God ‘Dievas’ čia išstūmė žodis good ‘geras’, matyt, dėl posakių good day ‘laba diena’ (vartota jau XIII a.), good night ‘labanaktis’ įtakos.
Lietuvių tarmėse ir kai kuriuose raštuose vartojami jaustukai jergutėliau, jergutaliau, jergau. Jie kilę iš vokiečių kalbos Herr Gott ‘Ponas Dievas’.
Algirdas Sabaliauskas