P. Daugintis, S. J.
Šiemet sueina 450 metų nuo Jėzuitų vienuolijos arba Jėzaus draugijos įsteigimo (1540). Ateinančiais metais švęsime 500 metų sukaktį nuo Jėzuitų įsteigėjo šv. Ignaco gimimo (1491 m). Tai bus sukaktuviniai jėzuitų metai, kurie oficialiai prasidėjo jau šių metų rugsėjo mėn. 27 dieną Loyoloje, Ispanijoje, ir tęsis iki ateinančių metų liepos mėn. 31 d., šv. Ignaco šventės.
Šv. Ignacas savo įspūdinga asmenybe, raštais, žodžiais ir ypač rekolekcijomis labai praturtino tiek jėzuitų, tiek ir kitų kunigų bei vienuolių dvasinį gyvenimą. Jo įtaka dar ir dabar tebėra stipri.
Skautai garbės sargyboje prie Basanavičiaus karsto Vilniaus katedroje J. Grikienio nuotr.
Šiuo rašiniu norėtume skaitytojus supažindinti su šv. Ignaco dvasingumu (spirituality) ir jo praktišku pritaikymu, kad skaitytojai galėtų juo pasinaudoti, norėdami ne tik sustiprinti savo dvasinį gyvenimą, bet siekti net ir didesnių jo aukštumų.
Dvasinis gyvenimas
Nelengva nusakyti, kas yra tikinčiojo dvasinis gyvenimas. Gal galima jį aiškiau suvokti, palyginant su dviejų gerų bičiulių vidujiniais pergyvenimais ir jausmais. Gal dar geriau jį palyginti su vyro ir žmonos vidiniu gyvenimu. Juodu pirmiau tik iš tolo vienas kitą pažino ar buvo tik girdėję apie vienas kitą. Susidarius palankioms aplinkybėms, jie vienas kitą artimiau pažįsta, pamėgsta. Jųdviejų ryšiai vis platėja ir tampa draugiška meile ar tikru įsimylėjimu. Toji meilė apima visą jųdviejų gyvenimą, teikia daug pasitenkinimo, džiaugsmo, kažkokios visą žmogų pasotinančios laimės...
Panašiai yra ir su tikinčiojo religiniu, dvasiniu gyvenimu. Pradžioje jis būna tik įprastinis Dievo pagarbinimas, padėka, atsiprašymas ar prašymas. Daugumui jis toks ir pasilieka. Tačiau kiti siekia jį sustiprinti. Vieni tai vykdo iš lėto, kiti trumpu laiku pasiekia ir pajunta gilią Dievo patirtį — artimai pažįsta Dievą, jaučia jo didybę, gerumą, meilę gailestingumą ir savo menkumą jo akivaizdoje. Tą patirtį žmogus stengiasi palaikyti, plėsti, gilinti, iki palengva ji apima visus tikinčiojo dvasios pasireiškimus, net sąmoningai atliekamus fizinius veiksmus. Kaip tų minėtų sutuoktinių vidujinis gyvenimas, taip ir tikinčiojo dvasinis gyvenimas yra žmogaus asmeniškas bendravimas su Dievu. Tai yra tvarinio dvasios santykiavimas su begaliniu Dievu tikėjimo, vilties, meilės ir kitokiais aktais. Trumpai tai išreiškiama žodžiu dvasingumas.
Toks dvasinio gyvenimo ar dvasingumo nusakymas, be abejo, yra aprašomasis. Šiaip dvasingumas yra krikščioniškojo tikėjimo mokslo teoretinis ar praktinis pritaikymas vadovauti krikščioniui, siekiančiam savo krikščioniškojo gyvenimo tobulumo čia ir anapus. Šv. Ignaco arba jėzuitiškasis dvasingumas yra tas pats krikščioniškasis dvasingumas tik su kai kuriais šv. Ignaco labiau iškeltais bruožais, t.y. kristocentriškumas, gyvenimas Kristaus karalystei ir didesnei Dievo garbei, paklūstant Šv. Dvasiai, vienybėje su tikinčiųjų bendrija, Bažnyčia.
