Spausdinti

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

KAUNE ATSTATYTAS PAMINKLAS “ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ”

     Kai 1921 metų spalio mėnesį po Kauno karo muziejaus beržais buvo atidengiamas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, jį šventino ir žodį tarė prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Literatūros muziejaus fonduose išliko jo kalbos juodraštis. Tada poetas kalbėjo apie tautos praeitį, bet sykiu ir apie jos ateitį. Apie buvusias, bet sykiu ir būsimas kančias, apie skriaudas, netektį ir tremtį. Jo pasakytos mintys aktualios ir šiandien. Jis sakė: “Toje vietoje, kur 7 metai atgal taip skaudžiai jautėsi svetima rusų caro sauvalė, kur mes, lietuviai, jautėmės vos pakenčiamais įnamiais, priversti slėpti savo nedrąsias svajones tolimoje ateityje apie Tėvynės laisvę. Šiandieną jaunas mūsų Tėvynės prezidentas atidengia akmens paminklą, ant kurio iškalta: žuvusiems už Tėvynę. Kas prieš 7 metus buvo persekiojama— dabar viešai pagerbiama. Žuvusiems už Tėvynę ne tik kruvinoje kovoje karo laukuose, bet irgi žuvusiems anuomet tolimuose Sibiro laukuose ir sveikatą prieš laiką išeikvojusiems: naktimis ankštuose kambariuose su plunksna rankose už Tėvynę. Žuvusiems už Tėvynę, tai yra tiems, kurie ant savo pečių išnešė skęstančią motiną Tėvynę iš mirties pavojaus ir patys žuvo”.

     Šiandien paminklas daugiau kaip po 40-ties metų vėl iškilo po Kauno muziejaus beržais. Jis toks pat, kokį 1921-aisiais metais buvo sukūręs dailininkas Juozas Zikaras, — piramidė, sukrauta iš Lietuvos laukų akmenų. Viršuje kryžius — saulutė, kiek žemiau — skydas ir kalavijas. Apačioje — klūpanti lietuvaitė, dedanti gėles ant kapo, ir užrašas: “Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1921”.

     Pokario metais iš senojo paminklo neliko akmens ant akmens. Net ir sarkofagas su nežinomo kareivio palaikais buvo išgabentas ir dingęs. Praėjusiais metais Lietuva akmens piramidę ėmė statyti iš naujo. Iš senų nuotraukų, iš skeveldrų, iš to kas liko tautos atmintyje.

     — Stengėmės, kad paminklas būtų tikras ne tik savo forma, bet ir dvasia, - pasakojo paminklo atstatymo komiteto pirmininkas, Kauno menininkų namų direktorius Algimantas Norvilas. - Akmenys jam vėl surinkti iš tų vietų, kur vyko kovos už Lietuvos nepriklausomybę. Tuos akmenis iš Radviliškio, Kėdainių, iš kitų Lietuvos laukų vežė, registravo, fotografavo savanoriai - seni ir jauni, dideli ir maži. Piramidės viduje yra įmūryta kapsulė, kurioje surašyta paminklo atstatymo istorija, žmonės prisidėję jį atstatant. Ačiū už šį šventą darbą kiekvienam, ačiū visai Lietuvai. Taigi paminklas toks pat, kaip ir prieš 69-erius metus.

     Paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę pašventinęs Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius pasakė: “Kodėl savo nepriklausomybės paminklą pastatėme iš akmens? Todėl, kad akmuo turi svorį. Todėl, kad vėjas akmens nepakels, nenuneš jo į kitą vietą. Netgi vandens srovei jis nepasiduos. Akmuo nugula toje vietoje, kurioje jis padėtas ir nedingsta žiemą ir vasarą, rudenį ir pavasarį. Todėl jis taip tinka simbolizuoti mūsų tautą, jos jėgą ir likimą.

     Tačiau šis paminklas ne tik iš akmens. Jis iš mūsų geranoriškumo, iš meilės savo tautai. Nes tik meilė sugeba sujungti, o neapykanta išskirti ir išdraskyti. Saugokimės neapykantos. Saugokimės žodžių, kurie irgi turi savo svorį, kurie kaip akmuo gali ir paminklu tapti, ir žmogų sužeisti...”

     Garbė atidengti paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę suteikta vienam pirmųjų aviacijos savanorių, Lietuvos karo invalidų sąjungos pirmininkui Simonui Stanevičiui. (Tiesa).

