SILVA LAURENČIKAITĖ

     Jono Basanavičiaus gyvenimas priklauso visai lietuvių tautai. Dėl to reikšmingas kiekvienas jo biografijos faktas. Abejojama: ar J. Basanavičius tikėjo Dievu? Ar buvo jis katalikas? Norint atsakyti, reikia pažvelgti į J. Basanavičiaus gyvenimą, į nuveiktus darbus iš laiko perspektyvos.

1. “Dangaus PranašasKodėl?...

    Jonas Basanavičius gimė religingoje Marės ir Juro Basanavičių šeimoje 1851 metais lapkričio 23 d. Kūdikis atėjo į pasaulį labai silpnutis. Tėvai skubinosi kuo greičiau pakrikštyti leisgyvį pirmagimį. Tų pačių metų lapkričio 24 d. Bartninkų klebonas Jonas Burdulis atliko šventą ceremoniją, pakrikštijęs Basanavičių sūnų Jono vardu. (Lapkričio 24-oji — Jono nuo Kryžiaus arba Jono Kankinio diena). Tėvai pasižadėjo, jeigu vaikas gyvens, leis į kunigus. Gimdytojai rūpinosi sūnaus mokslu. Jonas Basanavičius gerai mokėsi, nes pirmosiose Marijampolės gimnazijos klasėse pats galvojo stoti į kunigų seminariją. Kartu su tėvais uoliai lankė bažnyčią, namiškių rately giedojo giesmes. Rimtai studijavo krikščionybės veikalus ir gilinosi į privalomas disciplinas. Galbūt pirmoji meilė kaimynų dukrai Uršulei Milančiūtei ir toji “žingeidumo kirmėlaitė” kėlė abejones. Jaunuolį traukte traukė romantiškos kelionės ir noras tobulėti moksle. Paskutinėje gimnazijos klasėje jis jautė, kad neturi kunigo pašaukimo. Nenorėdamas apgaudinėti nei tėvų, nei savęs, J. Basanavičius papasakojo savo ketinimus ir siekius tėvams. Motina ir tėvas raudojo, pergyveno, bandė sūnų atkalbėti nuo pasirinkto kelio — pasitarnauti Lietuvai mokslu. Išlydėję sūnų studijuoti tolimon šalin, į Maskvą, Basanavičiai mažai padėjo jam pinigais. Bet matydavo namuose jauną studentą kiekvieną vasarą per atostogas. Tėvai atleido sūnui už nuoskaudas ir didžiavosi geru daktarėliu, nes Ožkabalių apylinkių žmonės noriai naudojosi mediko paslaugomis.

Jonas Basanavičius   J. Grikienio nuotr.

    Nors Jonas Basanavičius atsisakė tarnauti Bažnyčiai, bet niekada neišsižadėjo Dievo.

    Likimas nubloškė jauną daktarą į saulėtąją Bulgariją. Atvykęs į Sofiją 1880 metais, J. Basanavičius, prieš stodamas į tarnybą, užpildė anketą. Grafoje “Tautybė ir tikėjimas” jis įrašė: “lietuvis, katalikas” (iš Antano Poškos nuorašų, padarytų 1936 metais Bulgarijoje). Priverstas išvykti iš Bulgarijos dėl politikos, J. Basanavičius apsistojo Prahoje, kur 1883 metais susipažino su religinga Čekijos vokietaite (katalikų tikėjimo) Elenora Gabriele Mol. Jiedu vienas kitą pamilo. Elenora — kitatautė, bet išsilavinus, inteligentiška, dvasinga mergina. Apie jos tyrus jausmus ir karštą meilę daktarui kalba pačios Elenoros žodžiai iš dienoraščio (iš vokiečių kalbos vertė Regina Artimavičiūtė): mano troškimas, mano svajonė tapo tikrove. Aš sutikau vyrą, kuriam galėčiau paaukoti savo širdį, nebijodama, kad iš manęs bus pasityčiota. Mano širdyje yra jis, mano tikrasis mylimasis, įkūnytasis idealas”. Ir toliau ji rašo: “Man egzistuoja tik vienas vienintelis gyvas, aistringas dėmesys — tai mano meilė, man egzistuoja tik viena tobula būtybė — tai jis. Šita meilė kilo manyje ne kaip žaibas, ne! Lėtai ir giliai įleido ji šaknis, kol pripildė visą mano esybę”. Ir lemtingosios eilutės: “Net mirtis jo akivaizdoje būtų saldi, betgi gyvenimas ir mirtis be jo yra didžiausia kankynė” (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas). J. Basanavičius taip pat mylėjo ir aukojosi: vedė silpnos sveikatos Elenorą Gabrielę Mol. Jie susituokė 1884 metais Austrijoje, Vienoje. Tik nėra žinių, ar juos palaimino kunigas.

