Konstancija Valiuškienė
Paskaitę “Laiškuose lietuviams” skelbimą, kad nuo gruodžio mėn. 4-tos iki 11-tos dienos (1989) organizuojama kelionė laivu po Karibų jūros salas, šia ekskursija susidomėjome. Paskirtą dieną visi suskridome iš įvairių Šiaurės Amerikos vietovių į karštą Puerto Rico salą. Čia iš San Juan uosto turėjo išplaukti “Victorijos” laivas, kuris bus mūsų plaukiojantis “viešbutis” per visą kelionę.
Uoste jau iš tolo buvo matyti trys keliaaukščiai baltutėliai, kaip jūros puta, laivai, prisirišę prie uosto krantinės. Jie ne tik apsišvietę, bet ir išsipuošę šviesiomis lemputėmis, lyg karuselių parkas.
Dalis “Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyvių (tik čikagiečiai ) San Juan (Puerto Rico) uoste.
Laive visi susitinkame, pasisveikiname su simpatišku kapitonu. Daugiausia mūsų grupėje buvo keleivių iš Čikagos. Grupės vadovas Aleksas Lauraitis visiems nurodė kajutes ir pakvietė vakarienės. Mūsų grupėje buvo 20 lietuvių, bet iš viso į laivą susirinko apie 700 keleivių.
Laivas buvo prabangus, lepinantis. Stebino žema ekskursijos kaina. Praėjusios nakties nemigą ir kelionės nuovargį nugali noras atsisveikinti su sala ir išplaukti į atvirus vandenis. Abiejuose laivo naktiniuose klubuose orkestrai groja šokių muziką. Minia žmonių bando savo laimę kasine. Maloniai šilta ant denio. Vidurnaktyje atrišami lynai, laivas išsilaisvina nuo visų ryšių ir išplaukia iš uosto, iš žiburių juosta apsuptos įlankos. Dažnai gyvenime paliekame saugius uostus ir veržiamės į nežinią, į laisvę!
Pro kajutės apvalius langelius mirguliuoja ramus spindintis jauno mėnulio apšviestas Atlantas. Plaukiame į rytus į Švento Tomo salą. Mintys mėnulio taku dar toliau nukeliauja. Iki Baltijos krantų...
ŠVENTO TOMO SALOJE
Saulutei vos vos patekėjus, sustojame Šv. Tomo salos uoste. Tai viena iš Virgin Islands (Mergelių salyno) sala. Prieš 500 m. Kolumbas aptikęs jas paskyrė šv. Uršulės ir jos draugių garbei, prisimenu IV klasėj geografijos mokytojos S. Lands-bergytės pasakojimus. Tai nedidelio ploto, didžiųjų Antilų kalnyno, kyšančios iš vandens kalnų viršūnės.
Dar formuojant ekskursiją, busimieji keleiviai buvo viliojami kalėdiniam apsipirkimui į Šv. Tomo salą. Ten, kad ir ne dovanai dovanas gausi, bet kaina žema ir muito nemokėsi. Todėl tik pavalgę ankstyvus pusryčius, išlekiame, kad mūsų neužklūtų vidurdienio kaitra.
Pakeliui į miestelį randame aibę taksių, autobusiukų, kurie už porą dolerių nuveža į miestelio centrą. Ten parduotuvė prilipusi viena prie kitos. Turistų taip pat minios. Nors ir pardavėjų nemaža, bet prie įdomesnių prekių reikia palaukti. Karštis, tvanka alina ne tik kojas, bet ir mintį. Dabar, prisiminus tą savijautą, stebiuosi, kaip dar sugebėjau padaryti išmintingą sprendimą: grįžti į laivą. Pasitaiko taksi. Įsėdę džiaugiamės jo vėsuma, pamažu atsigauname. Manydami, kad ši tvanka ir karštis yra normalūs šiai vietovei, nusiskundėme vairuotojui, o jis sako: “Šiandien karščiau negu pragare. Tai ne apsipirkimų diena”. Atgauname ir savigarbą, paaiškėjus, kad ne mūsų išlepimas, o tikrai varginantis karštis. Ir nusprendžiame dar negrįžti į laivą, o šiek tiek susipažinti su sala. Pakylame į Mafalie kalvą. Žvelgiame į jaukų Charlotės Amalijos miestuką, kuriame prieš porą šimtų metų vyko žiauri vergų prekyba. Pasteliniame, žalsvai melsvam vandens paviršiuje grakščiai supasi pulkai laivelių. Dar kylame aukštyn į kalno viršūnę apie pusantro tūkstančio pėdų. Ten atsiveria vaizdai vienas po kito, ir vienas už kitą žavesni. Šypsosi šiltai, bet su pasididžiavimu mūsų gidas žvelgia į mus, kone žadą praradusius dėl nenusakomo, neaprašomo grožio.
