A. RUBŠYS
Dvigubas religijos lukštas
Religijos šerdį — tikėjimą to, kas šventa, ir atsiliepimą tikėjimu tam, kas šventa, supo įsitikinimai, apeigos, bendruomenės sandara. Jų ištaka yra žmogaus patyrimas to, kas turi likiminę prasmę ir patenkina jo emocinius, protinius bei bendruomeninius poreikius, “Įvairių religijų žmonės laukia atsakymo į slaptingas žmogiškosios būties mįsles, kurios ir šiandien, kaip kitados, skverbiasi į širdies gelmes. Kas yra žmogus? Kokia yra mūsų gyvenimo prasmė ir koks jo tikslas?... Iš kur kyla kančia ir kam ji skirta? Koks kelias veda į tikrąją laimę? Kas yra mirtis, teismas ir atlyginimas po mirties? Pagaliau kas yra ta galutinė ir neišreiškiama paslaptis, supanti mūsų gyvenimą, iš kurios esame kilę ir į kurią veržiamės? Nuo pat senovės iki mūsų dienų įvairiose tautose buvo vienaip ar kitaip įžvelgta paslaptinga jėga, glūdinti pasaulio būvyje ir žmogaus gyvenimo įvykiuose. Kartais užtinkame jose net aukščiausios Būtybės arba Tėvo pripažinimą. Tas pažinimas ir pripažinimas pripildo jų gyvenimą gilaus religinio jausmo. O su kultūros pažanga susijusios religijos į tuos pačius klausimus stengiasi atsakyti tikslesnėmis sąvokomis ir suprantamesne kalba.
“Taip induizmo sekėjai gilinasi į dieviškąją paslaptį ir ją išreiškia neišsemiama mitų gausa bei aštriamintės filosofijos užmojais. Jie ieško išsilaisvinimo iš mūsų slegiančios padėties arba įvairiopų asketiniu gyvenimu, arba su meile ir pasitikėjimu glausdamiesi prie Dievo. Budizmas įvairiais savo pavidalais išpažįsta radikalų šio kintančio pasaulio nepakankamumą ir moko, kokiu keliu, pamaldžiai ir pasitikinčiai gyvendami, žmonės gali prieti prie tobulo išsilaisvinimo būsenos arba, remdamiesi savo jėgomis ar pagalba iš aukščiau, pasiekti aukščiausią apšvietimą. Panašiai ir kitos pasaulyje sutinkamos religijos stengiasi įvairiais būdais atsakyti į žmonių širdies nerimą, pasiūlydamos tam kelius, tai yra (tiesas), gyvenimo taisykles ir šventas apeigas”.12
Religija yra gyvybinė dalis žmogaus poreikio įprasminti savo buitį ir būtį pasaulyje. Tai liudija pasaulėžiūrų ir pasaulėvaizdžių gausa. Nenuostabu, kad antropologai bei archeologai domisi ne tik graikų bei romėnų religijomis — pasaulėžiūra ir pasaulėvaizda, bet ir Europos žemyno deive. Mitai, senovinė žmogaus filosofija — buities ir būties įprasminimas, ir magija, senovinė žmogaus technika — gamtos jėgų apvaldymas bei pajungimas, sudarė anuometinį pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą. Mitai ir magija liudija žmogaus poreikį aptarti save pasaulyje, o kartu yra ir kultūros palikimas.
Religijos, kaip tokios, nėra. Istorinė antropologija pažįsta religijas. Be to, tą patį liudija kasdieninė patirtis. Religijos, kaip tokios, ir gyvenime nesutinkame, — susitinkame su religijomis: katalikų, krikščionių, žydų, musulmonų, budistų, šintoistų ir pan. Ne daiktavardis “religija”, bet būdvardis “religinis” tiksliau įvardina šį gyvybinį žmogaus poreikį. Religijos skiriasi viena nuo kitos savo “švento ir kito pasaulio” samprata, — skirtumų ištaka yra tiesa, kad Dievas yra ir anapusinė — transcendentinė ir šiapusinė — imanentinė tikrovė. Vienos jų labiau pabrėžia “Anapus tarp mūsų”, o kitos — Dievybė šiapus — gamtoje. Ši padala turi šventraštinį pradą, kurio ištaka yra tikėjimas asmeniniu Dievo įsijungimu į žmogaus istoriją ir žmogaus gyvenimą; judaizmas liudija Dievą istorijoje, o krikščionybė liudija visuotinį išganymą per Įsikūnijimą (žr. Žyd 1, 1-2). Nūdien dera atkreipti dėmesį ir į islamą, nes ir ši religija turi savo ištaką Abraomo, pranašų ir Jėzaus Nazariečio susitikime su Dievybe. Krikščioniui Dievas yra ir anapusinis — transcendentinis, ir šiapusinis — imanentinis, nes “Žodis tapo Žmogumi ir gyveno tarp mūsų”(Jn, 1, 14). Vadinasi, turime du pagrindinius religijų tipus, — vienos pabrėžia Dievybės anapusiškumą, o kitos — šiapusiškumą. Abiejose grupėse yra skirtumų: deizmas taip pabrėžia Dievo anapusiškumą, kad Dievo ryšys su pasauliu visiškai nutrūksta, o panteizmas taip mėgaujasi Dievo šiapusiškumu, kad Dievas yra visiškai sutapatinamas su gamta.
