Spausdinti

           autoportretas IV

                      Mano stikliniame pasauly
                         gyvuoja ilgesys...
                           Pamirštos melsvai auksinės
                              rudens dienos.
autoportretas VI      Saulės kalnai sidabruoja
                                        spalvų karalystėje.
  Aš nepamiršau...             Netrukus burtų ratas lūš,
    Ant nakties šešėlio
            ir pasakos vilnys
      kabo oro girliandos.           užlies man sielą
       Tarp ryto ir vakaro traukinys...
           aš nepamiršau, kad,
            žodį palietus rankomis,
              palieka tuštuma...

               Paslapties lašas, kaip
                 šviesos gėlė, išskleidė
                   auksinius žiedlapius.
                     Jos vidury žydi
                       saulė ir žvaigždės.
                         Mano dvasia čiulpia
                           dažų nektarą, pamiršdama

autoportretas VII         žodžius spalvų vandenyne.

  Man jau vis tiek.
    Rytoj arba poryt.
      Man žodžių nebereikia
        nuostabiam peizažui.
          Kada vaivorykštės dainos
            išskaitoma šviesa,
              už paslapties pečių,
                tarytum nemirtingos
                  jūros bangų vėjas

                    į širdį neša TAIKĄ.

zenta • tenisonaitė • autoportretai

Iš spaudai paruošto rinkinio “Aš sapnuoju saulę ir sniegą”