Pakeliui į laivą stabteliame Jim Tillett’o Vietinio Meno Centre. Puikus muziejus. Čia matysi, kaip daromos paveikslų šilko kopijos (silk screen). Juose mirga Karibų vaizdai, jūros gelmių karalystė su žieduota augmenija, šmaikščiomis žuvytėmis, ropojančiais turkliukais. Matysi, kaip molio gabalas meistro rankose tampa įmantria vaza, papuošalais ar namų apyvokos puošniu indu, koralų, jūros geldučių papuošalus. Nauja aplinka vilioja. Norisi viską pamatyti, iššniukštinėti, bet reikia pasitenkinti tuo, kas įmanoma. Laivas išplaukia punktualiai. Negali pasilikti pakelėj.
Grįžtam namo ir džiaugiamės, kad karštis ir tvanka išvarė mus iš parduotuvių, išlaisvino nuo daiktų, parodė dar nematyto grožio. Paskutinėmis minutėmis sugrįžtam prie laivo. Užbėgę ant denio, matome atraišiojamus lynus. Išplaukiame į Martinique salą. Dar pora valandų iki saulėlydžio. Čia gyvenome ilgesnes dienas. Vienuolikos ar daugiau valandų.
PAKELIUI Į MARTINIQUE SALĄ
Netrukus vyksta keleiviams pratimai, pasiruošimas netikėtai nelaimei, katastrofai. Užsivelkame gelbėjimosi liemenes kajutėse, renkamės į paskirtą vietą, kuriame nors denyje. Pirmos katastrofos pratybos visada padaro įspūdį. Lyg ir matai apsemiamas kajutes, laivą svyrantį, smingantį galu į gelmes. O po pratybų ir vėl visa baimė išgaruoja.
Šį vakarą kapitonas A.S. Varsamis kelia puotą. Prieš vakarienę pasipuošiame dailiai, renkamės į naktinį klubą pasisveikinti, susipažinti su kapitonu. Jis pristato savo adjutantus, muzikantus, solistes, šokėjus, įvairius savo štabo tarnautojus ir vaišina mus kokteiliais. Orkestras groja subtilias ir trankias melodijas ir kviečia į šokių aikštelę.
Po iškilmingos vakarienės pasirodo Viktorijos “Follies”. Plevena milžiniškos plunksnos. Laša auksu, sidabru ar juodu deimantu kostiumai. Linksma daina ir šokiai džiugina širdį ir akį. Išdygsta scenoj magikas. Sveikinasi anglų, prancūzų, ispanų kalbomis. Prašo ir kitakalbius su pasisveikinimu atsiliepti. Nuskambėjus lietuviškam labas, nustembi išgirdus “Labas. Kaip Tau? Ar Tu lietuvė?” Vėliau paaiškėja, kad jis studijavo mediciną Indianos universitete, susidraugavo su kolega Jonu Kudirka, išmoko ne tik lietuviškai pasisveikinti, bet ir suprasti mūsų tautos skriaudas, darbus ir viltis.
Švelnios gruodžio naktys Karibuose. Taip ryškiai pasivaidena Maironio vasaros naktys ... “vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega”. Pasivaidena namai.
