Spausdinti

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Buvo laikai, kuomet vienintelis susižinojimo būdas tarp artimų, bet toli vieni nuo kitų gyvenančių žmonių buvo laiškai. Gauti iš kur nors laišką buvo didžiausia šventė. Laiškais keliavo džiaugsmas ir liūdesys; geros žinios ir blogos naujienos. Laiškuose užgimdavo meilė ir pasipildavo juodas nusivylimas. Didžiųjų žmonių laiškai, surinkti ir išspausdinti storose knygose, tebežavi mus šiandien savo minčių gilumu, jausmų ryškumu ir žodžių deriniais.

     Tačiau paskutinėje dvidešimtojo amžiaus dekadoje, į kurią neseniai įžengėme, laiškų rašymas beveik “išėjęs iš mados”. Pašėlęs mūsų kasdienybės tempas ir tarpusavio susižinojimo priemonių gausumas bei prieinamumas asmeniškų laiškų rašymą nustūmė kažkur šalia arkliais traukiamo vežimo: smagu juo pasivažinėti, kai turime per daug laiko, kai norime paatostogauti, bet, gink Dieve, arkliais nevažiuotume, kai reikia kur nors skubiai nuvykti.

     O tačiau ir šiandien turime ištikimo, intensyvaus, nuolatinio laiškų rašymo pavyzdį. Iš tikrųjų tas susirašinėjimas vyksta jau lygiai 40 metų ir ne su vienu ar keliais atskirais individais, o su dideliu skaičiumi lietuvių — pirmiausia svetimuose kraštuose gyvenančių.

     Tiesa, labai dažnai tų “laiškų” rašytojai nesulaukia jokio atsakymo, bet vis ištikimai siunčia ir siunčia “laiškus” kas mėnesį, metai iš metų.

     Dabar jau turbūt visiems aišku, kur suka šio straipsnio mintys, kad kalbama ne apie privačių asmenų korespondenciją, bet apie “Tėvų jėzuitų leidžiamą religinės ir tautinės kultūros mėnesinį žurnalą” — Laiškus lietuviams.

Laisvės paminklas Kaune   O. Pajedaitės nuotr. 1989

     Šį mėnesį kaip tik sueina lygiai 40 metų nuo pirmojo Laiškai lietuvimas numerio pasirodymo. Kukli tai buvo pradžia. Ją gerai prisimenu, kai pats naujojo leidinuko redaktorius kun. Juozas Vaišnys, tuometinis mūsų tikybos mokytojas Čikagos aukštesniojoje lituanistikos mokykloje, atnešė į klasę ir mokiniams padalino po nedidelį — vos aštuonių puslapių — laikraštėlį, pavadintą Laiškais lietuviams. Tai buvo 1950 m. vasario mėnesį.

     Nebeatsimenu, ką naujojo žurnalo redaktorius mums tuomet kalbėjo, bet tie, kurie atidžiau pavartėme Laiškų lietuviams puslapius, perskaitėme: “Šių laiškų tikslas — užmegzti ryšius su visame pasaulyje išblaškytais lietuviais, padėti jiems geriau orientuotis naujose aplinkybėse ir lengviau išrišti įvairias religines-dorines problemas. “Laiškai lietuviams” stengsis būti tokie, kokių jūs norite, todėl laukiame pageidavimų. Laiškai yra rašomi ne tik tam, kad kiti skaitytų, bet laukiama į juos ir atsakymo. Tad, gavęs šiuos laiškus, brangusis lietuvi, atidžiai perskaityk ir siųsk mums atsakymą: kokį įspūdį jie Tau padarė, kas labiausiai patiko, kas nepatiko, ko pageidautum kituose laiškuose”.

