KUN. VALERIJUS RUDZINSKAS
Kuomet žmogus jaučia alkį, jo rankos tiesiasi į duonos riekę, ir kuo didesnis alkis, tuo mažesnis išrankumas — alkanas ir sudžiūvusią, sužiedėjusią duonos riekę godžiai valgys, kaip sotus skaniausią kąsnį. Kuomet labai ištrokštame, esame pasiruošę gerti nors ir sudrumstą vandenį iš žemėje įmintos pėdos... Dažnai, deja, nepagalvodami, ar išgertasis vanduo nebuvo kuo užterštas.
Iš mažų dienų prisimename pasaką apie sesytės Elenytės broliuką, atsigėrusį iš avinėlio pėdos ir avinėliu tapusį...
Alkanas ir ištroškęs žmogus retai svarsto, ar pasirinktasis maistas bei gėrimas išeis jam į sveikatą...
Šiandien daug visi kalbame apie dvasios troškulį: kalbame ir bandome numalšinti kuo kas išmanome. Deja, nors mūsų visokeriopo išprusimo lygis auga, ir dvasinių turtų vertinimo diapazonas tampa vis platesnis, dvasiniame augime mes vis susiduriame su įvairiomis kliūtimis, kadangi su tikrąja, amžinąja tiesa apsilenkiame.
Žmogui natūralu turėti vertybių sistemą, pagal kurią galėtų patikrinti savo siekius ir asmeninį gyvenimą. Apskritai, geriausiai savo kūrinį pažįsta, žino jo veikimo principus ir paskirtį pats jo kūrėjas. Ir kas gi, jei ne visko, kas gyva, Sutvėrėjas Dievas galėtų padėti mums susidaryti tokią atskaitos sistemą, suvokti savo pašaukimą ir realiai įvertinti savo galimybes? Ir ačiū jam, kad padarė viską, kas nuo jo priklausė, tuo pačiu nepažeisdamas mūsų autonomijos, buvusios žmogaus sumanymo pradžia... Apie Dievo kūrybos pradžią ir atbaigimą, apie jo kelią į žmogų ir žmogaus kelią (dažnai, deja, klystkelius) pas savo Kūrėją kalba Šventasis Raštas — Dievo laiškas žmonėms. Per jį prabyla ir gyvasis Jėzus Kristus, kurio atvaizdą jį išpažįstančiuose žmonėse išryškina Dievas, darydamas žmogų nauju, dvasiškai atgimusiu, kad po šio paruošimo galėtų jį pripildyti Šventąja Dvasia.
Šventojo Rašto šviesoje pabandysiu kukliai pasvarstyti tuos daugeliui naujus dalykus, turėdamas nors ir nedidelę viltį, jog skaitytojas, susidomėjęs šiuo Dievo laišku žmonėms, asmeniškai pratęs ieškojimus ir galės džiaugtis, atradęs lobį...
Prieš žengdamas iš šio pasaulio pas Tėvą, Jėzus pasakė savo mokiniams: “Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, — Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse” (Jn 14, 16-17). Tokiu būdu Jėzus patvirtino, kad Tėvo suteikta Šventosios Dvasios dovana gimstančiai Bažnyčiai nebus laikina dovana, o jos atsiuntimas nebus atsitiktiniu, trumpalaikiu reiškiniu.
Šventosios Dvasios pasiuntinybė Bažnyčioje ir pasaulyje, gavusi pradžią per Sekmines, privalo tęstis iki amžių pabaigos. Sekminėse buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, kad ji nuolat pašventintų Bažnyčią, ir tuo būdu tikintieji galėtų prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.
Sekminės tęsiasi toliau. Kristus drauge su Tėvu nenustoja siuntę Šventąją Dvasią, išbaigiančią Kristaus darbą, pašventinančią pasaulį, kaip sakoma IV-je mišių eucharistinėje maldoje. Šis meilės darbas niekada nebuvo nutrauktas. Šventoji Dvasia nenustoja ugdyti ir gaivinti visus Bažnyčios — mistinio Kristaus Kūno narius, burdama ir jungdama prie jo visus žmones.