Religijos anapusiškumo grupėje domisi istorija ir eschatologija — baigminiu Dievo tikslu istorijoje. Dievo garbinimas jose reiškiasi apeigomis — ritualą lydi žodis, jų tikėjimas Dievu įpareigoja dorai elgtis ir aiškiau aptarti žmogaus ir pasaulio santykį su Dievu. Religijos šiapusiškumo grupėje yra linkusios į belaikiškumą — nesiskaityti su istorija; jų Dievo garbinime ryšku prašmatnios apeigos, jų siekis neįpareigoja paklusti Dievo valiai, bet moko susilieti — susivienyti su Dievybe. Taigi čia vyrauja ne protinis, bet mistinis pradas. Ryškūs anapusiškų religijų pavyzdžiai yra judaizmas, krikščionybė ir islamas. Galima galbūt prie jų jungti ir konfucianizmą. O šiapusinė Dievybės samprata yra itin ryški budizme ir induizme.
Religijos studija yra kelionė į daugiasluoksnį religinio išgyvenimo pasaulį. Religijų gausa žemėje padaro religiotyrą itin įdomiu ir svarbiu dalyku: įdomiu, nes supažindina su pasaulėvaizdžių mozaika; svarbu, nes atskleidžia likiminius pasaulėžiūros klausimus. Išeivijoje religiotyrą gali būti ir susitikimas su kaimynu. Mat nūdien Londone, Niujorke, Los Angeles, Singapūre, Frankfurte ar Paryžiuje yra didžiųjų religijų sekėjų. Ir Tėvynėje religiotyrą yra naudingas dalykas, nes ir čia žmonių akiratis yra perdėm platus. Kelionę į turtingą religinio išgyvenimo pasaulį palengvina kai kurie bendri religijų bruožai — metmenys. Jų pažinimas padeda suprasti dvigubąjį religijos lukštą.
Apeiginiai metmenys. Kiekviena religija pareiškia vienaip ar kitaip savo atvirybę “kito ir švento pasaulio” atžvilgiu veiksmais, pavyzdžiui, pamaldomis nustatytu laiku, pamokslavimu, maldomis ir pan. Paprastai šie veiksmai yra vadinami apeigomis. Apeiginiai metmenys turi ypatingą svarbą tikėjimams, kuriems yra būdingi sakramentai. Tai yra ryšku Katalikų Bažnyčioje, o dar ryškiau Rytų ortodoksų bendrijose su jų spalvinga liturgija. Senasis žydų Šventyklos palikimas, — iš laikotarpio prieš jos sunaikinimą 70-siais metais po Kristaus, — yra labai turtingas aukų apeigomis. Aukų apeigos yra svarbios ir bramanams induizme. Musulmonai, tiesa, neturi nei sakramentų, nei aukų savo religijoje, tačiau turi tiksliai apibrėžtas maldos apeigas.
Būdinga, kad ir kitokie poelgiai, nors ir nebūdami apeigos, padeda kai kurioms religijoms puoselėti dvasios atvirybę ar etinę įžvalgą: joga pratybos budizme ir induizme, Rytų misticismo metodai save nutildyti ir susivienyti su Dievybe, mąstymas sužadinti savyje užuojautą ir meilę. Šie poelgiai gali būti siejami su garbinimo apeigomis, nes savęs nutildymas ir mąstymas padeda išgirsti ir įsiklausyti į tą “šventą ir kitą pasaulį”, įgalina žmogų ir melstis, ir tapti malda. Vadinasi, jie iš dalies sutampa su religinėmis apeigomis.
Apeiginiai religijos metmenys yra reiškiniai, kuriuos tyrinėja sociologai, antropologai, istorikai. Tačiau religija nėra vien tik apeigos, — religingas asmuo tiki, kad jis ar ji bendrauja su “šventu ir kitu pasauliu” - su Anapus gyvenimo žaizdre.
Religinės patirties ir jausmo metmenys.Užtenka pažvelgti į religijų istoriją, kad pažintume nepaprastą patyrimo ir jausmo gajumą religijų susidaryme ir raidoje.