Šv. Ignaco Dievo patirtis pradžioje buvo menka. Inigo Loyola, baskų bajoro sūnus, savo religines praktikas jau ir suaugęs atlikdavo gana paviršutiniškai. Vadovaudamas Pamplonos pilies gynimui, Inigo buvo sužeistas. Sveikdamas norėjo ką nors paskaityti. Prašė anų laikų riterių nuotykių aprašymų ir meilės romanų, bet ten jų nebuvo. Jam davė paskaityti šventųjų gyvenimus (Jokūbo de Vorágine “Flos sanctorum”,
Ludolfo Sakso “Kristaus gyvenimą”), o kiek vėliau Tomo Kempiečio “Kristaus sekimą”. Jį sužavėjo šventieji, tie Kristaus karžygiai, ir Jėzaus Kristaus asmenybė. Pradėjo apie tai mąstyti, melstis — ir taip tas riteris, karys visiškai atsivertė prie Dievo. Jis pasiryžo tapti Kristaus Valdovo kariu ir karžygiškai pasižymėti jo tarnyboje, kaip tie šventieji.
Paskui jis paliko Loyolos tvirtovę, bajorišką gyvenimą ir išėjo kaip neturtėlis garbinti Dievo ir tarnauti Kristui. Griežtomis atgailomis, ilgomis maldomis, tarnavimu ligoniams, o greitai ir Dievo jam suteiktomis gausiomis malonėmis bei vizijomis jis palyginti trumpu laiku (per porą metų) pasiekė aukšto laipsnio dvasingumą.
Nėra čia nei galimybės, nei reikalo plačiau aprašyti tolimesnį šv. Ignaco gyvenimo ir dvasingumo išsivystymą. Reikėtų tik pažymėti, kad didelį dvasinio gyvenimo pažinimą ir savo kelią prie Kristaus sugebėjo perduoti kitiems. Tai padarė, mokydamas pirmuosius savo draugus, būsimus jėzuitus, vesdamas jiems dvasines lavybas — rekolekcijas, pamokydamas duoti rekolekcijas kitiems, surašydamas savo patirtį ir žinias į “Dvasines lavybas”, “Konstitucijas”, “Autobiografiją”, “Dvasinį dienoraštį” ir daugybę laiškų jėzuitams, dvasininkams, vienuoliams ir pasauliečiams.
Tad yra galima ignacišką arba jėzuitišką dvasingumą pažinti ir juo pasinaudoti savo bei kitų sielų gerovei. Šiuo klausimu yra daug literatūros, taip pat jėzuitai ir kiti dvasininkai dažnai veda šio pobūdžio rekolekcijas. Šiame rašinyje mėginsime trumpai parodyti šv. Ignaco metodą arba rodomą kelią į didesnę Kristaus patirtį ir į gyvą asmenišką dvasinį gyvenimą.
Pradedančiojo tarpsnyje
Šv. Ignaco metodu atliekantiems dvasines lavybas, o taip pat ir kitiems, pradedantiems ar norintiems sustiprinti savo dvasinį gyvenimą, reikia pirmiausia svarstyti du faktus: 1. žmogus yra sutvertas Dievą garbinti; šv. Ignaco rekolekcijų knygelėje tai vadinama “principas ir fundamentas”. “Žmogus yra sutvertas garbinti Dievą, jam pagarbą reikšti, jam tarnauti ir taip savo sielą išganyti; visa kita yra sukurta žmogui, kad jis viskuo naudotųsi tiek, kiek reikia”.
Tai svarstyti žmogus yra skatinamas Kūrėjo Dievo ir gausybės jo kūrinių akivaizdoje. Žmogus pasijunta esąs Dievo tvarinys, nuo Dievo visiškai priklausomas, tačiau galįs naudotis visais kitais kūriniais tiek, kiek jam reikia. Gerai apie tai pagalvojus, beveik savaime kyla didžiulė nuostaba visagaliu Dievu, jo galybe, išmintimi ir didingu tėvišku dvilypiu Kūrėjo planu: jį garbinant, jam dėkojant ir tarnaujant, būti pačiam tvariniui laimingam šioje žemėje ir danguje, t.y. išganyti savo sielą amžinai laimei su Dievu.
