Spausdinti

NINA GAILIŪNIENĖ

     Augant ir gyvenant Lietuvoje, ir norėdamas negalėjai išvengti velnių. Ilgais žiemos vakarais šeimyna susėsdavo vakaroti. Moterys verpė, mezgė kojines. Vyrai vijo pančius, virves, dirbo klumpes, taisė ūkio padargus. Tie darbai nereikalavo didelės atidos. Buvo galima kalbėti. Ir kalbos sukosi apie vaiduoklius. O vaiduoklių Lietuvos kaime buvo ne mažiau, kaip Anglijos senose pilyse.

     Vaiduoklių būta dviejų rūšių: “dūšelės be vietos” ir velniai. “Dūšelės” nebuvo niekam pavojingos. Ir jų buvo lengva atsikratyti. Užprašei mišias, sukalbėjai rožančių ar davei išmaldas jų intencija, ir mirusieji daugiau nesilankė.

Koplytėlė Šakėnų kapinėse Kuršėnų raj   O. Pajedaitės nuotr. 1978

     Kas kita su velniais. Jie ne vieną girtuoklį, grįžtantį iš turgaus, ar bernus, einančius iš vakaruškų, pavedžiodavo po plynes, pelkes ar miško šunkelius. Kitą dieną nukamuotieji negalėdavo suprasti, kaip jie galėjo visą naktį klaidžioti taip gerai pažįstamoje apylinkėje. Kodėl velniai neužkabindavo blaiviųjų? Ogi todėl, kad tie žinojo, kaip lengva nuo nelabųjų apsiginti: velnias bijo kryžiaus ir švęsto vandens. Įkaušę girtuokliai to neprisimindavo.

     Blogiau, jei kur nelabasis apsigyvendavo namuose ir kasnakt neleisdavo šeimynai ramiai miegoti. Reikėdavo kviesti kunigą, kad pašventintų namus ir atkalbėtų egzorcizmo maldas.

     Tie būti ar nebūti pasakojimai gavėnios metu pavirsdavo į gąsdinančią tikrovę. Kiekvienas geras kunigas jausdavo ganytojišką pareigą kuo daugiau tikinčiųjų atvesti prie atgailos. Na, ir piešdavo grafiškai, kas laukia užkietėjusių nusidėjėlių pragare. Didele vaizduote pamokslininkai nepasižymėjo, bet buvo gana atvesti vieną kitą prie klausyklos bent vieną kartą metuose. Dabar pamokslininkai, kalbėdami apie velnius, kankinančius savo aukas pragare, galėtų pasimokyti iš Fr. Andrew M. Greeley romano “Angels of September”. Deja, pamokos nereikalingos, nes šiandien kunigai nekalba apie velnius.

     Prieš dvejus metus kun. Vytautas Pikturna pasakė pamokslą apie velnius, bet, prieš pradėdamas kalbėti, padarė pastabą, kad šiais laikais beveik reikia atsiprašyti, pasirinkus pamokslui tokią temą. Taip yra neįprasta.

     Kur dingo velniai, kad apie juos mūsų bažnyčiose daugiau nekalbama? Yra trys galimybės: viena, gal jų visai nebuvo; antra, gal buvo, bet išnyko; trečia, gal jie nusidangino pas kitų tikybų tikinčiuosius...

     Pirma, jeigu velnių visai nebuvo, tai reiškia, kad jie priklauso tai pačiai kategorijai, kaip Kalėdų senelis ir raganos. Kalėdų senelis minimas tik per Kalėdas. Raganos per “Halloween”. O kadangi velniai nesurišti su jokia švente, tai jie ir neminimi.

     Antra, o gal įvyko, ką Lietuvos kaimo pokštininkai seniai pranašavo. Jie sakydavo, kad davatkos ir velniai išnyks, nes tos dvi grupės yra vienalytės. Nėra davatkinų ir nėra velnienių...

     Nežinia, kaip yra Lietuvoje. Čia davatkos tikrai išnyko. Mat nėra senų ir labai pamaldžių. Yra lietuvių, įkopusių į aštuntąją dešimtį, kurie dar vis neleidžia savo anūkams jų vadinti seneliu ar senele, nes nori būti jauni... Kiti to paties amžiaus neperneša “senior citizen” pavadinimo.