     Supratome, kad mūsų rankose yra ne eilinis “naujagimis” (visai “nuogutis” — net viršelių neturėjo), kurio pats pavadinimas “Laiškai...” sukėlė susidomėjimą ir norą paskaityti. Ne vienam tuoj pasidarė smalsu sužinoti, kaip atsirado toks neįprastas pavadinimas. Aš manau, kad ir dabar toks klausimas iškyla. Pavadinimo parinkimą paaiškina pats redaktorius kun. J. Vaišnys (1975 m. Nr. 2, psl. 39):

     “Kai kas stebėjosi tokio vardo parinkimu — juk, sakė, neįprasta “laiškų” vardu vadinti laikraštį ar žurnalą. Bet mes manėme ir tebemanome, kad šis vardas žurnalui labai tinka. Taip pat ir kitomis kalbomis eina arba ėjo leidinių, pavadintų šiuo vardu. Pagaliau ir dalis Apreiškimo-Šv. Rašto yra pavadinta laiškais — tai

     Povilo ir kitų apaštalų laiškai. Užtat tikrai neaišku, kuo šis vardas žurnalui mažiau tiktų, pvz., už “Židinio” ar “Aidų” vardus. Atrodo, kad “Laiškai” yra tinkamesnis, konkretesnis ir tiksliau išreiškiąs žurnalo paskirtį žodis. Žinoma, pasirinkus šį vardą, nėra būtina, kad visi straipsniai būtų parašyti laiško forma. Nesvarbu, kokia forma tie straipsniai bus parašyti, mes juos siuntinėjame, kaip laiškus, įvairiuose kraštuose gyvenantiems lietuviams”.

     Antrasis Laiškų lietuviams numeris jau buvo dvigubai storesnis — 16 puslapių, o po poros metų (1952) žurnalas buvo apsiaustas kietesnio popieriaus viršeliais ir padidintas iki 24 puslapių. Nuo 1962 m. Laiškai lietuviams pastoviai turi 36 puslapius, iliustruoti mūsų dailininkų kūriniais, fotografijomis užsklandomis ir vinjetėmis.

     Tačiau žurnalo išvaizda nėra tiek svarbi, kiek jo turinys. Nesvarbu kaip keitėsi viršelio spalvos ar piešiniai, skyrių pavadinimai, puslapių skaičius arba net spausdinimo būdas (pvz., nuo pereitų metų pradžios L.L. renkami ir laužomi kompiuteriu, o ne švinu), pagrindinis jo tikslas visuomet pasiliko tas pats: “Padėti po pasaulį išblaškytiems lietuviams lengviau susiorientuoti, sprendžiant religines bei tautines problemas. Visuomet stengėmės ir tebesistengiame, kad kiekvienam padėtų pažinti tiesą, paskatintų siekti gėrio ir duotų progų pasigėrėti grožiu”.

     Dešimtmečio sukakties proga redaktorius vėl stipriai pabrėžė žurnalo pagrindines mintis, kad “Laiškai lietuviams” visuomet stengėsi drąsiai kovoti prieš visokias negeroves, nesvarbu ar jos pasireikštų lietuvių, ar katalikų bendruomenėje... Kartais mes paliečiame žaizdas ne tam, kad skaudintume, bet tik tam, kad gydytume, kaip teisingai paminėjo kai kurie mūsų bendradarbiai sveikinimo laiškuose šio dešimtmečio proga. Žinoma, tokiu keliu einant, sutinkama daug priešų, bet mes jų nebijome, nes žinome, kad priešų neturi tik tas, kas neturi principų”.

     Nuo pat žurnalo pasirodymo pradžios yra įvesti įvairūs skyriai, mažai tepasikeitę per 40 m.: Šeimą, Jaunimas, Knygos, Tėvynėje, Kalba, Filmai, Atgarsiai, o paskutiniais metais ir linksmesnis — Šypsulių skyrius.

