MARIJA STANKUS-SAULAITĖ
Kiekvienai tautai reikia didvyrių ir didmoterių, stovinčių prieky, prieš visų akis, kad būtų kuo sekti, kur semtis energijos ir drąsos. Mūsų tautai nuo seno žinomi jų vardai ir darbai. Rečiau sužinome jų mintis. Bet yra ir įdomu, ir svarbu suprasti, kodėl kas nors pasirinkta, ko kito atsižadėta, kodėl nepasiduota, o ištesėta. Juk žmogų galime laikyti draugu ar drauge tik tada, jeigu jo ar jos mintys ir jausmai mums yra prieinami, ir mus herojai paveikia tik tada, kai jie yra mums tapę artimi, savi. Tada tautos herojai gali būti asmeniui pavyzdys.
Artimas ir savas prieš mus atsistoja pal. Jurgis Matulaitis. Jo nuotraukos rodo tvirtą, jautrų veidą su tiesiu, ramiu žvilgsniu. Jo Užrašai (Tėvų Marijonų 1952 m. išleisti) atveria gilią sielą, norinčią visiems, ypač apleistiesiems, gero, kenčiančią dėl sudėtingų istorinių įvykių, kovojančią už tiesą ir teisingumą, o tą kovą pradedančią savyje. Jo gyvenimo metai (1871-1927) rodo, kokiais sunkiais, bet ir džiugiais laikais jis gyveno: po caro valdžia, per I pasaulinį karą, Nepriklausomybės atgavimo ir atgijusios valstybės kūrimo metais. Jis negalėjo likti šalia šių įvykių, nes buvo vadas, ir jo paties filosofija neleido jam būti neveikliam.
Arkikatedra, Gedimino pilis ir trys kryžiai J. Grikienio nuotr.
Į vadovavimo darbą jis pateko, nes sugebėjo organizuoti įvairias grupes, prie visų prieiti, nei sau, nei kitiems nemeluodamas. Jis buvo tikras vadovas, nes buvo gabus ir išėjo mokslą, pasiekdamas aukščiausią laipsnį, kurio gavėjas įpareigojamas kitiems atverti savo sritį — jis buvo mokslininkas, buvo šventas — dosnus, švelnus, paprastas, pagarbus, drąsus, suradęs savo gyvenimo centrą ir jo ištvermingai laikęsis. Raktas į pal. Jurgio gyvenimą bei veiklą turbūt ir būtų tas laikymasis centro, jo paties žodžiais aptarto: “Dievas ir jo garbė tegul būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai” (Užrašai, 1910.X. 14). Darbų gausybės, didelė atsakomybė, įsipareigojimai asmenims, savo kuriamoms bei atkuriamoms vienuolijoms, kitoms organizacijoms ir pagaliau tautai neišmušė pal. Jurgio iš vėžių, nes jis vis kartojo ir vis atnaujino ryšį su savo gyvenimo ašimi: “Nereikia niekad gailėtis savo dvasiniam ištobulinimui nei laiko, nei triūso, reikia tam svarbių svarbiausiam darbui visa širdimi atsiduoti” (Užrašai, 1910.X.22). Tobulintis reiškia susikoncentruoti, vėl atrasti kelią, rūpestingai peržiūrint visus asmenybės sluoksnius, kad kiekvienas atskirai ir visi kartu kiltų ir vestų į sielos “ašį”. Pal. Jurgio užrašai užregistruoja bent kai kurias mintis, kai kurias priemones savo krypčiai peržvelgti bei atstatyti ir priežastis, kodėl išvis tai daroma. Šv. Ignacijaus Loyolos, kurį pal. Jurgis dažnai mini, pavyzdžiu, kasdien skiriama laiko maldai, mąstymui, sąžinės apžvalgai — pratyboms, kurių tikslas yra asmenį pratinti jausti Dievo Apvaizdą bei joje gyventi. Jeigu tie žodžiai gali tuolaikiškai skambėti, mintis yra visiems laikams: žmogus negali laimingai ar prasmingai gyventi išsisklaidęs, pasimetęs; norint surasti centrą bei jo laikytis, reikalauja didelių pastovių pastangų, ir verta to siekti, tam skirti laiko ne dėl to, kad būtų galima pasigrožėti savo pasiekimais, bet todėl, kad tokiu būdu priartėjama prie Dievo. Dievo artumas nėra atsitiktinis įvykis, bet viso gyvenimo pagrindas, visiškai priklausąs nuo Dievo malonės, bet neatitrūkęs ir nuo asmens stengimosi sutapti su ta malone. Nors tos pastangos įtempia asmenį — pavyzdžiui, pal Jurgis, peržvelgdamas savo gyvenimą, dažnai išreiškia gilų gailestį už klaidas bei kaltes ir ryžtą su savim kovoti (1913.II.3). Tos pastangos taip pat teikia vidinę ramybę: “Ar ne ramesnis esi žmogus, ar ne drąsiau žiūri į ateitį, kai visiškai, su gyvu tikėjimu esi Dievo Apvaizdai atsidavęs” (Užrašai, 1970.X.24). Ne tiek bijoma netikėtumų, kovos, apsivylimo, arba nuo jų grasos visai atitrūkstama, susijus su vidiniu savo centru.