     O laiko nėra bažnyčiai ir ilgoms maldoms, nes reikia gyventi... Kai 97 metų vyras vedė 89 metų moterį, tai džiūgavo ne tik karšinčių namai, kur “jaunavedžiai” gyvena, bet visas miestelis todėl, kad “pora eina su gyvenimu”. Teisingiau būtų pasakyti — važiuoja. Mat “jaunoji” jau vargiai paeina dėl silpnų kojų, o “jaunasis” — dėl silpnos širdies. Todėl kasdien tenka “jaunavedžiams” išspręsti klausimą, kuris sėdės kėdėje (wheelchair), o kuris stums... kad “suspėtų eiti su gyvenimu”...

     Belieka trečia galimybė. Velniai paliko katalikus ir nusikraustė pas kitų denominacijų krikščionis. Kaip kitaip išaiškinsi tą keistą fenomeną? Pas mus tyla, o kitatikiai ir jų dvasininkai nuolat kalba apie pagundas. Jie maldauja Dievą, kad jis per savo Sūnaus kančią ir kraują apsaugotų nuo piktosios dvasios pinklių. Kodėl kitatikiai taip bijo piktųjų dvasių veiklos, lengva suprasti. Jie kasdien skaito Šventraštį, o jame niekas neabejoja piktųjų dvasių buvimu ir nesityčioja iš jų silpnumo.

     Priešingai. Apaštalas šv. Petras savo laiške liepia tikinčiuosius budėti, nes “jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas praryti”... (1 Pt 5,8).

     Šv. Paulius nepasitenkina vien įspėjimu. Jis nurodo ginklus, kuriais apsiginklavę tikintieji gali apsiginti nuo piktųjų dvasių. “Apsiginkluokite visais ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu (t.y. mūsų pačių prigimtimi, N.G.), bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose” (Ef 6, 11-12). Iš Šv. Pauliaus išskaičiuotų ginklų svarbiausi yra Dievo žodis ir malda. Tais ginklais kaip tik buvo apsiginklavęs Kristus, kai jis buvo velnio gundomas dykumoje. Kiekvieną pagundą Kristus atrėmė žodžiais iš Šv. Rašto.

     Kad Kristus buvo Dievo Sūnus, pirmasis pažino velnias, ne apaštalai. “Ko reikia iš manęs tau, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju nekankink manęs!” (Lk 8, 28). Taip šaukė velnias, kai Jėzus jį rengėsi išvaryti iš apsėstojo.

     Jeigu velnias, gerai pažindamas dievišką Kristaus prigimtį, išdrįso jį gundyti, tai ką bekalbėti apie žmogų, kurio prigimtis yra gimtosios nuodėmės sužalota ir išmintis labai ribota. Deja, šių laikų žmogus, apakintas savo laimėjimais ne tik žemėje, bet ir erdvėse, nenori ir girdėti apie tokią logiką. Kaip gali jo norus ir veiksmus įtaigauti kokios nematomos dvasios?! Jis jaučiasi esąs savo norų ir veiksmų viešpats: “Aš darau, kas man patinka”...

     Viskas būtų gerai, jeigu savo norų ir veiksmų viešpats nepavirstų į tų pačių veiksmų vergą. Tokių šiais laikais yra daugybė. Spauda nuolat mini “compulsive drinkers, eaters, drug users, liers, shoplifters, child molesters, pornographers, rapists, killers” ir t.t. Tikra velnio litanija...

     Anot vysk. Fulton J. Sheen, nė vienas tokių neužgimė. Jų veiksmai pasidarė “compulsive” todėl, kad, turėdami kokią silpnybę, nevengė progų tą nuodėmingą palinkimą patenkinti.

