Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

SUGRĮŽTA MAIRONIS

     Pokario karta augo be Maironio. Moksleiviai per mokyklinius literatūros vakarus nebedeklamuodavo jo patriotinių eilėraščių. Ne ką bežinojo apie poeto kunigo gyvenimą, jo asmenybę. Dabar atgimimo keliu į Lietuvą sugrįžta Maironis. Didžiajam mūsų poetui skiriamas dvidešimt pirmasis leidinio “Literatūra ir kalba” tomas. Jame spausdinama daug straipsnių apie poetą ir jo kūrybą, spausdinami Maironio laiškai bei dokumentai. Didelę knygos dalį sudaro pirmą kartą skelbiami poeto amžininkų atsiminimai, tekstai, surinkti iš senosios periodikos ir iš užsienio lietuvių spaudos. Apie Maironį pasakoja buvę jo auklėtiniai ir bendradarbiai Kauno kunigų seminarijoje, žymūs Lietuvos Respublikos meno veikėjai, poeto giminaičiai. Knygą parengė Mokslų Akademijos literatūros ir tautosakos institutas, išleido “Vagos” leidykla.

Basanavičiaus kapas Rasų kapinėse Vilniuje Vėlinių vakarą   J. Grikienio nuotr.

     Spausdinamas ir kitas instituto leidinys — “Maironio raštų biografija”. Ją sudarė kaunietis mokytojas R. Adomavičius. (Tiesa)

MIRĖ ARKIVYSKUPAS LIUDVIKAS POVILONIS

     Rugpjūčio 9 d., eidamas 80-uosius metus, Kaune staiga mirė vyskupas Liudvikas Povilonis buvęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos pirmininkas.

     Liudvikas Povilonis gimė 1910 metais rugpjūčio 25 dieną Kupiškiu rajone, Šimonių parapijoje. 1934 metais baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Turėjo bažnytinės teisės licenciato laipsnį. Ėjo kunigo pareigas įvairiose Lietuvos parapijose. Karingojo ateizmo metais sufabrikuotoje Klaipėdos bažnyčios statybos byloje buvo nuteistas aštuoneriems metams laisvės atėmimo. Vėliau ėjo kunigo pareigas Vilniuje. 1959 metais popiežiaus Pauliaus VI buvo paskirtas tituliniu vyskupu. Tais pačiais metais konsekruotas vyskupu ir paskirtas vyskupo J. Labuko koadjutorium. 1979 metais paskiriamas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu admininstratorium ir išrenkamas Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1988 metų. 1984 pakeltas arkivyskupu (Tiesa).

VARNIAI VĖL GARSĖJA

     Liepos 21-ąją Telšių rajone, Varnių miestelyje, nugriautas Lenino biustas. Atsakomybę už šią akciją prisiima Lietuvos laisvės lyga (LLL). Perspėjo žmones, kad jie negalvotų, jog paminklus griauna chuliganai.

     Buvo šeštadienis. Apie 22 val. 30 min. į Varnius atskubėjo keli vyrai. Ant pusantro metro aukštyje stovinčio Lenino biusto jie užmezgė virvę ir automobiliu biustą nutempė. Postamentą ir biustą apipylė dažais. Nugriovėjai paaiškino: “Kadangi biustas simbolizuoja ne tai, ką reika, todėl ir nugriauta” (Lietuvos rytas).

IŠKILMĖS VARNIUOSE

     Beveik prieš dvejus metus, 1988-ųjų rudenį, per Lietuvą nuskriejo džiugi žinia, jog Varniuose surastas vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklinis biustas, kuris pokario metais buvo nuverstas nuo postamento ir jau laikytas negrįžtamai prarastu. Surasti paminklą besitikėjo vos keli žmonės ir būtent jų, Kazimiero Šimkaus ir Antano Norkaus, pastangų dėka praėjusį šeštadienį pačiame Varnių miesto centre, “Valančiaus dvarelyje”, vėl kaip ir 1927 metais atsistojo skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus sukurtas “Didysis žemaitis”. Paminklą atidengė Lietuvos Respublikos AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius, iškilmėse kalbėjo kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys, istorijos mokslų daktaras Antanas Tyla, kiti garbingi svečiai ir vyskupo M. Valančiaus kraštiečiai.

