Alė Rūta
“Glaustysies tarp audrų”
"Žvaigždė vakarė danguje sustojo
Ir žydi, žydi šaltu sidabru.
Po ja ir Tujen, Lietuva šventoji,
Glaustysies šią naktelę tarp audrų”.
A. Miškinis. “Sulaužyti kryžiai”, p. 34
Poetas Antanas Miškinis (1905-1938) nepriklausomybės laikais Lietuvoje buvo vienas iš mėgstamiausių poetų (greta Aisčio, Brazdžionio, Salomėjos Nėries). Jo “Balta paukštė” (1928), “Varnas prie plento” (1935), lyrinė poema “Keturi miestai” (1938) tai buvo nepriklausomos Lietuvos gyvenimo poezija, kai šis gabus Rytų aukštaitis mėgavosi laisve, mokytojavo, dirbo knygų leidykloje. Jis yra išvertęs ir kūrinių vaikams. Komunistai jį už pagalbą pogrindžio veikėjams areštavo, nudangino į Sibirą, kur jis išvargo keletą baisių metų.
"Mes apsakysim baisią Odisėją,
Prie židinio susėdę šilimoj,
Kokius mes kruvinus kelius tęsėjom
Vorkutoj, Karagandoj, Kolymoj...” p. 162
Viena įspūdingiausių pernai Vilniuje išleistų knygų yra “Sulaužyti kryžiai”, kur iš trijų šimtų puslapių tik 80 užima Antano Miškinio lagerių kūryba — graudūs, lyriški, iškentėti, išsiilgti eilėraščiai, rašyti ant medžio žievės, ant sudriskusių maišų, ant skiautelių atsitiktinio popieriaus, ant skudurų... Eilėraščiai vis tokie miškiniški: skambūs, elegiški, nuoširdūs.
Didžiumą knygos puslapių sudaro proza apie Antaną Miškinį — kas jo išgyventa anais baisiais nelaisvės metais: jo paties laiškai broliui Motiejui ir aktoriui Vincui Steponavičiui; kelių jo bendralaikių ir lagerio bendrų kankinių atsiminimai apie poetą.
Iš visų atsiminimų man labiausiai įstrigo Algio Geniušio straipsnis “Spygliuota odisėja” (p. 162). Visų atsiminimuose A. Miškinis aprašytas kaip ištvermingas, kantrus, patvarus baisiose sibirinėse sąlygose, niekad neprarandąs žmoniškumo, padedąs ištverti kitiems, ypač jaunesniems. Su kai kuriais kitais kaliniais (pvz., solistu Antanu Kučingiu, Antanu Dambrausku) mėgino kultūriškai veikti, diskutuoti, pamokyti jaunesniuosius. Ypač jis gaivino kančios brolius savo poezija, kurią, popieriaus skiauteliuose išblaškytą, jis ir išnešė į laisvę — grąžino Lietuvai.
"Eitumei, regis, bristum ir bristum
Ligi tėvynės, ligi namų.
Sveikinu, žeme, šiandien su Kristum —
Užgimimu ir atgimimu". p. 62
Antanas Miškinis. “Sulaužyti kryžiai”. “Vagos” leidykla, Vilnius 1989.
Dovana lietuvių visuomenei
Danutė Brazytė-Bindokienė. “Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje”. Išleido Pasaulio Lietuvių Bendruomenė Čikagoje 1989 m. lietuvių ir anglų kalbomis. Menininkas — Petras Aleksa. Fotografas — Jonas Tamulaitis. Į anglų kalbą vertė Vita Matusaitienė. Kieti viršeliai, 364 psl., kaina nepažymėta.
Knyga paruošta kruopščiai, su specialistų pagalba, Lietuvių Bendruomenės rūpesčiu ir lėšomis. Knyga labai reikalinga išeivijai, jeigu siekiame nenutolti nuo savo tautos papročių ir kultūros. Tuos tikslus ir knygos turinį glaustai paaiškina Birutės Jasaitienės ir pačios autorės įvadiniai žodžiai.
“Knyga, skirta tautai, bręstančiai toli nuo gimtosios tėvų žemės, yra taip pat ir kraičio skrynia. Mielas skaitytojau, vartyk, skaityk ir įsidėmėk tai, kas parašyta šios knygos puslapiuose” (B. Jasaitienė).
“Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje” yra tarytum praktiškas vadovėlis, kuriame galima rasti ir pasinaudoti įvairių papročių-tradicijų aprašymu... Čia yra lietuvių kultūros bruožai, yra aprašytos tautinės ir kalendorinės šventės, jų metu valgiai ir gėrimai, net receptai... Šeimos švenčių (vestuvių, krikštynų ir kt.) ne tik papročiai, bet ir dainos, giesmės, net jų gaidos...” Taip paaiškina autorė; taip pat su pagarba prideda, kad ji tuos papročius jau žinojo iš savo 88 m. amžiaus motinos Julijos Brazienės, išeivijoje visada pasakojusios “apie senuosius laikus” ir, matyt, šventai tų papročių šeimoje prisilaikiusios.
Knyga išleista labai rūpestingai, beveik be korektūros klaidų. Danutė Bindokienė yra gabi rašytoja-prozininkė, rodos, pati jauniausia, aktyvi išeivijos Rašytojų draugijos narė (gimusi 1932 m.). Nuo 1950 m. ji rašo “Ateity”, “Drauge”, “Laiškuose lietuviams” ir kitur. Išleido knygas jaunimui: “Keturkojis ugniagesys” (1964), “Baltosios pelytės kelionė į mėnulį” (1966). Švietimo Tarybos premijas gavo už apysakas jaunimui: “Mieste nesaugu“ (1970) ir “Parkas anapus gatvės” (1973). Yra išleidusi romaną “Viena pasaulyje” (1971).
Literatūrinę kūrybą ji laiko malonumu, beveik pramoga; o pedagoginę veiklą — pareiga. Spėju, kad ir ši naujoji knyga apie lietuvių papročius yra jos dovana savo auklėtiniams, jos pedagoginės, kultūrinės pareigos supratimo vaisius. Mes ypač už tai esame jai dėkingi, nes iš dalies ji aukojasi, neturėdama laiko jai malonumą teikiančiai literatūrinei kūrybai.
Reikia tikėtis, kad ši knyga bus plačios visuomenės skaitoma, nes ji skirta jos labui — išlikti savoje tautoje, gyvenant užsieny.
Mėnulio vaikai Lietuvoje
Jurga Ivanauskaitė. “Mėnulio vaikai”. Romanas. Išleido “Vaga” Vilniuje 1988 m.
Skaitydavau spaudoje iš Lietuvos Jurgos Ivanauskaitės novelių. Ji įdomi prozininkė. Vėliau sužinojau, kad ji baigusi ir dailės studijas. Susitikau ją pernai Amerikoje: nekalbi, susimąsčiusi, bet jutau jos norą suartėti. Pasikeitėm adresais. Ji atsiuntė savo knygą “Mėnulio vaikai”. Knyga jos pačios iliustruota, lengva skaityti, patraukianti, nors impresionistinė, painių minčių ir keisčiausių charakterių...
Tai esanti jau jos antroji knyga, dviejų dalių romanas: Gedimino ir Anitos lyg išpažintys, vienas antram pasakojimai, nuogai atsiveriant.
Gamtos aprašymuose, charakteristikoje vartojamos spalvos įvairiai, keisčiausiai. Bet yra ir realių, ryškių gyvenimiškų vaizdų, pavyzdžiui, kad ir gamtos aprašyme: “Dar niekuomet pasaulis neatrodė toks svetimas ir priešiškas. It procesija pro šalį visu savo puošnumu praplaukė vasara — rytais, prapliupančiais pašėlusiu paukščių čiulbesiu, žemuogėmis kvepiančiais vidudieniais, šiltomis liūtimis, popietiniu čiobrelių snauduliu, purpuriniais saulėlydžių ežerais, prieblandoj švytinčiom lelijom, amalu, sidabriniam rūke prunkščiančiais arkliais, rasomis pažirusia mėnesiena, jonvabaliais”. Taip autorė pradeda savo knygą: garsai, spalvos, judesys, kvapai — visa, kas yra gamtoje.
Vėliau Anita išsipasakoja savo meilei, kad ir tariamai mirusiam Gediminui. Ji brenda per savo jauną gyvenimą (tarp kitko ji planuoja nusižudyti), atsiverdama, parodydama jaunų žmonių teigiamas ir neigiamas klaidingas impresijas, klaidingus žingsnius. Ji neigia daiktus, materiją, kalba apie meilę, mirtį, tarptautines katastrofas, paslaptis, pavartodama ir amerikiečių literatūroje vartojamus necenzūruotus žodžius. Cituoja poezijos posmelių lietuviškai, rusiškai, angliškai...