    E. Basanavičienė sunkiai sirgo džiova. Vos sulaukusi 26 metų, ji mirė ant savo mylimo vyro rankų, mažame Bulgarijos miestelyje Lom-Palankoje 1889 metų vasario 16 dieną. Daktaras stengėsi katalikiškai palaidoti žmoną. Bet miestelyje nerado kataliko kunigo, todėl į laidotuves pakvietė bulgarų popus. Po šio skausmingo įvykio J. Basanavičius jautėsi vienišas svetimoj šaly. Ilgai negalėjo atsigauti ir dvasiškai, ir fiziškai. Laiške Martynui Jankui 1889 metų žiemą jis guodėsi: “Aš turu nog seniau vieną darbapalaikį pradėtą, bet man dabar niekas nesiseka. Todėl ir nieko gero negaliu atsimintie. Jei man Viešpats padės vėl atsigaivintie, rasi vėl ką prirengsiu” (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas). Dievas jo neapleido. Šviesa grįžo į širdį ir protą... Šitos romantiškos ir tyros, kilnios ir tragiškos meilės istorijos pavyzdžiui artimi Švento Rašto žodžiai: “Jeigu kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, būčiau tik žvangantis varis ir skambantys cimbolai” (I Kor 13, 1).

    Grįžęs į Lietuvą 1905 metais, J. Basanavičius pateko į darbų ir įvykių verpetą. Apie šio laikotarpio J. Basanavičiaus religines pažiūras yra užsiminęs kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis apie J. Basanavičių rašo: “Jis niekur ir niekados nepasmerkė pačios krikščionybės”, o buvo “liberalas ir indiferentas religijos dalykuose” (Raštai, t.4, 1922). Bet šiandien galima tvirtinti, kad. J. Basanavičius tikėjo Dievu ir be abejonės buvo katalikas kaip ir didžiulė dauguma to meto lietuvių inteligentų. Akivaizdžiai šį teiginį įrodo vyskupo P. Karevičiaus laiškas. Aplankęs sunkiai susirgusį, apsinuodijusį smalkėmis J. Basanavičių, vyskupas išsivežė iš Vilniaus tokius įspūdžius apie ligonį: “1914 m. vykdamas į Kauną, aplankiau jį Vilniuje. Po to temačiau jį Kauno katedroje, atvykusį su dr. gener. Nagevičium į pamaldas. Kadangi jis, Vilniuje susirgęs, priėmė visus ligoniui teikiamus šv. Sakramentus, man aišku, jog jis buvo šv. tikėjimą išlaikęs..., nors jo praktikavime ir apsileisdavo” (Lietuvos centrinis valstybinis archyvas). Tais metais J. Basanavičius pasveiko. Dar 13 metų po to tarnavo Lietuvai. Tik 1927 metais vasario 16 dieną pasijuto blogai. Lietuvių ligoninėje gulėdamas, J. Basanavičius pavedė Mokslo Draugijos reikalus D. Alseikai, M. Šikšniui ir J. Šlapeliui. Vakare atliko išpažintį, tarsi nujausdamas, kad tą pačia dieną teks atsisveikinti su šiuo pasauliu.

    J. Basanavičiaus kūnas buvo pašarvotas Lietuvių poliklinikos salėje, kur jis ir mirė, Vilniaus gatvėje. Vasario 21 d. arkivyskypas R. Jalbrzykovskis atlaikė gedulingas pamaldas. Po pamaldų kunigas P. Kraujalis pasakė pamokslą, o atsisveikinimo žodį tarė kanauninkas J. Tumas.

    Prabėgo 63 metai nuo J. Basanavičiaus mirties. Išaugo per tą laiką kelios lietuvių kartos. Visas jas, tarsi magnetas, traukia J. Basanvičiaus dvasios stiprybė. Nematomi paslaptingos traukios ženklai: Tikėjimas Lietuvos laisve, Viltis jos laimėjimu ir Meilė Tėvynei. Poetiškas ir taiklus romantiškos J. Basanavičiaus asmenybės apibūdinimas Vinco Mykolaičio-Putino nekrologo eilutės: “Jisai, kaip šviesus Dangaus Pranašas, savo tautai apreiškė prisikėlimo žinią — ir grįžo amžinai budėti savo žemės Prabočių kapuose” (Židinys, 1927 m., Nr. 2).

Šio straipsnio autorė Silva Laurenčikaitė J. Grikienio nuotr.