2-as faktas:žmogus yra nenubaustas išgelbėtas nusidėjėlis. Toliau žmogus yra skatinamas apsvarstyti trejopą nuodėmę: angelų, pirmųjų tėvų ir bet kokio žmogaus, kuris tik už vieną nuodėmę buvo pasmerktas į pragarą. O kiek nuodėmių jis pats yra padaręs! Užtenka tik mintimis perbėgti visą savo gyvenimą... Mąstydamas jis įsivaizduoja esąs prie pragaro bedugnės kranto stovinčio kryžiaus... Tikintysis suvokia, kad jis nenubaustas tik dėl nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus, dėl Dievo Sūnaus baisios kančios nuopelnų, už jį pasiaukojusio iš meilės. Tad tikinčiajam kyla didelis dėkingumas, gailestis už savo nuodėmes, atsiprašymai už įžeidimus, nuoširdi meilė išganytojui, taip pat ir klausimas: “O ką aš darau ar darysiu, norėdamas atsidėkoti mano Išganytojui?”
Tie aiškiai apsvarstyti du faktai labai turėtų paveikti rekolekcijų dalyvį. Čia prasideda žmogaus dvasios kreipimasis į Dievą, padėka, garbinimas, gailestis... Ir Viešpats Dievas į tai visada atsiliepia vienaip ar kitaip teikiamu sąžinės palengvėjimu, ramybe, baimės pašalinimu, davimu pajusti, kad kaltė atleista, kad jis yra vėl mylimas Dievo vaikas. Tai jau yra žmogaus dvasios egzistencialus gyvybiškas bendravimas su Kūrėju Dievu ir jo Sūnumi, mūsų Išganytoju. Tai yra ir asmeniška Dievo patirtis.
Dažnais Dievo Sutvėrėjo didybės, gerumo ir gailestingumo apmąstymais, savo menkystės ir bjauraus nuodėmingumo pergyvenimais tas asmeniškas pažinimas vis didėja ir platėja, Dievo patyrimas gilėja. Taip pereinama į asmenišką pažintį ir nuoširdžią draugystę su Dievu.
Tai pradedančiojo dvasinį gyvenimą tarpsnis. Po jo eina pažengusiojo ir tobulybę siekiančiojo tarpsniai. Dvasinio gyvenimo žinovai pirmąjį tarpsnį dar vadina valymosi keliu (via purgativa). Po jo eina apšvietimo kelias (via illuminativa), ir pagaliau susivienijimo kelias (via unitiva).
Suprantama, tie tarpsniai nėra vienas nuo kito aiškiai atskirti. Dažnai ir pažengęs dvasiniame gyvenime atkrinta į nuodėmę, o ir vienijimosi bei tobulybės siekiantysis dažnai yra reikalingas atgailos, pvz., dėl savo tuštybės, egoizmo...
Pradedantiesiems šv. Ignacas ir jo metodo sekėjai pataria mąstyti apie mirtį, pragarą, skaistyklą, dangų; taip pat reikia daug vidujinės ir išorinės atgailos, tik, žinoma, neperdedant, sekant nuodėmklausio nurodymais.
Tas gyvai jaučiamas noras Dievui atsidėkoti ir prisiminimas klausimo “ką aš darysiu” ragina pradedantįjį daryti atgailą už savo ir kitų nuodėmes. Pradedantysis yra skatinamas įprasti pašalinti nuodėmių priežastis, nugalėti save, savimylą, kūniškumą, išdidumą ir iš jų kylančius blogus veiksmus, įpročius, ydas, nusiteikimus. Užtat reikia stengtis apgalvotai ir sistemingai jų atsikratyti. Tai daroma rimtu pasiryžimu, malda, kasdieninėmis pastangomis, ypač ypatingąja sąžinės sąskaita, t.y. pirmiausia reikia pasirinkti, kokios ydos, kokios nuodėmės norima labiausiai nusikratyti; paskui vidurdienį ir vakare peržvelgti praėjusį pusdienį ir pažiūrėti, kiek kartų buvo nusikalsta, kaip dažnai buvo į tą ydą atkrista; pasiryžti kitą dieną tą skaičių sumažinti. Panašiai galima daryti, norint patobulinti kokį nors gerą įprotį ar dorybę, pvz., bendravimą su Dievu, paklusnumą, kuklumą, artimo meilę, kantrybę, ištvermę... Reikia stengtis, kad kiekvieną dieną vis dažniau ir efektyviau kokia norima dorybė pasireikštų.