ATKURIAMAS KATALIKŲ MOKSLO ŽIDINYS

     Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose įvyko Lietuvos Katalikų mokslininkų konferencija. Ją maldos žodžiais pradėjo Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Konferencijos dalyvius pasveikino Vilniaus universiteto rektorius akademikas Jonas Kubilius. Buvo apžvelgta Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikla, aptartos katalikiškos minties ugdymo problemos.

     1922 metais įkurta Lietuvių katalikų mokslo akademija telkė katalikus mokslininkus, rėmė juos konkrečioje veikloje, plėtojo katalikišką mintį ir darbus tautiniame moksle, kvietė įvairiose srityse dirbančius mokslininkus laikytis katalikiškos moralės principų, už savo mokslo srities įžvelgti universalią pasaulio dėsnių harmoniją. Po karo Lietuvių katalikų mokslo akademija tęsė savo veiklą užsienyje židinių principu: ten, kur gyvena ir dirba bent penki akademijos nariai, įkuriamas židinys. Šiuo metu jų jau yra įvairiausiose pasaulio šalyse. Lietuvių katalikų moklso akademijos židinys dabar susikūrė ir Lietuvoje. Numatyta 1991 metais surengti Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimą, atkurti akademijos veiklą Lietuvoje. (Tiesa)

RAINIŲ KANKINIAMS ATMINTI

     Netoli Telšių, kur nenumaldomą skausmą dieną ir naktį ošia krauju laistyti Rainių miškelio medžiai, ant gražios kalvos iškils paminklas žemaičių kankiniams, 1941 metų birželio mėnesį čia stalinistų sadistiškai nužudytiems. Darbai jau pradėti.

     Po plataus svarstymo, aptarus įvairius pasiūlymus, nutarta čia statyti koplyčią, kurią Rainių kankiniams tuojau po tragedijos buvo suprojektavęs architektas Jonas Virakas, neseniai visiems laikams su mumis atsisveikinęs. Tai kryžiaus plano mūro ir gelžbetonio pastatas su aukštu bokštu centre. Šį projektą, laimėjusį 1942 metais pirmą vietą, jau pradėta įgyvendinti Telšių kapinėse. Po karo Jonas Virakas buvo nuteistas, kalėjo Vorkutoje. Architekto žmonai pavyko išsaugoti koplyčios eskizus, pagal kuriuos rajono vyriausias architektas Algirdas Žebrauskas paruošė architektūrinį projektą. Padedant Miestų statybos projektavimo instituto specialistams, atlikti sudėtingesni konstrukciniai apskaičiavimai. Skulptūras šiai koplyčiai sukurs klaipėdietis skulptorius Remigijus Midvikis. Interno dekorą apsiėmė padaryti vilniečiai: Algis Dovydėnas — vitražus, Antanas Kmieliauskas — freskas. (Tiesa)

KARDINOLAS VINCENTAS SLADKEVIČIUS PRIĖMĖ JAV KONGRESMANUS

     JAV kongresmanai susipažino su Vilniumi ir Kaunu, susitiko su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vadovais, Sąjūdžio deputatais išrinktais į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Jie buvo priimti kardinolo Vincento Sladkevičiaus.

     Kongresmanams didžiausią įspūdį padarė pasirinktas konstruktyvus lietuvių tautos kelias į demokratiją, pasiryžimas taikiu keliu siekti nepriklausomybės. Rinkimai Lietuvoje, kongresmano Kristoferio Kokso nuomone, buvo tarsi referendumas dėl nepriklausomybės, labai aiškiai išreiškęs visos tautos valią. (Tiesa)

SEPTYNIŲ RUBLIŲ PENSIJA

     Šių metų vasario 26-ąją dieną sukako 105 metai nuo antrojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio gimimo.

     Aleksandras Stulginskis buvo aktyvus krikščionių demokratų partijos veikėjas, 1917-1920 metų Lietuvos Tarybos narys. Per keletą mėnesių jis pakeičia vidaus reikalų, žemės ūkio ir valstybės turtų ministrų portfelius. Buvo Lietuvos seimo atstovas ir pirmininkas. Nuo 1920 iki 1926 metų — pradžioje einantis Respublikos prezidento pareigas, o vėliau prezidentas. Stulginskiui prezidentaujant, Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, įvykdytos žemės ir pinigų reformos, atidarytas universitetas, kitos aukštosios mokyklos, išleisti pagrindiniai įstatymai.

     1941-ųjų birželio 14 dieną žmonės matė, kaip šautuvais ir kulkosvaidžiu ginkluotų civilių bei kareivių lydimos, buvo vežamos Stulginskio ir gydytojo Parčiausko šeimos. Stulginskiai buvo perskirti. Vyrui teko kalėti vienoje Vladimiro kalėjimo kameroje su buvusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru J. Urbšiu, kitais nepriklausomos Lietuvos ministrais ir aukštais valdininkais.