Kaip šv. Ignacijus, taip ir pal. Jurgis Matulaitis buvo apdovanoti nepaprastomis malonėmis: ekstaze, regėjimu. Jų abiejų tai kukliai ir gan slaptingai paminėta; jų gyvenimo aptarimuose su tuo atsargiai elgtasi. Bet yra aišku, kad šie abu šventieji, tiek dirbę kitų gerovei, tiek iš savęs reikalavę, kantriai Dievo kelio siekę, buvo guodžiami ir stiprinami nepaprasto Dievo artumo. Pal. Jurgis tai pamini šiuo būdu: “Daug, Viešpatie, leidai kryželių ir daug per tą laiką (nuo paskutino rašymo Užrašuose) suteikei ypatingų malonių. Tūkstančius kartų būk už tai pagarbintas! Ypatingai ačiū Tau, Viešpatie, už tą nepaprastą malonę, kurią man suteikei vieną-kart per šv. mišias, giedant vargoninkui ‘Gloria’” (Užrašai, 1914.11.23). Kaip ir šv. Ignacijui, pal. Jurgiui ta malonė buvo teikiama Švenč. Trejybės vienybėje: “Kuomet žmogaus siela, Šv. Dvasios pagauta, pakyla ir nuskrieja į tas aukštybes, kur Švenč. Trejybė savo amžinumoje neapsakoma, neišreiškiama, begaline garbe spindi, šviečia, ir kuomet iš tų aukštybių apmeti paskui akimi šį pasaulį, kaip jis išrodo menkutis, mažas (Užrašai, 1910. XI.17). Žiūrima amžinybės požiūriu. Pergyvenus tokią šviesą, vėl grįžtama į kasdienybę, kurią bandoma šia šviesa nušviesti — sau ir kitiems.
Kad visa tai neatitrūkę nuo kitų, aišku iš pal. Jurgio gyvenimo. Jam vis rūpėjo kiti žmonės. “Pačiam besitobulinant, reikia stengtis ir kitiems padėti tobulintis, kitiems betarnaudamas, prie kitų išsitobulinimo prisidėdamas, žmogus ir pats tobulinasi ir kyla aukštyn” (1919.X.17). Daug yra nurodymų Užrašuose, kaip tobulintis ir tobulinti, tobulintis pačiam ir tobulinti kitus žmones ir darbus” (t.p.). Tobulybė — tai ir būtų kuo geriau ir tobuliau Dievo akivaizdoje gyventi, viską atliekant tyra širdimi ir aiškiu protu. Į tobulinimąsi ir tobulinimą žiūrima rimtai, atsakingai; tai darytina pavieniui, padedant paskiriems asmenims ir organizuotai buriant geros valios žmones. Viskas vykdytina planingai, tvarkingai, tačiau nebijant rizikos, nesigailint savęs, einant ten, kur svarbiausia ir sunkiausia, pasak Šv. Ignacijaus. Tai didelis reikalavimas. Bet jis išreiškiamas ir visai paprastu aforizmu: “kas tau malonu, ir kitam daryk; o kas tau nemiela, ir kitam nelinkėk” (1911.11.17).
