Sukasi lapai, blaškomi vėjo,
Mirga ir gęsta žvakių liepsna...
Mirusių žmonės lankyt atėjo,
Gėlės ir žvakės
jų dovana.

Ir atminimai, raudos ir maldos,
Viskas atgijo, verkia širdis.
Ilgesiu liūdnu visus užvaldo
Mirties galybė, kieta, skaudi.

Bet jie nemirę, tik tyliai miega...
Gyvybės daigas juose pabus!
Kaip saulės žvilgsnis ištirpdo sniegą,
Taip Dievo meilė atvers kapus.

Ir kur prie kapo iškyla kryžius
Tenai išnyksta mirties galia.
Tik kryžiui vedant pas “Dievą grįžus,
Pražysta siela dangaus gėle.

Lacrima

Kristaus paveikslas, padovanotas dail. Aleksandravičiaus, visada kabėdavo Basanavičiaus darbo kabinete.   J. Grikienio nuotr.