     A. Stulginskis kalėjęs, kirtęs miškus, mėžęs tvartus, dirbęs žemės darbus, vėl susitikęs su žmona, gyvas sugrįžo į Lietuvą. Valstietiškas, iš kartos į kartą paveldėtas darbštumas, gelbėjo nuo žūties.

     A. Stulginskis augino retas daržoves, ypač baklažanus. Pas jį atvažiuodavo sodininkai ir daržininkai iš visos Lietuvos pasitarti. Žinių niekam negailėjęs.

     Grįžus iš stalininių konclagerių, Stulginskiams sunku buvo apsigyventi Kaune. Čia ne sykį jiems padėjęs Justas Paleckis. Jie pradžioje išsinuomojo kambarėlį. Vėliau, JAV gyvenančios dukros remiami, įsigijo kooperatinį butą Taikos gatvėje.

     Sulaukęs 74 metų amžiaus, A. Stulginskis išėjo į poilsį. Jam buvo paskirta... 7 rublių pensija. Niekada jis tuo nesiskųsdavo. Nelaisvės metus prisimindavo juokaudamas. Patiems artimiausiems bendradarbiams kartą užsiminė, jog norįs būti palaidotas bažnyčios palaimintas ir kad būtų trispalvė, nepriklausomos Lietuvos vėliava.

     Priglaudė A. Stulginskį Panemunės kapinių žemė. Šalia duobės stovėjo kunigas ir negausus atlydėjusių būrelis. Ne vienas baugiai dairėsi į šalis. Trispalve uždengti karsto niekas nedrįso. Žmogų, tik sukusį filmą apie laidotuves, ilgai persekiojo.

     Aleksandras Stulginskis, tik vienas iš trijų buvusių Lietuvos respublikos prezidentų, palaidotas tėvų žemėje. (Tiesa)

MIRĖ LIETUVOS POETĖ JANINA DEGUTYTĖ

     Vėjuotą, lietingą, neįprastai šiltą vasario 8 d. mirė poetė Janina Degutytė. Mirė po ilgos ir sunkios ligos, eidama šešiasdešimt antruosius metus. Prieš dvidešimt šešerius metus ji rašė:

     Tu - mažutė, tu telpi visa
     Į Čiurlionio karalių delnus...
     Tu - riekelė duonos kasdieninės
     Ant pasaulio vaišių pilno stalo...

     Nereikėjo jai nei pabusti, nei keltis, nei atgimti - gimtoji žemė ir kalba gimtoji buvo jos širdy, toji šventa meilė vedžiojo jos plunksną. Janina Degutytė išliks lyg Antigonė, tamsią naktį slapčiomis apraudanti savo žuvusius brolius, velėjanti ežere jų kruvinus marškinius ir sustingstanti ant balto kranto pušimi. Laikas ją vertė kalbėti su kauke lyg graikų teatre.

     Gimusi ir užaugusi Kauno priemiestyje, Šančiuose, darbininkų ir amatininkų aplinkoje, anksti netekusi artimųjų žmonių, dar beveik vaikas niūriam pokary ji pati pelnė sau duoną. Liga nuo šešiolikos metų paženklino ją mirtimi, ir visas jos tolimesnis gyvenimas, kai ilgus dešimtmečius ji beveik kaskien balansavo tarp gyvenimo ir nebūties, buvo lyg stebuklas.

     Visus, kurie kiek arčiau pažino Janiną Degutytę, stulbino šios švelnios moters tvirtybė, vidinė jėga. Likimas jai uždėjo kankinės vainiką lyg šventajai, o ji tryško gyvybės džiaugsmu, meile vaikams, muzikai, mezginio raštams, kambario kaktusams, erškėčiui, paparčiui ir laukų platybių kiekvienai žolelei, visam Dievo pasauliui.

     Janinos Degutytės dramatiška šviesi poezija, populiari Lietuvoje ir išeivijoje, išlieka kaip dovana tėvynei, kaip žmogaus sielos nemirtingumas. Iškeliavusiai į prieblandų sodus, norėtųsi paklausti jos pačios žodžiais:

     Ką suradai anapus? Ar balta ramybė
     prigludo tau prie rankų
     kaip šilta avytė!
     Ar atmintis
     aštrių agrastų krūmų
     neįdreskia tavęs,
     kai eini pro šalį!
     Jau baigiasi naktis.
     Pavasario obelis
     laukia tavęs kaip baltas angelas
     žiedlapiais nubarstęs
     tavo lengvas pėdas.
     Tu išeini. Šešėlis tavo
     šviesus
     kaip mėnesienos palytėjimas.