     Galbūt vienas naudingiausių skyrių yra “Kalba”. Šis skyrius, vedamas paties redaktoriaus J. Vaišnio, nuolat aštriai kovoja su įvairiomis, per dažnai pasitaikančiomis, lietuvių kalbos klaidomis ne tik šnekamojoje, bet ir spausdintoje kalboje. Skyriuje nėra ilgų mokslinių straipsnių, kuriais eilinis skaitytojas nelabai domisi, o grynai praktiški patarimai kalbiniais reikalais. Čia galima sužinoti, kurie žodžiai ar posakiai nevartotini, kodėl jie netinka lietuvių kalbai, kaip juos pakeisti tinkamesniais, tikrai lietuviškais.

     Jeigu kas nuoširdžiai ir sąžiningai šiuos “Kalbos” skyriaus patarimus nuo pat pradžios skaitė ir stengėsi savo kasdienybėje įgyvendinti, tai to lietuvių kalba yra švari ir taisyklinga. Galbūt redaktorius turėtų išspausdinti tam tikrus egzaminų klausimus uoliesiems kalbos skyriaus sekėjams, o paskui patikrinęs egzaminų rezultatus, iškilmingai įteikti, (pvz., L.L. metinėje šventėje) atitinkamus lietuvių kalbos žinovo pažymėjimus.

     Dabar grįžkime ir kiek stabtelėkime prie Laiškų lietuviams redaktoriaus. Nors kiekviename numeryje pažymėta, kad žurnalas redaguojamas ne tik redaktoriaus, bet ir redakcijos narių būrio, vis dėlto pagrindinis bei “juodžiausias” redagavimo darbas spaudžia vieno žmogaus pečius. Nuo pat pirmojo L.L. numerio (tik su šešerių metų pertrauka) žurnalą redaguoja kun. Juozas Vaišnys.

     Nuo 1963 m. rudens, T. Vaišniui išvykus į Kanadą, redakcijos darbą perėmė kun. Kęstutis Trimakas, kuris savo redagavimo pradžioje pažymėjo žurnalo krypties gaires: lietuviai, Kristus ir modernieji laikai.

     Tačiau, kai po šešerių metų T. Trimakas (dėl psichologijos studijų) atsisakė redaktoriavimo, į L.L. redagavimo pareigas vėl grįžo J. Vaišnys ir šį darbą tęsia iki dabar.

     Kiti redakcijos nariai nuolat keitėsi ir tebesikeičia. Aš pati jiems priklausau jau trisdešimt metų (nuo 1970). Kai anuomet mūsų tikybos mokytojas brukte įbruko į rankas naują, kuklų žurnaliuką, tikrai nė sapnuote nesapnavau, kad kada nors ir pati būsiu įrašyta jo redakcijos narių eilėse — ir dar tiek metų!

     Nuo pat pradžios L.L. skelbė ir skelbia, kad spausdinami straipsniai nebūtinai atstovauja redakcijos nuomonei, nes buvo stengiamasi išklausyti ir “kitą pusę”, sukelti diskusijas, išsiaiškinti vieną kitą keblesnę problemą ar klausimą. Šis redakcijos užmojis kai kada sukeldavo ir nemažų “audrų” lietuviškosios išeivijos vandenyse. Vieniems skaitytojams užkliūdavo per atvirai nagrinėjamos šeimos arba jaunimo problemos (“kaip galima katalikiškame žurnale kalbėti apie tokius dalykus”), kiti piktinosi, kad redaktorius prie kiekvieno dabartinės Lietuvos paminėjimo nerašydavo “okupuota”, o Tėvynės skyriuje retkarčiais pasirodydavo ir pozityvių žinių apie tenykščių lietuvių pasiekimus. Už tokius “nusikaltimus” ne tik redaktorius, bet ir redakcijos nariai buvo nudažomi “raudona” spalva.