     Buvusi Marijos regėtoja Fatimoje, sesuo Liucija, rašo vienam kunigui: “Gaila, kad tiek daug asmenų leidžiasi užlieti velniškai srovei, nusiaubusiai pasaulį, ir pasidaro akli iki tokio laipsnio, kad neįstengia matyti klaidų! Pagrindinė klaida yra, kad jie apleido maldą, nutolo nuo Dievo, o be Dievo nieko nėra. Velnias yra labai gudrus ir ieško silpnų vietų mums užpulti. Jeigu mes nesistengsime stropiai iš Dievo pasisemti stiprybės, mes pulsime, nes pasaulis yra labai apgaulingas, o mes esame silpni. Tiktai Dievo stiprybė gali mus atlaikyti ant kojų!”

     Dar 1957 metais seselė Liucija pasakė kun. Fuentes: “Švenčiausioji Mergelė man pasakė, kad velnias rengiasi pradėti žūtbūtinę kovą prieš Mergelę... ir kad jis žino, kas labiausiai įžeidžia Dievą ir kas jam padės kuo daugiausiai laimėti sielų trumpiausiu laiku. Jo didžiausios pastangos sutelktos laimėti Dievui konsekruotas sielas, nes šitokiu būdu jis lengviau pasigriebs sielas tikinčiųjų, likusių be vadovų...”


     Tie Marijos žodžiai, pasakyti Liucijai prieš 30 metų, išsipildė. Katalikų dvasininkija nustojo kalbėti apie velnio pragaištingą veiklą žemėje. Pasinaudodamas tyla, velnias įsigijo nemaža pasekėjų. Kiek yra velnio garbintojų visame pasaulyje, tikros statistikos nėra. Amerikoje jų priskaitoma iki 25.000. Tiek pat yra Europoje. Šiame krašte yra dvi satanistų bažnyčios: “The Church of Satan” ir “The Temple of Set”. Abidvi turi tax-exempt statusą, kaip ir visos bažnyčios. Kodėl ne? Jos turi savo dvasininkus, savo bibliją, juodąsias mišias ir nemaža tikinčiųjų...

     Kas matė praėjusią žiemą Geraldo dokumentinę TV programą, žino, kokie yra baisūs velnio garbinimo rezultatai. Prasideda su niekinimu visko, kas yra surišta su Kristumi, kryžiumi, Eucharistija, mišių auka ir baigiasi ne tik gyvulių ritualiniu aukojimu velniui, bet ir žmonių. Toje TV programoje buvo dvi moterys, buvusios satanistės. Jos prisipažino, kad, pagimdžiusios kūdikius, juos atidavė ritualistiniam aukojimui. Tokias moteris satanistai vadina “breeders”, lyg jos būtų ne žmonės, o veislinės karvės ar kumelės... Taip pat Geraldo turėjo pasikalbėjimą su dviem jaunuoliais kalėjime. Vienas jų nužudė savo tėvą, kitas — motiną velnio įtakoje.

     Kalifornijos policijos departamentas mano, kad 95% dingusių mažų vaikų atsiduria pas satanistus. Mat jų įsitikinimu, juo nekaltesnė auka, tuo labiau patenkintas velnias. O kas yra nekaltesnis, kaip kūdikis ar mažas vaikas? Nusikaltimai, surišti su velnio garbinimu, virsta epidemija, sako policija.

     Satanistai yra veiklūs. Jie stengiasi kuo daugiausiai užverbuoti jaunimo. “National Information Network”, glaudžiai dirbąs su policija, mano, kad apie 30% ar 40% High School studentų JAV ir Kanadoje yra satanistų ar kitų panašių grupių nariai.

     Charles Baudelaire teisingai pasakė: “Protingiausias velnio triukas yra įtikinti, kad jis neegzistuoja”. Velniui pasisekė. Popiežius Paulius VI buvo kritikuojamas ir pajuokiamas, kaip senoviškas ir atsilikęs nuo mokslo pažangos, už skelbimą, kad velnias yra ir aktyviai veikia pasaulyje žmonių pražūčiai...

    Kad ir pavėluotai, bet katalikų dvasininkija atsipeikės ir pabus iš miego. Kardinolas Ratzhinger jau priminė 1985 metais išleistame ‘THE REPORT ON THE FAITH”, kad velnias tebėra “alive and well in modern society”.