           (Tiesa)

PAVASARIS BELDŽIASI Į DURIS

     Lietuvoje pradėjo vegetuoti žiemkenčiai, vasario pirmąjį dešimtadienį pražydo žibuoklės, subrinko vaiskrūmių pumpurai, žydėjo lazdynai, nors pastarieji pražysta tik kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Sausio antroje pusėje Minijos, Jūros, Ventos, Bartuvos upių vanduo pakilo 220-280 cm. Visą mėnesį buvo apsemtas kelio ruožas tarp Šilutės ir Rusnės. Tai pirmas toks atvejis per pastaruosius penkiolika metų.

     Nei sausis, nei vasaris nepanoro pasipuošti žiemos rūbais. Šalčiausia buvo sausio pradžioje. Vėliau orai atšilo, dienomis būdavo 6-9 laipsniai šilumos. Vasario 6-9 dienomis oro temperatūra šoktelėjo iki 8-12 laiksnių (Celsijaus) šilumos. Tai savotiškas Lietuvos rekordas. Tokių šiltų dienų vasario mėnesį per pastaruosius 200 metų nebuvo. (Tiesa)

MUZIEJUS ATGAVO SAVO SENĄJĮ VARDĄ

     Į laisvėjančią Lietuvą sugrįžta senosios mūsų relikvijos. Vienas toks reikšmingas aktas - po pusės amžiaus sugrąžintas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus pavadinimas.

     Ta proga muziejininkai kauniečius ir miesto svečius pakvietė į pirmąją šių metų parodą. Atidaryta paroda pasakoja apie Lietuvos Respublikos kariuomenės kūrimąsi, jos kovas dėl nepriklausomybės 1918-1920 metais. Žiūrovų dėmesį patraukia pirmąsyk pokario metais rodomi mūsų kariuomenės vadų portretai, pulkų vėliavos, atsišaukimai ir dokumentai, Lietuvos savanorių uniformos, lengvi ginklai, karo trofėjai.

     Ši paroda - tik nedidelė įžanga į busimąją pastovią parodą. Muziejaus pagrindiniuose fonduose per 180 tūkstančių vienetų, viena turtingiausia ginklų kolekcija šalyje. Muziejui atgavus senąjį pavadinimą, iš pagrindų keisis ir jo darbo turinys. Ateityje parodos muziejuje pasakos apie Lietuvos valstybę nuo seniausių laikų, mūsų tautos kovas už laisvę ir nepriklausomybę.

(Tiesa)

ATKURTOS MEMORIALINĖS LENTOS

     Vasario 13 dieną Alytuje prie tilto per Nemuną iškilmingai atidengtos memorialinės lentos, buvusios Lietuvos Respublikos karininko Antano Juozapavičiaus atminimui įamžinti.

     Vadovaudamas pirmajam pėstininkų pulkui, A. Juozapavičius žuvo čia prieš 71 metus kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Memorialinės lentos atkurtos pagal išlikusius skulptoriaus Juozo Zikaro modelius.

     Karininko atminimas pagerbtas prie jo kapo, aukotos šv. mišios Alytaus antrosios parapijos bažnyčioje. (Tiesa)

♦♦♦ Ilgiausiais vieno žodžio vardais, turinčiais po 16 raidžių, vadinami du Lietuvos kaimai -Baltramiejiškiai (Tauragės raj.), Skirsnemuniškiai (Jurbarko raj.)

♦♦♦ Giliausias duburys yra šiauriau Aukštadvario - Kalvų miške. (Trakų raj.) Manoma, kad šią taisyklingą 40 metrų gylio 150 metrų skersmens “velnio duobę” su 40-50 laipsnių statumo šlaitais išmušė nuo tirpstančio ledyno briaunos kritęs krioklys.

♦♦♦ Didžiausias gintaro gabalas — “Saulės akmuo”. Jis sveria 3698 gramų ir yra 210 x 190 x 150 mm dydžio. Nuo 1969 metų birželio “Saulės akmuo” saugomas Palangos gintaro muziejuje.

♦♦♦ Giliausias žemės įšalimas — 1,5 metro buvo 1968-1969 metų žiemą Lazdijuose. Manoma, kad jis galėjo būti dar didesnis, bet meteorologijos stotyse naudojami prietaisai įšalimą matuoja tik iki 1,5 metro.

♦♦♦ Seniausia tvirtovė Lietuvoje statyta akmens amžiuje, apie 2800 m. prieš Kristų. Ji yra Krefuono ežero lagūnoje (Švenčionių raj.).