Saulė teka. Rami ramutėlė Karibų jūra. Į kurią pusę žvelgsi, matysi tolimus horizontus. Iki Martinique salos dar apie aštuonetas plaukimo valandų. Esam maždaug pusiaukelyje. Laive yra įvairiausių užsiėmimų, pramogų. Iš vakaro gavus programą, nelengva apsispręsti, ką tą dieną veikti. Rytmetinės eitynės, sporto pusvalandis, dviratis, irklai bei kiti sporto salių įrengimai; saunos pirtys, plaukiojimo baseinai. Bibliotekoje knygos penkiomis ar šešiomis — anglų, prancūzų, italų, ispanų, vokiečių — kalbomis. Džiaugiuos bent nosį čia įkišusi. Ne tik nesinešu knygų pasiskaitymui, bet ir nuo lentynos neimu.
Jau reikia eiti į kino salę, ten išgirsime apie Grenadą, Caracas ir Curaçao. Ekskursijų vadovas laukia mūsų su skaidrėmis. Kvepianti Grenada kvepėjo ir Sovietų vadams. Dabar mes galim jos pakrantėmis laiveliu plaukti, pro dugno stiklą į jūrų gelmes žvelgti ir romo kokteilius gurkšnoti. Išgėrus keletą jų, pajusi palaimos pilnatvę. Nerūpės tau laivo išplaukimas, nei šeima, kur ji bebūtų, laive, saloje ar kontinente. Nerūpės nei Sąjūdžio, nei Gorbačiovo ar Bušo planai.
Pasakoja mums, kad Caracas mieste bus penketos valandų ekskursija. Švarus miestas. Jo požeminy nėra nei šiukšlių, nei “graffito”. Vilioja turistus pigus 18 karatų auksas, “dizainerių” dirbiniai. Vilioja architektūra, istorija, menas. Bolivaro Plazą supa XVII a. katedra, arkivyskupo rūmai, valdžios pastatai. Kapitolius su aukso kopula, nuostabieji prezidento rūmai, vadinami Miraflores. Freskos, murijalai, fontanai. Naujai pastatytas koncertų kompleksas. Bolivaro kapas. Bolivaras, ne vien venezualiečių herojus, būdamas 27 m. ėmė vadovauti sukilėliams ir nugalėjo ispanus. Išlaisvino ne tik Venezuelą, bet ir Kolumbiją, Equadorą, Panamą, Peru ir Boliviją. Svajojo jas sujungti į Pietų
Amerikos Federaciją. Deja, jis mirė per anksti, 1830 m., sulaukęs vos 47 metų. Šio genijaus planai atveria aiškių sprendimų ir dabartiniais laikais išsilaisvinusiems kraštams. Artimas jis mums. Juk ir mūsų broliai taip energingai dirba, kovoja už Lietuvos laisvę.
PRANCŪZIJOS MARTINIQUE
Antrą val. p.p. įplaukiame į Fort de France, Martinique salos uostą. Galime sakyti, mes esame Prancūzijoj, nes tai neatskiriama jos dalis. Išskubam prie taksistų. Siaurais vingiuotais keliais arba kylame į kalną, ar leidžiamės žemyn ir vėl aukštyn. Jaučiamės lyg gigantiškame pasilinksminimų parke. Martinique sala išvarpyta didesnėmis ir mažesnėmis ugniakalnių viršūnėmis. Netoli Balata kaimelio, kalno lygumoje aplankome garsiosios Paryžiaus bazilikos Sacre Coeur repliką. Pro staiga krentančią bedugnę, priaugusią medžių, žydinčių krūmų, gėlių, žvelgiame į kitą kalvą, į jūrą anapus jos. Padalyta žemė.
Užeiname bažnyčion pasimelsti. Padėkoti Viešpačiui ir paprašyti vienybės, vienas kito supratimo, kad ne tik mes, bet ir visa mūsų tauta nebūtų padalyta. Ir vėl pro prarajas, vingiais besisūpaudami per lietaus miškus. Bananų palmės, kakao, kavos, citrinų, apelsinų, vanilos, duonos medžiai, ananasai, mangos, cukrinės švendrės prazvimbia pro šalį.
Šiauriniame salos gale stūkso ramus Pelée ugniakalnis, 1902 m. gegužy visą St. Pierre miestą užpylęs degančia lava. 40 tūkstančių gyvybių užgesinęs. Miestas ir liko neatsistatęs.