Pažengusiųjų kelias
Šio rašinio pradžioje minėtų dviejų bičiulių draugystėje tai būtų pastangos vis labiau pažinti kito asmenybę, jo siekius ir bandyti padėti juos įgyvendinti. Tikinčiojo draugystėje ar bendravime su Dievu — tai pastangos vis labiau pažinti Dievą ir mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, suprasti jo planus ir prisidėti prie jų įvykdymo. Tam tikslui šv. Ignacas pateikia puikų mąstymą ar kontempliaciją apie Karalystę (De Regno). Jaunas valdovas sušaukia savo didikus ir pavaldinius. Jis kviečia juos į kovą — užkariauti visą priešų šalį. Visi su juo valgysią tą patį maistą, su juo kartu vargsią dieną ir budėsią naktį. Tačiau kartu su juo dalyvausią ir pergalės triumfe. Palyginimui su tokiu žemišku valdovu tuoj pristatomas Kristus, amžinasis Valdovas. Jis sukviečia savo apaštalus, mokinius ir kitus. Jiems kalba apie savo užmojį užkariauti visą pasaulį, nugalėti visus priešus ir taip įžengti į Dievo Tėvo garbę. Visi turės drauge su juo vargti, kovoti, bet taip pat dalyvaus ir garbėje drauge su juo. Visi pasisiūlo stoti kovon, bet norintieji labiau pasižymėti amžinojo Valdovo tarnyboje prižadės dar daugiau: kovoti su savo kūniškumu, savimeile, pasaulio vilionėmis, būti visuomet su savo Valdovu, sekti jo pavyzdžiu, drąsiai pakeliant visokius sunkumus, įžeidimus, pažeminimus, neturtą.
Ir jis, tas Jėzaus išgelbėtas nusidėjėlis, jaučiasi pakviestas ir siūlosi prisidėti prie Kristaus vedamos kovos išgelbėti jo ir kitų sielas iš priešo ir išplėsti Dievo karalystę. Tokiu būdu jis nori parodyti Kristui savo dėkingumą, ištikimybę ir didžiadvasiškumą. Čia jis kalba maldą “Kristaus siela, pašvęsk mane” arba Šv. Pranciškui Ksaverui priskiriamą “Amžinasis Žodi, viengimis Dievo Sūnau, išmokyk mane didžiadvasiškumo...”
Po šio mąstymo rekolektantas turi atlikti mąstymus ir kontempliacijas (t.y. ne tiek mąstoma, kiek įsižiūrima į asmenų išvaizdą, elgesį, žodžius ir t.t.), kuriose pamatoma ir suprantama, kaip iš tikrųjų kilniai amžinasis Valdovas elgėsi. Tai aiškiai matyti mąstant apie įsikūnijimą, gimimą dideliame neturte, vargą Egipte ir Nazarete. Tai matyti ir iš Jėzaus veiksmų, žodžių, mokymų ir iš viso jo viešojo gyvenimo, gydant žmones, gelbstint nusidėjėlius.
Žinoma, šiuo apšvietimų ir pažengusiojo dvasiniame gyvenime tarpsniu reikia norėti ir stengtis įprasti daugiau bendrauti su Dievu Tėvu maldoje ir gyvenime, drauge su Jėzumi, Vyriausiuoju Kunigu, aukoti šv. Mišias, priimti sakramentus ir dalyvauti Kristaus mistinio Kūno-Bažnyčios veikloje.
Basanavičius pašarvotas Vilniaus katedroje J. Grikienio nuotr.