Abraomas ir Sara ( žr. Pr. 12, 1-3; 15, 1-21; 22, 1-19), Mozė (žr. Iš 3, 1-14), Jėzus (žr. Mk 1, 9-11; Lk 22, 41^44) yra judaizmo ir krikščionybės ištaka: Dievas, tapęs Žmogumi (žr. Jn, 1, 14). “Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse” (Lk 2, 52). Jėzaus savimonė yra šiuolaikinės teologijos domesio centre.13 Religinį išgyvenimą ir jausmo gajumą liudija islamo pranašas Mahometas, iškilusis Naujojo Testamento apaštalas bei teologas Paulius, Budos nirvana. Jie buvo užuomazginiai įvykiai žmonijos istorijoje. Jausmai ir išgyvenimai vyrų ir moterų maitina visus kitus bet kurios religijos metmenis: apeigos be širdies yra šaltos ir nepatrauklios, tiesos be pagarbos ir sukrečiančio žavesio yra sausos, mitai be jėgos sujaudinti klausytojus yra menkaverčiai. Norint suprasti kurią nors religiją, reikia stengtis įsijungti į jos šerdį: pajusti jos “šventąjį ir kitą pasaulį” — sukrečiantį žavesį, raminančią nuotaiką, įkvepiantį vidinį dinamizmą, pajutimą viduje nuostabios tuštumos, meilės — širdies išsiliejimą, vilties provežius, dėkingumą už patirtą gerumą. Nenuostabu, kad muzika, poezija ir giesmė randa tiek daug vietos religijose! Jos turi paslaptingą jėgą išreikšti žmogaus širdį ir sukelti žmoguje jausmus.
Religijų tyrinėtojai skirtingai įvardina religinės patirties ir jausmo šerdį. Rudolfas Otto nukalė žodį “numen” jai įvardinti.14 Senovės romėnams “numina”, arba dvasios, buvo paslaptingos jėgos upokšniuose bei upėse, giraitėse, kalnuose ir gyvenvietėse, — reikėjo su jomis apsieiti su žavesiu ir baime. Otto, pasinaudodamas daiktavardžiu “numen”, sudarė savo pavadinimą religijos šerdžiai: mysterium tremendum et fascinans, — tai yra, kažkas paslaptingo, kuris traukte traukia prie savęs, bet kartu priverčia sudrebėti žavesiu persunkta baime. Šis yra taiklus apibūdinimas religinio išgyvenimo ir pajutimo, kad Dievas yra visapusiškai Kitas, nes paaiškina pranašų Izaijo (žr. Iz 6, 1-13) ir Jeremijo (žr. Jer 1, 1-19; 20, 7-18) Dievo išgyvenimą, apaštalo Pauliaus atsivertimą (žr. Apd 9, 1-19), triuškinantį regėjimą, duotą Arjūnui indusų Viešpaties giesmėje — Bhagavadgita knygje. Pastaroji aprašo ir žmogaus jautrų atsidavimą Dievybei, gailestingai ir mylinčiai, bet kartu pabrėžia, kad Dievas yra Kitas, gerbtinas ir garbintinas.
Religinė patirtis ir religinis jausmas rodo, kad religija yra santykis tarp Dievo ir žmogaus. Anot Maceinos, “religijos aptartyse užuot Dievo neretai sutinkame žodžius ‘begalybė’, ‘galutinybė’, ‘gelmė’, ‘nelygstamybė\ ‘neregimybė, ‘šventybė’, ‘visuma’ ir daugelis kitų, iš kur kaip tik ir kyla beveik neaprėpiama religijos apibrėžčių daugybė. Bet kiekvienas šis žodis jau nusako ... antrąjį santykio polių išskirtine prasme, kuri galioja vienai religijai, o negalioja kitai, padarydamas ir pačią aptartį netinkamą religijai, kaip tokiai. Tuo tarpu žodis ‘Dievas’ taria tik tai, kad anas antrasis polius arba anas ‘kitas’ yra ir kad jis ne pats žmogus”.15
Religijos pavadinimas ‘santykiu’ paprastai esti pripažįstamas. Tik dažnai mėginama santykis, kaip ir Dievas, irgi išskirtiniau nusakyti šiauresniais žodžiais: ‘atsidavimas, ‘pagavimas’,’ patyrimas’, ‘pergyvenimas’, ‘pripažinimas’, ‘susitikimas’. Nėra abejonės, kad visi šie pavadinimai išreiškia tą ar kitą žmogaus santykio su Dievu savybę: religijos žmogus Dievui iš tikro ir atsiduota, ir jį pripažįsta, ir jį pergyvena, ir su juo bendrauja, ir su juo susitinka ... Tačiau taip pat nėra abejonės, kad nė vienas iš šių pavadinimų neišreiškia santykio pilnatvės”.16
Religija, kaip santykis, gali būti ir yra tiriama įvairiais atžvilgiais. Tai rodo daugelis religijos tirties šakų: religijos psichologija, religijos fenomenologija, religijos sociologija, religijų istorija ir t.t. Žmogui religija nėra kažkas, kas jį ar ją papildytų, patobulintų, atbaigtų, bet jis pats yra religija — Dievu pagrįstas buvimas.
(B.d.)