1635 m. prancūzai nugalėjo narsiai besiginančius karibų indėnus. Jie, išstumti iš savų miškų, visiškai išnyko. Tuo pačiu metu prancūzai priglaudė tris šimtus žydų, išvarytų iš Brazilijos. O po šimtmečio jau buvo privežta 60 tūkstančių afrikiečių vergų. Dar po kito šimtmečio 1848 m. vergija panaikinta. Dabar visi salos gyventojai yra laisvi prancūzų piliečiai.
Paul Gauguin, pagyvenęs Martinique, sugrįžęs į Paryžių jau nebenorėjo jame pasilikti. Natūralumas, ramybė, lengvas pragyvenimas arčiau širdies buvo, negu giliai įleistos šaknys. Išvyko į Tahiti salą ir ten gyveno iki mirties.
Pravažiuojame mažučius kaimelius, žvejus, traukiančius tinklus iš marių ir lėtai grįžtančius namo. Fort de France miestelio parką puošia čia gimusios Prancūzijos imperatorės Napoleono žmonos Josefinos paminklas. Miestas, kaip ir kaimeliai, vargingai jaukus. Grakščios, elegantiškos, rusvos odos spalvos jų moterys.
Laive merginos ir vyriškis supažindina mus su Martinique folkloru. Suvaidina meilės komediją ir pašoka savuosius šokius. Ritmingi, elegantiški, grakštūs. Kažkaip panašūs į mūsų blezdingėlę. Valgome prancūziškų patiekalų vakarienę. Vakarinė programa — prancūziškos nuotaikos dainos, šokiai ir juokavimai elegantiškai išsipuošusių programos atlikėjų.
KVEPIANČIOJE SALOJE
Bepusryčiaujant įplaukiame į kvapniosios Grenados Šv. Jurgio uostą. Tai prieskonių sala su gvazdikėliais, muškato riešutais, cinamonu, vanila, lauro lapeliais, imbieru, šafranu. Nustebino mane safranas, kai sužinojau, kad tai pas mus krokuso gėlytė, kuri beveik pro ledą pražysta baltais, rausvais, violetiniais žiedeliais. Vos išlipus iš laivo, sutinka mus pulkeliai moterų, siūlančių kvapniuosius prieskonius patraukliose pintinėlėse. Vienai iš jų prižadame nupirkti iš jos, grįžtant į laivą. Kai sugrįžom po keletos valandų, ji atsiminė ir atpažino mus.
Taksi už mažą kainą aprodo salą. Penki litrai benzino — trys doleriai. Automobilis priklauso kompanijai. Kiek nukrenta vairuotojui už laiką? Įvažiavus į miestelį, gidas parodo komunistų partijos būstinę ir priduria: “Neliko rusų, neliko intereso, neliko ir komunistų partijos, liko tik užrašas. Gyvenimo sąlygos žymiai pagerėjo po nauja valdžia”.
Grenadą atrado Kolumbas, bet niekas neįveikė narsiųjų karibų indėnų. 1650 m. atvyko iš Martinique’o prancūzų ekspedicija, kurią karibai svetingai, draugiškai priėmė. Tik prancūzai nesielgė kaip svečiai. Su ypatingu žiaurumu išžudė atsisakiusius jiems vergauti indėnus ir prisipirko iš Afrikos vergų. Grenados savininkai vis keitėsi. Tai prancūzai, tai privatūs pirkliai, tai britai. 1974 m. gavo nepriklausomybę. Dauguma dabartinių gyventojų yra afrikiečių vergų ainiai. Pradinis mokslas privalomas, aukštasis — nemokamas. Grenados universitete studijuoja jaunimas ir iš Amerikos, Kanados, Prancūzijos, ne vien grenadiečiai. Gydymas esąs taip pat neapmokamas, tvirtina Džimis. Aikštėje turgus. Pardavėjai į turgų susineša ne tik prekes — vaisius, daržoves, bet ir stalus joms padėti. Vienų stalai net su švaria staltiese uždengti, o kitų tik lentos ant statinių padėtos. Žmonių apranga kukli, bet švari. Spalvingos miestelio vingiuotas gatvės, žavūs raudonų čerpių nameliai. Puikios architektūros biblioteką su pasididžiavimu Džimis parodo.