     Žinoma, nuo pat pradžios L.L. turi Atgarsių skyrių. Skaitytojai buvo ir yra kviečiami rašyti, reikšti savo pageidavimus, mintis, nuomones. Pagaliau ir pats žurnalo pavadinimas prašyte prašosi atsakymo, atgarsio. Kaip galima tik gauti “laiškus”, jais džiaugtis, skaityti, bet niekuomet neparašyti atsakymo? Deja, “tylinčioji dauguma” beveik niekuomet neatsiliepia, ir Atgarsiai per dažnai nepasirodo žurnalo puslapiuose. Dialogas tarp žurnalo ir skaitytojų dažniausiai atsiranda tada, kai vienas kitas straipsnis, mintis ar tema netikėtai “užmina” kam nors ant skaudamos ambicijos ar priešingos nuomonės.

     Kaip ir dauguma išeivijos spaudos, L.L. dažnai nusiskundžia tinkamos medžiagos stoka. Čia redaktoriui tenka tikrai vikriai suktis, kad galėtų užpildyti puslapius — ne tik šiaip sau užpildyti, bet sutelkti vertingų straipsnių, kurių pripratę laukti ir tikėtis L.L. skaitytojai.

     Į pagalbą ateina kasmetiniai straipsnių konkursai, skelbiami ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui. Kasmet konkurse dalyvauja apie 30 asmenų, o straipsnius vertina kasmet vis kita komisija, sukviesta redaktoriaus. Premijos laimėtojams įteikiamos metinėje L.L. šventėje, kurios ruošimu taip pat rūpinasi red. T. Vaišnys. Nors už konkursinius rašinius skiriama nemažai premijų (bent po penkias jaunimo ir suaugusių grupei), dosnių mecenatų nesunkiai atsiranda. Atrodo, kad tuo skaitytojai stengiasi parodyti savo palankumą ir pritarimą žurnalui. Čia būtinai reikia pridurti, kad savo lojalumą L.L. akivaizdžiai parodo visi, kurie su žurnalu turi ryšį: skaitytojai, redakcijos nariai ir ypač administracija, kurios nelengvą naštą ilgus ilgus metus sumaniai ir rūpestingai neša Aleksandra Likanderienė. Jos pastangų dėka red. T. Vaišniui bent nereikia rūpintis žurnalo administraciniais reikalais.

Tryškių varpinė Papilės raj.   O. Pajedaitės nuotr. 1989

     Nors žurnalas buvo ir yra visų pirma skiriamas išeivijos lietuviams, bet visą laiką juo gyvai domėtasi ir tėvynėje. Vienokiu ar kitokiu būdu L.L. prasmukdavo pro geležinę uždangą ir buvo tapę vienu žinomiausių išeivijos lietuvių periodiniu leidiniu. Žinoma, nušvitus Lietuvos Atgimimo aušrai, L.L. jau visai viešai keliauja į tėvynę, tiesdami dar vieną stiprų tiltą tarp išeivijoje ir ten gyvenančių tautiečių.

     Keturiasdešimt metų — gražus laiko tarpas. Taigi žurnalą jau galima laikyti “subrendusiu”, rimtai įstojusiu į savo vėžes. Jo redaktorius kartais skundžiasi nuovargiu, medžiagos trūkumu, spausdinimo rūpesčių našta. Daug metų spausdintas Marijos Nekalto Prasidėjimo seselių spaustuvėje Putname, žurnalas 1989 m. perkeltas į Čikagą. Dabar rinkimo ir laužymo darbą su kompiuteriu atlieka “Kovas Desktop Publishing”, o spausdinimą — “Draugo” spaustuvė.

     Tačiau dideli bei svarbūs darbai neatliekami be rūpesčių ir pastangų. Iki šiol visokios kliūtys buvo įveiktos, bus jos nugalėtos ir ateityje. Reikia tik palinkėti redaktoriui Tėvui Vaišniui ištvermės, kantrybės ir sveikatos, o Laiškams lietuviams, bežengiantiems į penkiasdešimtąjį dešimtmetį, toliau džiuginti tautiečius — išeivijoje ir tėvynėje — savo nuolatiniu apsilankymu.