Anksčiau minėti svarstymai, mąstymai, girdimi pamokslai ir konferencijos suteikia tikinčiojo protui daug galimybių gauti naujų apšvietimų, įžvalgų, naujų įvaizdžių, tikėjimo tiesų sušvitimų, šviesių tikėjimo ir doros pavyzdžių.
Tobulybės siekiančiųjų tarpsnis
Į šį tarpsnį arba vienijimosi kelią vieni ateina greičiau, anksčiau, kiti — lėčiau, vėliau, dar kiti labai vėlai jį teatranda, o kiti visai nenori atrasti. Tai priklauso nuo tikinčiojo pastangų, aplinkybių, didžiadvasiškumo. Dievas nori, kad visi jo vaikai taptų šventi (plg. Ef 1,4, Mt 5,48), ir Bažnyčia moko, kad visi gali ir turi siekti krikščioniškojo gyvenimo tobulybės (plg. II Vatikano susirinkimo konstituciją “Bažnyčia”, Nr. 39,40).
Šv. Ignacas skatina rekolektantą tobulybėn gražia įvadine kontempliacija "Dvi vėliavos”. Blogųjų vadeiva Liuciferis, subūręs apie save piktąsias dvasias, skatina jas suvedžioti žmones į turtų geidimą, tuštybę, puikybę ir visas kitas ydas. Jas išsklaido po visus kraštus, neaplenkdamas jokios vietos, jokio asmens.
Priešingai, gerųjų aukščiausiasis Vadas Kristus, sukvietęs aplink save visus apaštalus, savo mokinius ir draugus, juos ragina mokyti ir patraukti žmones siekti neturto, pažeminimų, nuolankumo ir visų kitų dorybių. Juos išsiunčia į visą pasaulį mokyti ir skelbti šventojo mokslo, vedančio į tikrąjį gyvenimą. Rekolektantas labai raginamas prašyti dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų, užtariant jo Motinai Marijai, priimti jį po savo pažeminimų ir nuolankumo vėliava. Reikia to prašyti vien dėl to, kad sektų Jėzų, būtų kiek panašesnis į savo Valdovą Kristų. To siekti iš pagarbos ir meilės Jėzui, kuris dėl mūsų išganymo tai pasirinko, palikdamas mums pavyzdį tokio didžiadvasiškumo ir tokios kovojimo strategijos prieš šėtoną ir tokio nuostabaus plano išplėsti Dievo karalystę žmonių širdyse.
Tuoj po šios kontempliacijos, kuri yra lyg koks tęsinys mąstymo apie “Karalystę”, rekolektantas Kristaus kančios apmąstymuose turi įsižiūrėti į savo kenčiantį, paniekintą Išganytoją. Tuose mąstymuose vis reikia prašyti susigėdijimo ir gailesčio, kad tik dėl jo nuodėmių Viešpats tiek kenčia. Reikia maldauti malonės būti pajuoktam, pažemintam, jausti skausmą ir kančią drauge su pajuokiamu, kenčiančiu Kristumi.
Vėliau padeda palaikyti tokią nuolankumo, didžiadvasiškumo ir meilės dvasią savo nuodėmių prisiminimas kasdieninėje sąžinės sąskaitoje, kalbant gailesčio aktą, prisimenant Kristaus kančią kiekvieną penktadienį, gavėnios metu ir pan.
Daug sunkumų, kryžių, pajuokų ir pažeminimų tikintysis turės pakelti, norėdamas gyventi tikrą, katalikišką gyvenimą tarp kitų žmonių, kurie, kartais ir be blogos valios, gali įžeisti, paniekinti, nužeminti. Jeigu visa tai bus ramiai priimama be jokio kartėlio, tai labai padės vienytis su Kristumi ir tapti panašiam į kenčiantį, pažemintą Išganytoją ir tokiu būdu prisidėti prie jo vykdomo sielų gelbėjimo bei tobulinimo.