Aukštai į kalvą kyla gatvė, o jos kryžkelėje — bokštelis 2-3 metrų aukščio. Jame stovi policininkas ir tvarko judėjimą — taip esą saugiau. Kaip ir Martinique sala, Grenada — vulkanų kilmės. Ir čia derlingi slėniai augina ne tik prieskonius, bet ir įvairiausius vaisius, daržoves. Net nuo telefono laidų stiebiasi jau kelių centimetrų paukščių sėta pasoda. Netrūksta gėlo vandens, geležies bei sieros šaltinių. Prie kaimelių pakelėse sąvartynėliai — krūvelės šiukšlių, atmatų. Didesnės uždegtos ir smilksta. Nuo kalno matai, kaip vingiuoja iškarpytas krantas, prie jo prisiglaudę salelės pastelinėje Karibų jūroje.
Vaikštome Grand Anse paplūdimiu. Žalsvos bangelės bėga į krantą. Tai čia Reagan’as pasiuntė karius. Pakelėje susispietęs moterų būrelis su suvenyrais, įvairios pintinėlės, prieskoniai, skarelės, marškiniai. Niekas nevilioja išlepusio turisto akies, o prieskoniai jau pasižadėti. Žiūri liūdnomis akimis jau nejaunutė moteris. Nelengva, sako ji, nelengva! Tokios graudžios tos akys. Nežinai, kokia našta slegia jos širdį, pečius, tik pajunti jos naštą savo širdyje.
Popiety išplaukiame į La Guairą, Venezuelos uostą. Leidžiasi saulutė į Karibų marias. Išsitiesia debesys ir naktimi bangas užkloja. Paskutiniai saulės spindulai nušviečia dangų raudonai, ir jis atsispindi besisupančiose bangose. Sidabras, švinas ir auksas tarantelą šoka.
PAKELIUI Į CARACAS
Šį vakarą kabaretan ateina graikai ir parodo nemažą dalį savos kultūros. Šokis ir daina apsireiškia tautų kultūroje su jos pirmais daigeliais. Šio vakaro dainomis ir šokiais jie atskleidė tėvynės meilę, herojų kovas, gyvenimo džiaugsmą, kasdienius darbus ir mitologinius aspektus. O pati didžiausia dalis buvo skirta romantikai. Jų elegantiškai paprasti kostiumai, judrūs šokiai, atlikėjų kontaktas su publika sužavėjo kiekvieną žiūrovą.
Išėjus į denį, nustebina mus dyvinai dailiai išpuoštas visas denis palmių šakomis. Ilgi stalai slegiami ne vien valgių gausa. Daržovės ir vaisiai panaudoti kaip medžiaga floros ir faunos kūriniams. Tingūs meškučiai, išdykusios beždžionėlės, plėšrūs liūtai, rodantys dantis, pasišiaušę gaidžiai, kimbą vienas kito skiauturėn; šmaikščios pelytės, paraduojantys pingvinai, didingai pasipūtusios gulbės, geltonpūkiai ančiukai; rožės, tulpės, ramunės, chrizantemos, kokuso palmės, bananų medžiai — kurgi čia išvardinsi tokią gausybę įvairių kūrinių. Ateina šių kūrinių autorius jaunas filipinietis. Pora vyrų atneša jam didžiulį ledo gabalą. Per ketvirtį valandos iš šio ledo išniro žirgo biustas su vėjo blaškomais karčiais.
Ir vėl giedras rytas, saule nutviskęs dangus ir jūra. Šiandien Marijos šventė. Tėvas J. Vaišnys rūpestingai sukviečia mus šv. mišių aukai. Jo kajutė virto jaukia koplytėle.
Artėjant prie Venezuelos krantų, renkamės prie išėjimo. Mūsų grupės vadovas Aleksas sudarė sąlygas visai grupei kartu Caracas mieste pabendrauti. Ten gyvenąs daugeliui čikagiečių pažįstamas Raimondas Mieželis kviečia mus visus pietų. Be to, parūpina autobusą su gidu, kuris aprodys visas Caracas įdomybes. Nors uostas dar tolokai, visi bandome laikytis kartu.