     Paminklo atstatymo iškilmės senoje žemaičių sostinėje sutapo su kitu įsimintinu renginiu — antrąja istorikų konferencija “Žemaičių praeitis”. Jos idėja gimusi dar anais laikais ir pirmąsyk nedrąsiai bandyta realizuoti prieš trejus metus, kaip apie atgimimą dar buvo tik svajojama, dabar susilaukė didžiulio dėmesio. Suvažiavo dešimtys mokslininkų, tyrinėjančių Žemaitijos praeitį, išleista knyga. Gausiems svečiams iš visos Lietuvos ir Žemaitijos, be pranešimų, dar pasiūlyta ir įdomi kultūrinė programa, kurios kulminacija — gegužinė ant Šatrijos kalno.

     Atgimsta Lietuva, atgimsta ir Žemaitija su savo sena ir savita kultūra bei papročiais. (Respublika)

ELGETOS PRIE BAŽNYČIŲ

     Tūkstančiai turistų, lankydami mūsų sostinę Vilnių, domisi Katedros aikšte, užsuka į arkikatedros vidų. Šventovė maloniai nuteikia ne tik meno vertybėmis, bet ir pavyzdinga švara bei tvarka. Tik, deja, apie pavyzdingą tvarką negali būti nė kalbos, kai prie šventovės pamatai susirietusį ant cemento elgetą atkišta ranka...

     Ar dosnūs turistai? Ir dar kaip! Juk, ruošdamiesi važiuoti į Vilnių, buvo girdėję apie blokados išvargintą Lietuvą. Nors dabar tie blokados varžtai pamažu atsileidžia, vis dėlto, anot jų, dar reikia tiems vargšams lietuviams padėti, štai va čia, prie arkikatedros durų prisiglaudusius sušelpti. Na ir šelpia! Ne vienas alkoholikas, geru žodžiu juos minėdamas, pasigardžiuodamas kliukina vakarais butelį...

     Gailestingumas, užuojauta, dosnumas — žinoma, girtinos humaniškumo apraiškos. Tikintiesiems — tai Dievo įkvėptos dorybės, praktikuojamos pagal seną tradiciją. Elgetos žino pamaldų tvarką, jaučia kada geriausia pasipinigauti, pasinaudoti ne vien turistų, bet ir vietinių pamaldžių tikinčiųjų dosnumu. Kiek vargsta arkikatedros darbuotojai, prašydami ar greičiau reikalaudami, kad elgetos bent toliau nuo durų įsitaisytų. Kur tau! Jie traukia kuo arčiau, dar ir kryželį ar paveikslėlį pasistato šalia, katalikiškai persižegnoti išmoko...

     Sekmadieniais bei švenčių dienomis nemažai elgetų susirenka prie Aušros Vartų, gausiai lankomų ne tik turistų, bet ir tikinčiųjų. Čia jie dažnai susivaidija dėl geresnės vietos. Praėjusį sekmadienį Šv. Teresės bažnyčios klebonas įspėjo tikinčiuosius, kad lengva ranka neteiktų išmaldos mėgstantiems išgerti elgetoms, įvairiausiems menkos moralės perėjūnams...

     Prisiglaudę prie arkikatedros durų, Aušros Vartų papėdėje, bažnyčių šventoriuose elgetos — tai mūsų sostinės žaizda. Tiesa, nelengvai ji išgydoma, bet išgydyti būtina! Sostinės garbė ir tvarka turi rūpėti mūsų valdžios pareigūnams. (Tiesa)

GRYBŲ PJŪTIS DZŪKIJOJE

     Šiemet, kaip ir kiekvieną grybingą vasarą, Varėnos krašto dzūkui daugiau vargas nei džiaugsmas. Vargas, nes per vasarą suniokojamas miškas, o džiaugsmas, kad ir pats gali neblogai uždirbti. Ypač šiais metais, kai už vieną kilogramą voveruškų mokama daugiau negu 15 rublių, o užsieniečiai ir valiutos negaili. Taigi pasakymas “pigiau grybų” jau turbūt išnyks iš mūsų kasdieninio leksikono. Prisiminkime Černobylio avariją. Tie metai Varėnos krašte kaip reta buvo grybingi. Liepos pabaigoje ir rugpjūčio mėnesį gausiai dygo baravykai. Ir keisčiausia — visi buvo sveikutėliai. Yra žinoma, jog radiacija veikia į grybų augimą. O tais metais Varėnos krašte radiacijos tikrai pakako... Ne tik tą vasarą grybų buvo gausu miške, bet ir sodai nuo obuolių lūžo.

