Spausdinti

VYTAUTAS KASNIŪNAS

Prisikėlė kankinė Vasario Šešioliktoji,
Kai kėlėsi su mirtimi kovojusi Lietuva —
Dešimtmečiais pavergta ir kankinta,
Kruvinu kūnu nuo žaizdų,
Mušta akmenimis ir plienu, prie medžių kryžiuota,
Purvais drabstyta, ledais šaldyta, ugnimi deginta,
Melais auginta be Dievo žodžio,
Įsakymais naikino žmogus žmogų,
Kad tik Tu — Lietuva mirtum,
Erškėčių vainikais nukraujuota,
Žemyn galva nukryžiuota.

***

Ir menasi Lietuvos ilgų šimtmečių kelias,
Kuriuo Dievo pirštas vedė —
Negailėjo jis žemių plotų nuo jūros iki jūros,
Valdovams ginklų aštriais ašmenimis,
Davė gerą širdį neskriausti kitų.
Buvo Lietuva ir galinga... ir silpna,
Laisva ir pavergta, vainikuota, ir kankinta...
Vis gyva-gyvybės sraunumu —
Sveika Marija maldos žodžiais gaivinta,
Valdovės Dievo Motinos globota.

Laisvės paminklo Kaune fragmentas  O. Pajedaitės nuotr. 1989

***

Tu nemirtinga Vasario Šešioliktoji, —
Šaukė Kryžiaus kalno akmenys ir medžiai, —
Kaip nemirtinga ši žemė ir kalnas,
Iš grumstų tikėjimo, meilės ir vilties.
Nereikia stebuklų nei žemei, nei kalnui,
Nei akmenims, nei medžiams —

Dienomis juos traiško piktos rankos ir mašinų garsai,
Viską ardo, griauna, kalną verčia į lygumą,
Naktyje šypsosi mėnulis —
Ant jo stovi Marija su žvaigždžių vainiku.
Ir vėl kyla aukštyn kalnas —
Iš maldų, rožinių, meilės širdžių,
Sulaužytų Kristaus kojų, rankų,
Kalėjimų ašarų, Sibiro kančių.
Lyg iš mažyčių garstyčių grūdelių—
Auga medžiai, kryžiai, paminklai.
Ir sako Dangus ir Žemė:

Tikėjimui nereikia stebuklų — stebuklas yra tikėjimas.

***

Gedimino pilies kieme rūksta aukurai,
Pro langus naktimis šviečia žiburiai,
Pilies kuore trispalvė vėliava.
Susirinko iš visos Lietuvos pagonys ir krikščionys,
Krivių Krivaitis, vyskupai, vaidila, vaidilutės ir rabinai,
Ir rašo visi sutartinai, su meile ir susikaupimu —
Vasario Šešioliktosios istorijos naują lapą.
Kalnas nusėtas minių minios —
Žmonių iš visos Lietuvos,
Daug atkeliavusių iš labai tolimų vietovių,
Išalkusių, laukiančių, gal kas iš septynių kepalėlių
Padidins maistą užtektinai visiems,
Ir visiems sočiai pavalgius, dar liks septynios pintinės...
Tas maistas — tai laukiamas žodis, ką pasakys
Vyskupai, Vaidilos ir Rabinai.

***

Ir pasigirsta balsas iš pilies kuoro,
Toks garsus, lyg šimtas garsiai kalbėtų...
Kad visa tauta girdėtų.
Ir sako Švento Pauliaus žodžiais:
Parneški piktumą, nirtulį, nelabumą,
Piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų.
Nebemeluokime vienas kitam,
Nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais,
Ir apsivilkę naują, kuris atnaujinamas pilnam pažinimui
Pagal Šventos Lietuvos naują paveikslą.
Čia nebėra nei lenko, nei žydo, nei ruso,
Nei tikinčiojo, nei netikinčiojo,
Nei komunisto, nei tautininko, nei kataliko,
Bet visa ir visuose LIETUVA!
Taigi Jūs, Lietuvos išrinktieji, numylėtiniai,
Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu,
Gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu.
Būkite vieni kitiems pakantūs
Ir atleiskite vieni kitiems,
Jei vienas prieš kitą turite skundą.
Kaip Lietuva jums atleido, taip ir jūs atleiskite.
Viršum viso šito tebūna meilė,
Kuri yra tobulumo raištis.
Jūsų širdyse tebeviešpatauja Lietuvos ramybė,
Į kurią esate pašaukti viename kūne.
Būkite dėkingi Lietuvai.