Laivo dieninėse žiniose aiškiai parašyta, kad lankantis istoriniuose pastatuose, reikalinga tinkama apranga. Džentelmenams trumpomis kelnėmis nešioti nepritinka.
La Guaira uoste susitinkame su Raimondo atsiųstu gidu ir riedame į Caracą. Caracas išsitiesęs pakiliame slėnyje. Kelias geras. Patrauklus miestas, daug puikių parkų. Tik judėjimo susigrūdimas yra kasdienė duona. Miesto šiaurėje, kalno atšlaitėje sulipę, kaip korio akutės, viena prie kitos vargingos trobelės. Kol nėra liūčių, pusė bėdos, bet, joms užėjus, grytelės slysta žemyn griūdamos. Pakeliui uniformuotas vyras sustabdo mūsų autobusą. Ar tai ne policininkas? Rašys baudą, sugaišins brangų laiką. Bet pasirodo, kad tai Raimondo pasiuntinys. Perduoda žinią, kad mūsų jau laukia pietūs, nurodo tiksliai kelią.
Kylame į kalną pietiniame miesto sparne. Kuo aukščiau kylame, tuo turtingesni namai. Pakilę į viršūnę, sustojame prie erdvių, puošnių namų. Sutinka mus šeimininkų sūnus. Dar gimnazistas, bet priima mus rūpestingai, vaišingai. Šaunus šeimininkas. Vaišinamės skanėstais, gėrimės nuostabiais vaizdais, šnekučiuojamės. Laikas tirpsta. Nors ir nesuspėjame aplankyti istorinių vietų, bet pravažiuojame pro naują koncertų pastatą, kuriame koncertuoja tik patys žymiausi pasaulio muzikai, dainininkai.
Grįžę į La Guaira, dar turime laiko pašniukštinėti po uosto parduotuves. Jose daugiausia suvenyrinės prekės, bet yra ir odos produktų. Vakarienės metu pajuntame laivo smūgį ;— atsiplėšimą nuo kranto. Išplaukiame apsilankyti į paskutinę salą. Gera pavakaroti, pasiklausyti muzikos, pašokti. Gera pasivaikščioti ant denio po žvaigždėta Dievulio padange. Žvaigždės nuostabiai didelės ir šviesios šią naktį.
WILLEMSTAD — CURAÇAO
Siaura ir tiesia kaip kanalas Šv. Onos įlanka įplaukiame į Willemstad miestą, įlanka įsiraususi į žemyną plačiai, kaip šimtametis ąžuolas, išsišakoja. Visos didesnės šios salos įlankos panašiai išsišakojusios. Sala nedidelė, apie 40 mylių ilgio, 3 mylių pločio. Joje 170.000 gyventojų, kurių 150.000 gyvena Willemstad’e. Jie kalba 5-6 kalbų mišiniu — vad. papiamento. Ši Olandijos antilų sala praturtėjo alyvos perdirbimu ir žymiai išsiskiria iš kitų aplankytų salų.
Išlipus iš laivo švarutėle krantine pro tvarkingus, prižiūrėtus pastatus, parkelius, dekoratyvius senosios Amsterdamo architektūros stiliaus namus, pasiekiame pontoninį karalienės Emos tiltą. Juo patenkame į senąją miesto dalį. Parduotuvėse linas, mezginiai, staltiesės, mėlynieji Amsterdamo indai žymiai žemesnėmis kainomis negu JAV. Olandiškas sūris tik trečdalį tekainuoja to, ką mes mokame. Miesto aikštėje gausu mahogony medžio dirbimų, lėkščių, dėžučių, figūrėlių.
Curaçao geriamą vandenį iš jūros semia, valo ir distiliuoja. Sala sausa. Neįmanoma auginti vaisių bei daržovių. Juos atveža iš Venezuelos burlaiviais. Pririšę prie krantinės, bures nuleidžia gulsčiai virš laive išstatytų prekių, apsaugo nuo saulės.