Meilės dvasia
Atrodo, kad visa tai vykdyti tikrai yra sunku, o kitam pasirodys visai neįmanoma. Bet prisiminkime, kiek du geri draugai ar vienas kitą tikrai mylintįs sutuoktiniai padaro, pakelia ir iškenčia vienas dėl kito! Ir tai jie daro dažnai su džiaugsmu. Jiems tai nėra sunku, nes viską daro iš meilės, viską mato mylinčiojo akimis.
Tad ir šv. Ignacas tokiam bendravimui tikinčiojo su Dievu ir Išganytoju palaikyti ir dvasiniam gyvenimui išplėtoti pateikia rekolektantui meilei pasiekti kontempliaciją — “Contemplatio ad amorem”. Stojus Dievo ir jo angelų bei šventųjų akivaizdon, prisiminti visas iš jo gaunamas dovanas: medžiagines, gyvybines, kultūrines, gamtines bei antgamtines. Jos yra jo paties paruoštos, jo tėviškos Apvaizdos tvarkomos. Už jas tikintysis dėkoja Kūrėjui, stebisi jomis ir jų Davėju.
Tikintysis į tokią meilę mėgina bent kiek atsiliepti — atsidėkoti savo dovanėlėmis, pastangomis, darbais, aukomis ir savęs paties atidavimu. Jis viską jam atiduoda ir prašo priimti (“Summe, suscipe”) savo protą, atmintį ir valią, visas jėgas, viską, ką jis turi. Prašo, kad jam Viešpats duotų tik savo malonę ir meilę — to bus jam gana!
Tikintysis nori savo tikrą meilę išreikšti ir aktyviai, sakysime, iš meilės Dievui gerai atlikdamas uždėtas ar prisiimtas pareigas, įvairiausius kūno ir dvasios gailestingumo darbus ir kitaip apaštalaudamas. Taigi reikia būti aktyviu kontempliacijoje, bet taip pat ir aktyvioje veikloje neužmiršti maldos, prašant Dievo pagalbos, viską aukojant iš meilės jam ir už sielas.
Taip veikiant, mąstant, meldžiantis, palengva prieinama prie to, ko moko šv. Ignacas: visuose dalykuose ieškoti ir visur rasti Dievą, jausti jo gerumą, išmintį, galybę, artumą.
Be to, reikia leistis Šv. Dvasios būti pamokomam. Prie tokio dvasinio gyvenimo prieiti, žinoma, būtinai reikia didelės Šv. Dvasios pagalbos. Ji mielai norinčiam ją teikia. Nors šv. Ignacas apie atskirą Šv. Dvasios garbinimą, apie maldas į ją, apie bendradarbiavimą su jos dovanomis nekalba, bet daug sako apie norą būti pamokomam Šv. Dvasios apšvietimais, valios paraginimais, taip pat per sąžinės balsą, skaitant Šv. Raštą ar kitas knygas, dvasios vadovo, nuodėmklausio ar vyresniojo nurodymais.
Šv. Ignacas plačiai aiškina, kaip išmokti atskirti įvairių dvasių (gerų ar blogų) įtaką (“discernment of spirits”). Žmogui dažnai ateina įvairių minčių, norų ką nors daryti, veikti, vienaip ar kitaip pasielgti. Tos mintys gali būti iš geros ar blogos dvasios. Tad yra didelis “menas” sugebėti atskirti, iš kur tai ateina. Čia reikia daug galvoti, prašyti kitų patarimo, melstis.
Labai svarbiuose dalykuose, be abejo, reikia žiūrėti, koks yra dabartinis Bažnyčios mokymas. Šv. Ignacas skatina savuosius visiškai paklusti Kristaus vietininkui popiežiui ir Bažnyčiai (“sentire cum Ecclesia”).
Tad čia trumpai pakalbėjome apie šv. Ignaco dvasingumą, apie jo metodą vesti rekolekcijas, kurios padeda žmogui siekti didesnio dvasingumo, kaip galima arčiau susijungti su mūsų Kūrėju Dievu ir Išganytoju Jėzumi Kristumi. Taip pat tai turi mus paskatinti darbuotis žmonių gerovei, savo žodžiu ir pavyzdžiu vesti juos prie Dievo, kad jų gyvenimas būtų didesnei Dievo garbei.