2. Jo dievaitė Tėvynė

    Kita Jono Basanavičiaus mylimoji — Lietuva. Apie ją mąstydamas, jis parašė garsiuosius “Aušros” prakalbos žodžius. Apreiškė lietuviams ne tik tautinio atgimimo idėjas, bet mokė Tėvynės meilės abėcėlės. Tik pažinimas savojo krašto praeities, tikybos, kalbos mokėjimas, lietuviškos dvasios pabudimas, papročiai ir tradicijos — lietuvių gyvybės garantai. Atsijojęs brandžiausius tautos gyvybės grūdus, J. Basanavičius siekė suvienyti įvairių pažiūrų, luomų, socialinių grupių lietuvius bendram darbui ir vienam tikslui. Tai buvo pažangi, demokratiška mintis. Profesorius Stasys Šalkauskis kritikavo ikiaušrininkų švietėjų santykius su liaudimi: “Šviesuomenės ir liaudies santykiavimas mūsų tautos gyvenime nuo priešistorinių laikų iki mūsų atgimimo buvo visai nenormalus” (Lietuvių tautos ugdymo uždaviniai, 1926). Jeigu ikiaušrininkai nesiekė glaudžių ryšių su liaudimi, tai aušrininkai atvirkščiai — dirbo visai Lietuvai. Iš kaimo žmonių sėmėsi išminties ir dvasinio stoicizmo, patriotizmo ir darbštumo, rinkdami ir užrašydami tautosaką, praeities istorijas. Pavyzdžiu visiems buvo J. Basanavičius. Liaudies ir inteligentijos vienybės reikšmės supratimas išugdė J. Basanavičių tikru, doru inteligentu.

    Profesorius St. Šalkauskis kritikavo XIX amžiaus inteligentų kalves, Rusijos universitetus, dėl nenormalaus jų gyvenimo. Lietuvių inteligentų abejingumą tautinėms idėjoms prof. St. Šalkauskis įžiūrėjo rusų universitetų atmosferoje, kuri alsavo teoriniu nihilizmu, laisvės supratimu kaip atsipalaidavimą nuo bet kurių visuomenės drausmės ir tvarkos varžtų, religiniu abejingumu. Šitomis ydomis “neužsikrėtė” J. Basanavičius. Maskvos universitete jis vadino save lietuviu, kataliku. Vaikystės ir jaunystės namų aplinka, žinių troškulys suformavo tvirtą charakterį ir išugdė valią. Meilė gimtajam kampeliui išaugo į meilę visai Tėvynei.

     J. Basanavičiaus didžioji dauguma darbų turėjo reikšmę ne tik besikuriančiam Lietuvos mokslui, bet ir politinę svarbą. Tarkim, trakų-frygų studija. J. Basanavičius šiame veikale tapatino baltų, dakų ir trakų kalbas. Šiandien už tai kalbininkai kritikuoja šią J. Basanavičiaus hipotezę, bet jos kategorišikai nepaneigia. J. Basanavičius ir šiuo darbu siekė tarptautinio lietuvių kalbos ir lietuvių tautos pripažinimo pasaulio mokslininkų tarpe. Turėdamas politinių tikslų, J. Basanavičius konsultavo 1900 metų Paryžiaus pasaulinės parodos organizatorius lietuvius, ruošusius lietuvių skyrių. J. Basanavičiaus tikslus inspiravo tikėjimas ir viltis, kad Europa atsigręš veidu į savitą lietuvių kultūrą. Visuomeniškumas ir tautiškumas spinduliuoja iš visų J. Basanavičiaus darbų ir veiklos. St. Šalkauskis ir A. Maceina, kurdami ateitininkijos pagrindus, pasinaudojo J. Basanavičiaus pradėtais darbais. Toliau statė pradėtą lietuvių mokslo ir kultūros rūmą.

     J. Basanavičiaus asmenybės ir veiklos vientisumas — dvasingumas ir humanizmas — iškėlė šią figūrą šalia garbingiausiųjų ne tik XIX, bet ir XX amžiaus žmonių. Prie tokio J. Basanavičiaus populiarinimo prisidėjo dvasininkai, kurie mažai kritikavo J. Basanavičių. Kunigas M. Krupavičius net šitaip apibūdino: “Basanavičius Lietuvai — kas senovės žydams pranašai” (Židinys, 1927 m., Nr.2).

***

     Likimas lėmė, kad dirbu literatūros ir tautosakos institute, įsikūrusiame buvusiuose inžinieriaus Petro Vileišio rūmuose. Daug kas institute primena Joną Basanavičių: gyvas liudytojas bibliotekininkas Pranas Razmukas ir dailininkų sukurti J. Basanavičiaus portretai, rankraščiai ir nuotraukos, daktaro asmeniniai daiktai ir knygos. Tik dalinai prisiliečiau prie tų didelių ir brangių turtų, rašydama apie J. Basanavičių.

     Svarbiausia, kas įsirėžė atmintin — tai J. Basanavičiaus meilė tėviškei, lietuviškam žodžiui, žmonėms. Meilė Lietuvai. Ji, kaip gimtinės ąžuoliukas, ilgainiui augo, šakojo. Visą gyvenimą šventas jausmas negeso. Sunkiausiais metais meilė gyvenimui subrandino darbo vaisius. Tik mylėdamas žmogus gali nuveikti tiek darbų, kiek jų atliko J. Basanavičius.

     Ir šiandien J. Basanavičiaus balso aidui atsiliepia lietuvio mokslininko, ateitininko Arvydo Žygo ištarti žodžiai: “Pasaulis mus pažins pagal meilę”.