Priklausomai nuo aplinkybių ir įvairių laikų poreikių, Dievas panoro teikti Bažnyčiai priemones, pritaikydamas jas tų laikų paskirčiai. Matome, jog šis besibaigiančio XX amžiaus pasaulis iš vienos pusės pasižymi tikėjimo krize, daugelio krikščionių abejingumu tikėjimui, nemažos dalies kunigų ir vienuolių pasitraukimu, moralinio lygio smukimu visose šalyse, materializmo, teorinio ir praktinio ateizmo plėtote ir t.t. Iš kitos pusės Bažnyčioje gausu krikščionių, ypač jaunimo, jaučiančių Absoliuto alkį, reikalaujančių autentiškumo, asmeninės tikėjimo patirties išgyvenimo, o taip pat matomųtikinčiųjų bendruomenės dvasinio gyvenimo ženklų. Dėlei to šiame pasaulyje Dievas savo Bažnyčioje sužadino gausybę malonės tėkmių, kad šių dienų krikščionims galėtų teikti dvasinio atgimimo gausą.
Kalbant apie šiuos dalykus, būtina gręžtis į tobuliausios tiesos šaltinį. O tas tiesos šaltinis — Dievo žodis. Jame glūdi kriterijus, pagal kurį turi būti tikrinamos visos nuomonės ir nuostatos, susijusios su dvasinėmis vertybėmis.
Į žmogų Dievas visų pirma prabyla per savo žodį, užrašytą Šventajame Rašte, šiame žodyje Dievas išreiškė savo meilę, nurodė savo valią ir išganymo planą. Per Šventąjį Raštą jis nori kalbėti žmonėms. Be abejo, yra Švento Rašto skaitymas ir aiškinimas, ir net pamokslavimas, visiškai neperduodantys Dievo kalbos. Šventasis Raštas yra įkvėptas Šventosios Dvasios, todėl ir aiškinimas bei pamokslavimas turi būti Šventojoje Dvasioje.Ten, kur Šventajai Dvasiai veikti leidžiama, tuo pačiu pasireiškia ir Dievo malonė. Tuomet žodis apie Golgotos kryžių talpina savy išgelbstinčią, atperkančią jėgą. Žmonės įsitikina, kad toji jėga yra pakankama išlaisvinti iš vergavimo nuodėmei, nugalėti problemoms ir tuštumai. Tuomet Dievo žodis jau nebe teorija (o ja tapti niekuomet ir neturėtų), bet gyva, veiksminga žmogaus atžvilgiu tiesa (plg. Žyd 4, 12).
Žmonėms Dievas atsiveria per Senąji ir Naująji Testamentą. Senajame mes atrandame Dievo pažadą žmonėms ir jų paruošimą šiam pažadui priimti. Naujajame Testamente pažadai išpildomi, ir per tai žmogus tampa Dievo vaiku. Gyva gija per visą Šventraštį nusidriekęs Dievo veikimas yra būtent Dievo Dvasios darbas: žmonės gaivinami pačiu prasmingiausiu pažadu, kuris įvykdomas, atnaujinant žmogiškąją dvasią ir pripildant ją Dievo Dvasios.
Senajame Testamente Dievo Dvasia pati renkasižmones ir per juos atlieka savo darbą. Naujajame Testamente Šventoji Dvasia nužengia ant jau atsiveriančių žmonių,vyrų ir moterų, juose apsigyvena ir per juos veikia.
Žvelkime į Šventąjį Raštą. Net atsitiktinisNaujojo Testamento skaitytojas, nuosekliai šį Testamentą perskaitęs, turėtų būti sukrėstas nepaprastų įvykių, kurie lydėjo apaštalus ankstyvojoje Bažnyčioje. Tuos įvykius galima įvairiai vertinti, tačiau teisingas yra vienintelis vertinimas: kvapą užimantys nepaprasti reiškiniai — tai Šventosios Dvasios pasireiškimas. Tos Dvasios, kurią Jėzus buvo pažadėjęs ir, dangun įžengęs, atsiuntė į žemę. Atsiųstoji Dvasia tapo apaštalų mokymo Liudytoja ir Pa-tvirtintoja (plg. Jn 14, 16; Apd 1, 4-5). Evangelistas Morkus rašo apie apaštalus, kaip “jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant stebuklais, kurie juos lydėjo” (Mk 16, 20). Dar aiškiau išsireiškia laiške Žydams, kalbant apie apaštalų veiklą, kuomet “Dievui prisidedant prie jų liudijimo su savo stebuklingais ženklais, visokiais galybės darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis jo valia” (Žyd 2, 4), visiems kilo nuostaba (plg. Apd 2,43).
