Spausdinti

     Graži tu, žeme Lietuvos !
     Dryžuotom dirvom,
     Lyg sijonai lietuvaičių...
     Tamsiųjų girių šepečiais,
     Lyg juodbėrėlio karčiai...
     Lietuvio mėlynom akim —
     Svajingais ežerais.

     Graži pavasarį — dainuojanti, kvapi...
     Žaliais šilkais bei tūliais
     Sarmatlyvai besidangstanti...
     Graži tu vasarą ramunės žavesy,
     Rugiuos vosilkų puokštėm apsikaišiusi.
     O rudenį, kai dailininko rankos
     Trispalvėm tave visą išdabina...
     Pakiemiais, pakelėm neramūs vėjai trankos,
     O pajūrį audružė apsvaigina...

     Graži tu ir tada, kada mirties ranka
     Sustingusius lapus nuraško ir išmėto...
     Po kojom čeža jų visur prisėta...
     Aukso skaroj, apnuoginta, liūdna —
     Graži tu man tada.

     Graži tu žiemą mieganti giliai
     Po balta balta puria sniego skraiste...
     Nevirpina padangių vyturiai,
     Skliautų nemargina vaivorykštė, pašvaistė.
     Didinga, balta... ir tylu, ramu...
     Graži tu man tada savo didingumu!

     Graži tu, mano žeme Lietuvos,
     Dailioji gintaro saga!
     Nereikia man tavęs didžios—
     Meilė lyg kūdikis maža.

Ses. Genė Rimkaitė (Lietuva, 1950)