Didžiai patraukli senoji XVIII ir XIX a. architektūra, kurios pastatų, ypač statytų turtingųjų žydų princų, yra nemaža pasilikę. Dauguma jų atnaujinti ir pritaikyti valdžios įstaigoms. Puikiai išsilaikiusi stilinga sinagoga iš 1732 m. Jos grindys padengtos storu smėlio “kilimu”. Kodėl smėlio? Priminti 40-ties metų klajonę tyruose? Gal Dievo pažadą Abraomui, kad jo ainiai bus gausesni už smėlio grūdelius? O gal XV a. inkviziciją, kai reikėjo žingsnių garsus užmaskuoti, neišduoti savęs inkvizitoriams.
Išvažiavus iš miesto, plantacijose stūkso įdomios architektūros šimtamečiai namai. Kaimeliuose matosi simpatiški moliniai, mažais langeliais, storais šiaudų stogais namukai. Curaçao “seaquariumas” vienintelis pasaulyje, kuris augina jūros gyvius jų pačių jūros vandenyje. Vėjai ir srovės plukdo planktoną į baseinus su įvairiausia jūros gyvūnija.
Grįžtant iš miestelio, tilto sargybinis neleidžia per jį, nes laivas nori į jūrą išplaukti. Keliamės per įlanką neapmokamu keltu. Prasminga būti tiltu ar keltu. Jungti. Neardyti. Neskirti. Sugrįžę į laivą, dar spėjame į mišias, atnašaujamas kino salėje.
Paskutinis saulėlydis laive, su juo ir paskutinis išplaukimas iš uosto į šiaurę, į namus. Todėl atšvęsime šį vakarą su iškilminga vakariene ir pasidabinę atitinkamai. Lotynų Amerikos muzikos programa moderni. Joje daugiau disonansų nei harmonijos, kaip ir šių dienų žmogaus širdyje
Dar kartą susirenkame į Tėvo J. Vaišnio kajutę mišioms. Šį sekmadienį dėkojame už laimingą kelionę iki šiol. Už tingią, poilsingą, prabangią savaitę. Už pažinimą kitų žmonių ir svetimų kraštų.
Laivo vadovybė aiškina apie reikalus su muitininkais, apie restorano bei kambarių aptarnautojų arbatpinigius. Primena, kaip jie nelengvai dirbo, mus aptarnaudami, todėl nevalia jų nuskriausti.
Pakuojame atsivežtą ir įgytą turtą. Mokomės lankstyti servetėles į burinį laivą, vyskupo kepurę, romėniškus ratus, lelijos žiedą ir kitas gražias formas. Ir mūsų rankose iš daržovių, vaisių pražysta ramunėlės, chrizantemos, gvazdikai, rožės, tulpės. Išauga palmės, kokoso riešutų medžiai. Išplaukia didingos gulbės su geltonpūkiais ančiukais, paraduoja pingvinai, šmirkštinėja pelytės.
Daug laiko praleidžiame ant denio. Rami ir šiandien jūra, kaip ir visą savaitės kelionę. O tikėjaus, kad audra išrašys jos veidą, kad suvirpės jame platesnė žmogiškųjų dienų skalė.
Ne vien jūra lydėjo mus. Salos su sava istorija, žmonėmis, gamta praturtino mus. Susipažinome ne tik su bendrakeleiviais. Ir save šiek tiek daugiau pažinome.
■ JAV katalikų šalpos įstaiga, Catholic Rclicf Service, Panamos arkivyskupui Marco McGrath pasiuntė 10.000 dolerių vertės įvairių medikamentų ir maisto reikmenų padėti panamiečiams, netekusiems namų paskutinių kovų metu, šalinant nuo sosto narkotikų spekuliantą diktatorių Noriegą.
■ Vašingtone, vietiniams lietuviamas paprašius, sausio 11 d. už Lietuvos laisvę skambėjo didžiosios JAV šventovės, Nekalto Prasidėjimo bažnyčios, esančios prie Katalikų universiteto, varpai.
■ Vysk. P. Baltakis sausio 17-20 dienomis dalyvavo JAV katalikų vyskupų simpoziume Filadelfijoje, kur buvo atvykęs ir Tikėjimo kongregacijos pirmininkas kard. Ratzingeris.
■ Aliaskoje, kur katalikų misijose trūksta kunigų, Vatikanas leido ir moterims, kurios administruoja parapijas, jei tuo metu ten nėra nei kunigo, nei diakono, atlikti sutuoktuvių apeigas.