Iš Apaštalų Darbų matome, jog antgamtinis Šventosios Dvasios pasireiškimas Kristaus mokiniams buvo visiškai realus, vos ne kasdieną sutinkamas reiškinys. Didesnė visų laikų Švento Rašto aiškintojų dalis mokė ir tebemoko, jog šie antgamtiniai reiškiniai pasibaigė drauge su apaštalų laikais. Tokiems mąstytojams bus netikėta sužinoti, kad Šventame Rašte nėra jokios nuorodos ar užuominos, jog minimas Šventosios Dvasios pasireiškimas baigsis. Priešingai, visame pasaulyje sutinkame tūkstančius pasišventusių krikščionių, priėmusių “jėgą iš aukštybių” (plg. Lk 24, 49) ir beisidžiaugiančių tuo pačiu antgamtiniu Dievo Dvasios pasireiškimu, kuris aprašytas Apaštalų Darbuose. Ypač ryškiai tai matome visų formų krikščioniškuose charizmatiniuose (arba dvasinio atsinaujinimo) judėjimuose.
Pagaliau neturime galvoti, kad, pasibaigus Senojo Testamento laikotarpiui, liovėsi visas paruošiamasis Dievo darbas. Kaip Senajame Testamente Dievo Dvasia kūrė ir laimino, taip toks pat dvigubas darbas vyksta ir Naujojo Testamento laikais. Tačiau, nežiūrint to, šių laikų tikintysis, stokodamas asmeninio ryšio su Kūrėju ir apskritai tikėjimo dalykų pažinimo, iš Dievo malonių aruodo, atviro visiems Naujosios Sandoros dalyviams, pasisemia ne ką daugiau, nei Senojo Testamento žmogus — dažniausiai tik moralinį kodeksą, ar vieną kitą elgesio taisyklę.
Šventoji Dvasia yra duodama kiekvienam Dievo vaikui (plg. Apd 2, 17), tačiau jos patirtis gali būti labai silpna, arba žmogus gali apie tai net nieko nežinoti (plg. Apd 19, 1-7). Šventosios Dvasios darbas — tai parodyti nuodėmę, vesti į atgailą ir naują gyvenimą bei atlikti visokį paruošiamąjį darbą. Aiškus Šventosios Dvasios tikslas — jos dieviškas asmeninis išsiliejimas tikinčiojo širdyje, kad parodytų Tėvą ir Sūnų. Jei krikščionys tai suprastų ir atsimintų, tuomet prašytų ir gautų pilną Jėzuje Kristuje jiems paruoštą palaimą.
Kas gi, jei ne Šventoji Dvasia, yra žmogaus kilimui būtini sparnai?! (plg. Jn 16, 7).
Pranašo Ezechielio žodžiuose sutinkame tą dvigubą Dievo Dvasios palaiminimą, išreikštą labai ryškiai: “Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu į jus naują dvasią. Pašalinsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums kūnišką širdį. Duosiu jums savo dvasios ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatymus, laikytumėtės mano nustatymų ir vykdytumėte juos” (Ez 36, 26-27). Tai reiškia, kad žmogaus dvasia bus atgaivinta ir atnaujinta Dievo Dvasios darbu. “Duosiu jums savo dvasios...” — tai jau antrasis palaiminimas. Atnaujindamas žmogaus dvasią, Dievas susikuria sau namus jo širdyje. Prieš įkvėpdamas Adomui gyvybės dvasią, Dievas sutvėrė jam kūną. Tam, kad galėtų ateiti ir apsigyventi savo tautoje, pirmiausia Izraeliui Dievas liepė pastatyti altorių ir šventyklą. Lygiai taip ir mes, žmonės, visų pirma turime gauti naują širdį ir naują dvasią, kad Dievas galėtų mumyse gyventi ir per mus veikti.
Penkiasdešimtojoje psalmėje Dovydas meldžiasi: “sutverk man širdį tyrą, o Dieve, many nepalaužiamą dvasią atnaujink” (Ps 50, 12). O toliau dar prideda: “Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido, prarast tavo šventąją dvasią neleiski!” (Ps 50, 13). Jėzus yra pasakęs: “Kas gimė iš Dvasios, yra dvasia (Jn 3, 6). Tai reiškia, kad Dievo Dvasia atgimdo, atnaujina žmogaus dvasią.
Pabandysiu paryškinti santykį tarp dvasinio atgimimo ir Dvasios veikimo mumyse. Dvasinis atgimimas vyksta tuomet, kai Šventoji Dvasia parodo mūsų nuodėmingumą, kviečia mus į atgailą bei tikėjimą Kristumi ir suteikia mums naują prigimtį, naują gyvenimo būdą. Per Šventąją Dvasią Dievas įvykdo savo pažadą, kad duos mums naują dvasią (plg. Ez 36, 26). Dabar tikintysis jau yra Dievo vaikas ir šventovė, paruošta apsigyventi Dievo dvasiai.