Antroje romano dalyje išsipasakoja Anitai Gediminas, vis tik išlikęs gyvas, nors buvo laikomas žuvusiu. Pasakojimas ekstravertinis — keisčiausių meilės istorijų, kuriose Gediminas vaidina lyg ir humanisto vaidmenį. Jo vaikystė buvusi nelaiminga. Vėliau tyrinėjęs M.K. Čiurlionį, jo paveikslus. “Ėmiau jausti kiekvienos akimirkos svarbą, jos negailestingą baigtinumą ir drauge amžinumą. Tada aš dar nežinojau visų šitų žodžių, bet jutau tai visa savo vaikiška esybe, kaip maloniai kankinančią paslaptį, kurią vėliau pats sau apibūdinau — Gailestis” (p. 151). Ir jo atpasakojamos herojės jam šaukdavo: “Gediminai, gelbėk!”
Knygos pabaigoje jaunieji (Vika ir Gediminas) lanko rašytojų kapus, lanko Čiurlionio kapą. “Ir staiga pajutom, kad patys kylam vis aukščiau, aukščiau ir sklendžiam, balto, melsvo, violetinio skambesio sūpuojami...” (p. 251).
Ir užbaigiama: “Giliai suleidau pirštus į žemę ir pajutau, kaip visą kūną bangom užplūsta džiaugsmas ir liūdesys, džiaugsmas ir liūdesys. Apsiverčiau aukštielninkas. Šalta gaivi mėnesiena šliūkštelėjo man į veidą, ir aš supratau, kaip beprotiškai viską myliu” (p. 252).
Nebūtinai viską supratau, bet skaičiau knygą be atvangos. Jauno žmogaus mintys veikė: ir aš ieškojau (tarp eilučių), ko gi ieško jaunoji karta.
Atsiųsta paminėti
TĖVYNĖS SARGAS. Nr. 2 (72). Redaguoja Algirdas J. Kasulaitis, 894 E. 223rd St., Euclid, OH 44123. Administracija: Pranas Razgaitis, 6755 Parkgate Ovai, Seven Hills, OH 44131.
MEDICINA. Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos žurnalas. Nr. 2(74). Redaguoja dr. V. Šaulys, 2639 W. 86th St., Chicago, IL 60652. Administracija: Sofija Blažienė, 3038 W. 59th St., Chicago IL 60629, ir Irena Makštutienė, 6849 Highland, Palos Hts., IL 60463. Viršelis Ados Sutkuvienės. Žurnalas išeina du kartus per metus. Prenumerata — 10 dol.
Kai kurios daktarės ir daktarienės vartoja vyriškas pavardes. Amerikietiškoje spaudoje ir aplinkoje tai leistina, bet lietuviškoje — jokiu būdu! Moterų ir mergaičių pavardžių skirtinga forma nuo vyriškųjų yra mūsų kalbos charakteristika ir turtas, kurio atsisakyti yra mūsų kalbos ir papročių nuskurdinimas.
MUZIKOS ŽINIOS Nr. 240. Leidžia Šiaurės Amerikos Lietuvių Muzikos Sąjunga. Redaguoja Kazys Skaisgirys ir Stasys Sližys. Administratorius: Antanas Giedraitis, 7310 S. Califomia Ave., Chicago, IL 60629. Metinė prenumerata - 5 dol.
■ Čikagos lietuvis inž. Edvardas Stočkus, išauginęs tris sūnus, mirus žmonai, nusprendė tapti kunigu ir įstojo į švč. Širdies teologijos mokyklą Hales Corners, Wis., kur studijuoja vyresnio amžiaus kandidatai į dvasininkus. E. Stočkus yra 58 m. amžiaus. Jau nuo 1974 m. jis yra pašventintas diakonu ir talkina parapijoje.
■ Prel. Simonas Morkūnas, kuriam 1990 m. vasario 16 d. sueis 88 metai amžiaus, dabartinis Šv. Kazimiero parapijos Sioux City, Iowa, klebonas, per vysk. P. Baltakį Lietuvos ir išeivijos įvairiems religiniams reikalams pasiuntė 25.000 dol. Prel. Morkūnas yra dosnus savo aukomis įvairiems religiniams reikalams.