Spausdinti

Vytas Ramanauskas

     Artėja dviejų amžių sandūra. Greitai ir XX-as amžius taps istorija. Lietuvių tautai — tai baisi istorija, su nedidele, dvidešimt dvejų metų išimtimi, kuomet Lietuva įsiliejo į Europos valstybių šeimą. Bet ne apie Europos valstybių šeimą noriu kalbėti, bet apie paprastą lietuvių šeimą, kokių Lietuvoje tūkstančiai, apie jos pačias pagrindines problemas. Sovietų Sąjungoje visuomet buvo kalbama apie šeimos gerovę, jos materialinės pusės gerinimą. Bet, deja, tik kalbama ir beveik nieko nedaroma. Tad neatsitiktinai pradedu nuo 1958-ųjų .

     1958-ieji... Prasideda pereinamasis laikotarpis iš socializmo kūrimo etapo į komunizmą, kuomet garsiausiai imta “šaukti” apie šeimos gerovę. O tuo tarpu baigiasi antrasis Lietuvos nelaisvės dešimtmetis. Du dešimtmečiai, įsiliejus į tautų “draugystės” katilą. Kas nuveikta šeimos labui, dorovingumui, dvasingumui ugdyti? Pasak tarybų šalies vadovų, brėško komunizmo saulė “laisvojoj tėvynėj”, atnešdama šviesų ir gražų rytojų žmonėms, mažiems ir dideliems, visoms šeimoms. “Didelį dėmesį reikia skirti šeimai, gerinti materialinę jos bazę” — tai vienas iš to meto partijos uždavinių. Amerikos lietuviai pamato tikrąją šeimos materialinę pusę, gerintą socializmo bei komunizmo metais. Užsukus į maisto prekių parduotuvę išvystame daug “skanėstų”: pajuodusias kiaulės kanopas, tešmenis, kiaulių galvas. Nori nusipirkti padoresnės mėsos — stok į eilę valandą prieš parduotuvės atidarymą... Eilėse — dauguma moterys. Beje, dar “didysis tautų vadas” Stalinas apie moteris yra taip sakęs: “Moterys, darbininkės ir valstietės, yra didžiausias darbininkų klasės rezervas. Bet darbo moterys yra ne tik rezervas. Jos gali ir turi tapti... tikra prieš buržuaziją veikianti darbininkų klasės armija. Nukalti iš moterų darbo rezervo darbininkių ir valstiečių — moterų armiją — tai lemiamas darbininkų klasės uždavinys”. Dabar matome, kad moterų armija tikrai stipri ir ištverminga: kuri gi moteris galėtų išstovėti valandą prie parduotuvės durų, ir dar valandą eilėje? Tik iš tarybinių moterų armijos...

     Bet tai tik viena pagrindinių šeimos problemų pusė, materialinė. Egzistuoja ir kitokių problemų šeimoje. Pati pagrindinė, mano manymu, — tai dvasios sustabarėjimas, nutolimas nuo Bažnyčios. Bažnyčios įtaka šeimai visuomet buvo nemaža: tiek kovojant už blaivybę (M. Valančius), tiek spaudos draudimo metais, kuomet šeimoms lietuvybę skiepijo dvasininkija. Maldos namai šeimoje neužėmė paskutinės vietos ir Lietuvos Respublikos metais. Deja, pokario metais buvo stengiamasi išguit bažnyčią iš mūsų gyvenimo: draudžiama jose lankytis, tikintieji buvo sekami valstybės saugumo. Maldos namai buvo masiškai uždarinėjami, turtai grobstomi arba paliekami likimo valiai. Tad apie kokį žmonių dvasinį tobulėjimą bei grožį galima kalbėti? Bet ne visi pasidavė šiam dvasiniam genocidui. Daugelyje šeimų vaikai buvo ir yra krikštijami, leidžiami prie Komunijos ir t.t. Be abejo, ir mokykloje jaunos šeimos atžalos buvo bandoma auklėti ne krikščionybės dvasia, o komunizmo šviesa, ugdant neapykantą klasiniam ir ideologiniam priešui. Visiškai priešingai kaip bažnyčioje, kur mokoma atleisti savo priešui. Tikinčiuosius Mokslo šventovėje buvo stengiamasi įvairiausiais būdais išaiškinti, o ilgainiui ir “perauklėti”. Viena mokytoja pasakojo, jog buvo laikai, kai reikėdavo vaikščioti po bažnyčias ir ieškoti savo auklėtinių. Vėliau, be abejo, pranešti mokyklos vadovybei.

     Šeima turi būti tvirtas ramstis žmogui, tokiems įvykiams vykstant Ar kiekvienoje šeimoje galime rasti Bibliją ar maldaknygę? Abejoju. Motina šeimoje — gėrio, grožio, meilės įsikūnijimas. Tad kodėl vis daugėja mažylių vaikų namuose, kodėl mamoms atimamos motinystės teisės? Ar tai ne atitolimo nuo bažnyčios rezultatai?

     Einant į pabaigą XX-am amžiui, Lietuva, kaip ir kitos tauos, bunda iš letargo miego. Bunda žmonės, nusimesdami geležinius dvasios pančius. Bažnyčia įgauna vis didesnį vaidmenį mūsų gyvenime. Nebebijomą eiti į maldos namus, šventadieniais ten sausakimša: žmonės veržte veržiasi, nori atgauti tai, ko dalinai buvo netekę.

     Dauguma jaunų žmonių savo vedybinį gyvenimą pradeda bažnyčioje. Anksčiau tai būdavo gana reti atvejai. Bijojo žmonės...

     Taigi religija grįžta į mūsų gyvenimą, pabudindama dvasią, užklysdama į pačias tolimiausias širdies kerteles, žadindama gėrį ir taurumą.

Vilnius, 1990