     Daugelis žmonių iš kitų Lietuvos vietovių stebisi, kodėl šalčiausios žiemos ir karščiausios vasaros būna Varėnoje. Įvairiai spėliojama ir manoma. Tvirtinama, jog šalčius ir karščius, o labiausiai grybų augimą šiame krašte sąlygoja esantis čia uranas. Neaišku tik, kiek jo yra. Įrodyta, jog radiacijos veikiami grybai visur gausiai dygsta ir būna sveikutėliai. Tačiau kiek tokie grybai kenksmingi ar nekenksmingi — sunku pasakyti. Anksčiau, dar prieš miško kenkėjų iš lėktuvų naikinimą, grybai Varėnos apylinkėse augo “paklodėmis”. Dzūkai rinko juos, raugė, valgydavo visą žiemą ir nesirgdavo jokiomis vėžio ligomis. Tais metais per Černobylio avariją dzūkai pririnko daug grybų ir atidavė į supirkimo punktus. Vakarų vokiečiai tąsyk abejojo grybus pirkti. Tačiau, patikrinę vieną kitą statinę, pasakė “gut”. Radiacija neviršijo leistinų normų.

     Ne visas Varėnos kraštas yra grybų karalija. Labiausiai grybai dygsta pietrytinėje rajono dalyje. Tie miškai vietinių gyventojų vadinami šilais, nusitęsę nuo Varėnos iki Druskininkų. Šiame didžiuliame miško kvartale, išsidėstę vienas už kitą savitesni archainiai kaimai... Zernyvos, Mergažeris, Trakiškiai, Lavysas, Žiūrai, Marcinkonys, Musteika... Tuose kaimuose yra grybų supirkimo punktai. Būna dienų, kad viena šeima nuo ankstaus ryto iki vidurdienio prirenka vežimą voveruškų. Iki vakaro visa šeima juos nuvalo ir veža į supirkimo punktą. Taip kartojasi iki rudens, kol auga grybai.

     Vis mažiau dzūkaičių lieka šiuose šilų kaimuose. Daugumas ieško laimės miestuose. Miršta archainiai Džūkijos kaimai. Juose dažnai užtinkami tik senukai. Daug jau yra tuščių sodybų. Kas gi už metų kitų grybaus ir veš grybus į supirkimo punktus, jeigu nebus dzūkaičių? Niekas nemoka taip grybaut kaip dzūkas. Niekas geriau nežino grybavimo paslapčių kaip jis. Dzūkas per daug niekados nesibaimina, kad gausūs grybautojų būriai išrinks grybus. Jis žino “savo” vietas, į kurias niekas neužklysta, nebent atsitiktinai. Jam labai skauda širdį, kai niokojamas miškas.

     Šią vasarą Dzūkijoje daug lijo. Yra žinoma, kad ne vien lietus sąlygoja grybų gausumą. Grybus iki šiol gaubia paslaptingumo skraistė. Mokslas iki galo neįminęs visų gamtos mįslių.

     Vieną vasarą grybai dygsta visur, kitą jau kitur. Vieną vasarą gausiai, kitą kur ne kur pasirodo, nors jiems augti būna palankiausios gamtinės sąlygos.

     Baravykai Lietuvoje nyksta. Tikriausiai dėl aktyvaus gamtos chemizavimo, dėl nemokšiško grybavimo. Per pastaruosius dešimtmečius be paliovos niokojama gamta pažeidė ir grybų vegetaciją. Jeigu ir toliau taip niokosime gamtą, kažin ar jau po dešimties metų važiuosime į Varėną grybauti? (Respublika)

MOKSLINĖ KONFERENCIJA VARNIUOSE

     Liepos mėnesį tris dienas šurmuliavo Varnių miestelis. Čia vyko antroji mokslinė konferencija, kurioje įvairiais aspektais nagrinėta istorinė ir kultūrinė žemaičių krašto praeitis. Iš visos Lietuvos suvažiavusių pranešėjų pasisakymuose atspindėjo platus tyrinėjimų diapazonas — nuo etninės žemaičių kilmės iki fenomenalios Salantų tautodailininkų Orvydų kūrybos. Istorikai pateikė naujų duomenų apie žemaičių kunigaikščius, reformaciją rėmusias didikų gimines, bajorų įtaką tautinio atgimimo procesui. Paryškintas antropologinis žemaičio tipas. Konferencijoje dalyvavę dvasininkai nušvietė Žemaičių kunigų seminarijos, senųjų vyskupų ir kitų iškilių asmenybių veiklą. Prisimintos ir literatūrinės Varnių tradicijos. (Tiesa)

DAILININKO ANTANO ŽMUIDZINAVIČIAUS MUZIEJUS SEIRIJUOSE

     Jeigu teks atostogauti Dzūkijoje prie didžiųjų Dusios ar Metelio ežerų, nepamirškite užsukti į Seirijus. Dairykitės ne po miestelio parduotuves, kuriose lentynos tuščios kaip ir visur. Yra Seirijuose vertesnė dėmesio vieta — dailininko Antano Žmuidzinavičiaus muziejus vidurinėje mokykloje.