Antroji pažado dalis išsipildo tuomet, kai žmogus prašo Dvasios atėjimo su tikėjimu (plg. Lk 11, 13). Tol, kol tikintysis ieško tik savo dvasios atnaujinimo, jis nepajaus pilno gyvenimo džiaugsmo (plg. Jn 10, 10; 16, 24) ir jėgos, kuri jam skirta. Jis turi priimti Dievo pažadą, tikėdamas, kad yra kažkas dar daugiau ir vertingiau negu nauja prigimtis.
Neturiu tikslo šiame straipsnyje rašyti kaip moralizuotojas, tačiau reikia pažymėti, jog daugelis žmonių, kaktomuša susidūrę su problema, ar žengti tolimesnį žingsnį, dažnai sustoja sulaikyti, deja, ne pačių geriausių intencijų. Laiške Galatams rašoma: “Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams” (Gal 5, 16). Čia kalbama apie vadovavimąsi Dvasia savo gyvenimo keliuose. Yra manančių, kad tai liečia tik išrinktuosius, kurie laikomi keistuoliais, savo “egzaltuotame” dvasingume atitrūkusiais nuo realaus pasaulio. Galimybę būti dvasiniais žmonėmis skeptikai sutapatina su pavojumi pasidaryti kažkokiais “nerealiais”, pasimetusiais.
Ir vis tik, nežiūrint skeptikų, ne vienas paklaus, kaip šios dvi dieviško pažado dalys yra įvykdomos? Jos išpildomos kartu, ar atskirai? Atsakymas yra paprastas. Iš Dievo pusės ši dviguba dovana yra nedalomoji Dvasia, tik jos darbas yra dviejų skirtingų krypčių; pirmuoju atveju — atnaujinantis žmogaus dvasią, antruoju — per atgimusią jo dvasią pasireiškiantis išorėje (plg. 1 Kor 12, 7 ) ir veikiantis aplinką (plg. Apd 1, 8).
Taip įvyko per pirmąsias Sekmines. Vieną dieną trys tūkstančiai žmonių priėmė naują dvasią kartu su atgailos ir tikėjimo dovana. Pasikrikštiję jie gavo Šventąją Dvasią, kaip Dievo antspaudą savo tikėjimui. Per Kristaus apaštalų ir mokinių žodį Šventoji dvasia galingai veikė minioje žmonių, keisdama jų širdis ir dvasią. Nauja dvasios jėga veikianti žmones, kvietė juos tikėti ir išpažinti savo nuodėmes. Tuomet jie patyrė Šventosios Dvasios krikštą (plg. Mt 3, 11; Apd 1, 5), per kurį Dvasia juose apsigyeno.
Kartais ir šiais laikais Šventoji Dvasia galingai veikia Bažnyčioje, ir tikintieji gauna Šventąją Dvasią tuo pat metu, kai jie išpažįsta savo nuodėmes ir pakviečia Jėzų į savo širdį. Šventajame Rašte yra įvykių, kai antrojo Dievo pažado išsipildymas neįvykdavo tuo pačiu laiku. Taip įvyko su Samarijos tikinčiaisiais, kurie atsivertė, apaštalui Pilypui skelbiant Kristaus mokslą. Tas pat įvyko su konvertitais, kuriuos Paulius sutiko Efeze (plg Apd 19, 1-6). Dar prieš Kristaus mirtį jie buvo patyrę dvasinį atgimimą, tačiau tik po Sekminių jie patyrė antrojo pažado išsipildymą — Šventosios Dvasios atsiuntimą ir jos galingą pasireiškimą.
Pirmųjų krikščionybės amžių įvykiai kartojasi ir mūsų dienomis; bet kai dvasinis Bažnyčios gyvenimas yra prigesęs, ir Dievo Dvasios apsigyvenimo žmoguje tiesa nėra aiškiai skelbiama, šventoji Dvasia yra žinoma ir patiriama tik kaip atgimimo dvasia. Visiško jos išsiliejimo žmogaus dvasioje galimumas liks tik paslaptimi. Kristaus Dvasia visa savo galia yra išliejama kaip dovana, bet ji priimama ir pasireiškia žmogaus gyvenime tik tiek, kiek šis tikėjimu to siekia.