Į pal. Jurgio veiklos planą galima įsijungti įvairiais būdais, bet neišvengiama, koks tas būdas bebūtų, nukreipti žvilgsnį nuo savęs ir savo reikalų į kitus. “Jaučiu gerai, kad tik tada žmogus tikrą Dievo sūnų laisvę įsigyji, kada, išsinėręs iš savimeilės kailio, apsisiauti Kristaus dvasios ir malonės rūbu, kada, savęs ir šio pasaulio bei piktos dvasios tikrai išsižadėjęs, pradedi įeiti, įsigilinti į Viešpatį Dievą, kada, savo sugedusį kūną ir šio pasaulio ankštutėlę gūžtelę apleidęs, apsigyveni Aukščiausiojo būstuose; kaip tada pasidaro protas aiškus, laisva dvasia, širdis plati ir atvira. Tik tada iš tikrųjų pradedi jausti, kad visi žmonės broliai, o žmonija — tai tik viena šeimyna; ir pradedi savo karšta širdimi visus apglobti, visus prie savo širdies imi maloniai glausti” (1910.XI.17). Dievo artumo paliesta širdis tampa talpi ir atvira kitiems, kitoms — broliams, seserims, savo tautai ir kitoms tautoms, visiems žmonėms. Atrodo paradoksiška, kad nuolat savo centro ieškąs asmuo susikoncentruotų ne savyje, o kitame ir kituose, ir kad juo labiau jis tuo centru remiasi, tuo labiau mylėtų kitus. Bet tai, kaip Užrašai liudija, neša tikrą ramybę.
Pal. Jurgio Matulaičio gyvenimas buvo sunkus (jis trumpai, tiksliai ir gražiai ses. Onos Mikailaitės aprašytas 1987 m. Putname išleistame leidinėlyje “Pal. Jurgis Matulaitis: jo gyvenimas ir darbai”). Daugelyje pal. Jurgio nuotraukų matome jau suaugusį per iškilmes fotografuotą vyrą. Daug ką, bet ne viską galima jose įžiūrėti. Tačiau vaizduotė sukuria paveikslą, kurio nematome — tai penktos klasės mokinukas, našlaitis, su atvira žaizda kojoje nuo kaulų džiovos, vaikų pravardžiuojamas, nes šlubuoja. To vaiko gyvenime glūdi Dievo meilės paslaptis.
Lietuvai atgimstant, o drauge su ja visiems viso pasaulio lietuviams turint progą atsinaujinti, sustiprėti, apsispręsti, itin svarbu turėti gilaus vidinio gyvenimo ir tikslaus viešo veikimo pavyzdį. Tai nėra abstraktus idealas, bet asmuo, pajėgęs gerai ir prasmingai gyventi, kliudomas nenusiminti, gerbiamas nepasimesti. Jo mintys ir nurodymai aktualūs ypač dabar, kai Lietuvos padėtis nėra nepanaši į Užrašų laikotarpio Lietuvą. Savo vienuoliams ir vienuolėms, bet taip pat ir visiems sąmoningiems krikščionims pal. Jurgis primena: “Mūsų tiesioginis uždavinys visada privalo būti, kad žmones vestume į išganymą tikros atgailos, tikro tikėjimo, tikros Dievo ir artimo meilės keliu” (1911.1.16). Išganymas tai ir yra vienumas su Dievu ir palaimintaisiais, ir jo siektina “tikru... keliu”. Pal. Jurgis vis primena esmę, grindžiamą tiksliomis sąvokomis ir suprastu tikėjimu. “Svarbu kiekvieną daiktą pradėti nuo to, nuo ko reikia, svarbu išsyk prieiti prie branduolio to dalyko, kurio siekiame” (1910.X.24). Tai vadovo patarimai — kaip labiau paveikti. Ir dvasios vadas dar išvysto nurodymus: “Būkime gudrūs, kuklūs ir protingi, darykime, kas galima, bet būkime ir drąsūs ir drąsiai eikime į tikslą, tvirtai tikėdami, kad Dievo Apvaizdos ranka mus veda ir neša. Mūsų gyvenimo viduriu turi būti Dievas. Jo didesnė garbė turi mums būti visu kuo” (1910.X.24). Kaip Dievui pasivedusio asmens, taip ir tikinčios bendruomenės vienas ir tas pas centras, kuriame tiksli kryptis ir tikra prasmė. Taip asmuo ir visuomenė nesikerta, o sutaria ir sustiprėja, sukdamiesi apie vieną ir tą pačią ašį.
Savo veiksmais, nusiteikimais ir mintimis pal. Jurgis Matulaitis parodė, kaip galima oriai ir prasmingai gyventi net sunkiausiomis asmeniškomis ir istorinėmis sąlygomis. Jis atvėrė lietuvio šventojo sielą lietuviams suprantama kalba bei suprantamais įvaizdžiais. Jis pasiliko su lietuviais, kaip pasilieka didvyriai ir didmoterės, kuriuos ir kurias atpažįstame, lyg gerus draugus, ir kuriais žavimės, kaip ženklais visai žmonijai.