     Seirijai — Antano Žmuidzinavičiaus gimtinė. Seniai juose nėra Žmuidzinavičių trobos, kurioje 1876 metais spalio 31 dieną pasaulį išvydo būsimas dailininkas. Savo tapyba jis praturtino lietuvių dailę, išgarsino Lietuvos vardą svečiose šalyse.

     Neilgai jis gyveno Seirijuose. Čia prabėgo tik pusantrų metų jo kūdikystės. Vėliau, kad ir kur būdamas, gyvendamas, dailininkas minėjo Seirijus. (Respublika)

Kelios ištraukos iš laiškų, gautų iš Lietuvos

■ Moratoriumas, mano galva, yra neišvengiamybė ir būtinybė, kad galėtų kaimo žmonės nuimti derlių ir Lietuva nebadautų. Landsbergis, man atrodo, išmintingas, gilus, toliaregis. Aš juo tikiu. Taip pat Prunskienė. Na, o kaip mūsų Algirdas Brazauskas jums patiko? Kai jo neišrinko Aukščiausios Tarybos pirmininku, tai pasipylė srautas laiškų ir telegramų — Brazausko, Brazausko... Kai patyrinėjo, kas daugiausia jo pageidavo, tai paaiškėjo - 70% moterys! Ką gi, lietuvis iš stuomens ir liemens galėtų būti Mr. Lithuania.

■ Miela girdėti, kad jūsų jaunimas ėmėsi akcijos Lietuvos labui. Kaip reikėtų jaunimui — mūsų ir jūsų — pasimatyti, pabendrauti, apsilankyti. Tikiu, kad vis labiau atsidarys kelias į Lietuvą. Tik nelengvai, o kaip nelengvai...

■ Laukiame derybų su virpuliu širdy, su viltimi, su atsargumu, su ryžtu. Tikiu, kad jūs maldose mus prisiminsite, ypač tuos, kurie turės tose derybose dalyvauti. Duok, Dieve, jiems laimės, ištvermės ir šviesaus proto! O šito mums, lietuviams, kartais ir pritrūksta. Prasideda barniai, barniukai net dėl visai nesvarbių dalykų. O kažkas tuo naudojasi. Ypač stengiamasi sukiršyti vyriausybę su parlamentu... Sunkiai gimsta Nepriklausomybė... O yra ir vidujinių bėdų — tai mūsų jaunimo neatsparioji dalis, kuri skuba viską greitai patirti, savo kailiu išbandyti, pradedant narkotikais, seksu, porno filmais (privačiai rodomais), baigiant alkoholiu ir Vakarų Europos šlamštukais. Jau dabar susibūrę “Video salonai” be jokios atrankos rodo siaubo, žiaurumo, erotikos perpildytus filmus. Biznis. Lietuvis gabus bizniui, tik... ar toks turėtų jis būti? Jaunimas, tiek metų glušintas ateizmu, pionierių būgnais, komjaunuolių maršais, dabar dar nespėjo prisiglausti po bažnyčios sparnu (ji čia irgi daug nesuspėja), o jau brukama jam Vakarų pseudokultūra. Ką jis mato? Žiaurumą savo gyvenime, žiaurumą filmuose. Ar ne todėl pakilo tokia nusikaltimo banga, tiek jaunimo plėšikauja... O kiek jaunų žmonių kalėjimuose! O Dieve, kaip reikia vyriškų vienuolių ir protingų, geraširdžių vienuolių-auklėtojų! Džiaugiamės, kad atsikuria Kretingoje pranciškonai, o Dotnuvoje tėvas Stanislovas Dobrovolskis (labai populiari, brangi asmenybė) atkuria kapucinus. Tų vienuolynų nualintus pastatus dabar jaunimas padeda tvarkyti. Na, tikėkim, viskas susiklostys.

■ Stebuklas! Sulaukėm karšto vandens (birželio 13 d.) ir turškėmės kaip antys. Prausiuosi ir galvoju, kad aš čia nusibaigsiu kaip tas Maharadžos dramblys, išteptas auksu iškilmėms. Dramblys ištvėrė 3 valandas gyvas, na o aš, žiūrėk, atlaikiau blokados purvą pusantro mėnesio!...–