PASIKALBĖJIMAS SU KUN. KAZIMIERU BĖKŠTA

ANTANAS SAULAITIS, S.J.

     Kun. Kazimieras Bėkšta Amazonijos srityje Brazilijoje dirba jau 40 metų. Jis yra salezietis misijonierius, gyvenęs tarp tukanų, janomanų ir kitų tautelių, išmokdamas jų kalbas, papročius, mitologiją. Jis paruošė kelių kalbų elementorius ir pasakojamos istorijos rinkinius; už dviejų metų tikisi, pasinaudodamas kompiuteriu, užbaigti stambius žodynus. Kun. Bėkšta, surinkęs daug garsinių įrašų ir filmų, indėnams tapo jų kultūrinio paveldo šaltiniu. Jis suorganizavo Manaus mieste indėnų muziejų, taip pat ten dėsto antropologiją, filologiją krikščioniškosios kultūros ir socialinių mokslų institute. Kun. Bėkšta gimęs Klaidėdoje 1924 m., o 1956 m. įšventintas kunigu. Jo 60 m. gimimo sukaktį paminėjo Lietuvos katalikų kalendorius - žinynas. Jo adresas: C.P. 616, 69000 Manaus - AM, Brasil.

Laisvėjimo metai   G. Didelytk.

     Indėnais yra pavadintos tos gentys, kurias Kolumbas atrado šiame kontinente, nes jis, ieškodamas kelio į Indiją, manė, kad tai azijietiškos Indijos gyventojai. Paskui buvo pastebėta, kad šis žemynas nėra Azijos dalis, bet tiems gyventojams taip ir nebuvo rasta geresnio pavadinimo. Tų genčių yra didelė daugybė, šešioliktame šimtmetyje jų buvo apie penki milijonai. Didelė jų dauguma išmirė, vieni buvo deportuoti arba paversti vergais, kiti buvo išžudyti, o dar kiti mirė, užsikrėtę baltaveidžių atneštomis ligomis. Juk indėnams net mūsų paprasčiausias persišaldymas, gripas, yra mirties pavojus. Tik maža senųjų gyventojų palikuonių dalelė sugebėjo pabėgti į aukštumas, į džiungles. Dabar Brazilijoje esama apie du šimtai tūkstančių indėnų. Jie kalba savo genčių kalbomis. Dabar yra daugiau kaip du šimtai indėnų kalbų. Kiekviena gentis turi savo kalbą ir papročius, kuriais išsiskiria iš kitų. Tarp tų genčių dirba katalikai ir nekatalikai krikščionys misijonieriai. Garsiausieji misijonieriai nuo XVI šimtmečio iki dabar yra jėzuitai, pranciškonai, kapucinai, redemptoristai ir kiti. Praėjusio šimtmečio gale atvyko ir saleziečiai. Kun. Bėkštą paklausiau:

     —    Kada Jūs atvykote į Braziliją?

     —    Prieš 40 metų. Bet atvykdamas nieko apie tuos indėnus nežinojau. Kai mokiausi Klaidėdoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, geografijos pamokose buvau girdėjęs, kad Brazilijos indėnai nėra Šiaurės Amerikos indėnų giminaičiai. Dabar apie juos daugiau išmokau iš praktikos. Reikėjo išmokti ne tik portugalų kalbą, kuri yra oficiali Brazilijos kalba, bet reikėjo pramokti ir vietinių indėnų kalbų, nes jie portugališkai beveik nemoka. Reikėjo nusipiešti anų tolimų pakraščių žemėlapius, nes mokyklose ar kitur vartojami žemėlapiai yra tik simboliški žemėlapiai: vingiuota mėlyna linija sako, kad ten yra kokia upė, bet negali pasitikėti, kad ji taip teka, kaip nupiešta. Prieš keletą metų iš 20 km aukščio, lėktuvui skrendant, buvo padarytos nuotraukos, kurios parodė, kad čia, netoli nuo Manaus, Amazonijos sostinės, esanti apie 600 km ilgumo upė, kurios joks žemėlapis neparodė.

     —    Kur yra saleziečių misijos Brazilijoje?

     —    Saleziečiai turi misijas Mato Grosso valstijoje ir Amazonijoje. Mane paskyrė į Amazoniją, į Rio Negro aukštupį, Brazilijos ir Kolombijos pasienyje, kur gyvena didesnė Brazilijos indėnų dalis. Turime keturias genčių grupes: Tukano, Karibe, Aruak ir Maku. Tukano genčių grupėje yra 35 skirtingos kalbos, Aruak yra trys kalbos su gausiomis ir skirtingomis tarmėmis. Aruak indėnai turi sudėtingą tikybą, kuri pasireiškia vaisių pirmienų šventėmis, kur grojama slaptingomis fleitomis. Tų muzikos instrumentų moterys negali matyti. Jeigu pamatys, turi mirti. Aruak grupės indėnai yra nagingi, turi gražiai pintų krepšių, didelių keramikos dirbinių, o mirusiųjų prisiminimo šventėse iš medžio žievės pagamina kaukes. Jas užsidėdami, atvaizduoja miško dvasias, kurios liūdi po didelio vado mirties. Karib (arba karaibų) indėnų grupei priklauso yanonami gentys, kurios gyveno Brazilijos ir Venecuelos pasienyje. Jos neturi nei muzikos instrumentų, nei akmeninių kirvių, nei jokių vaistažolių. Jie kuria litaniško tipo giesmes, susidedančias iš dviejų poetiškų sakinių. Jas gieda šventėse, savo gynėjų -dvasių šaukdamiesi ar net ligonius gydydami. Pagaliau ketvirtoji genčių grupė yra vadinama Maku vardu. Tai yra kitų svarbesnių indėnų baudžiauninkai: jie turi nemokamai dirbti, statyti kitiems indėnams gyvenamuosius namus, nukirsti džiunglių medžius, kad ten galėtų įveisti plantacijas.

     —    Ar jų kalbose yra mums negirdėtų garsų?

     —    Taip, yra. Jie turi daug nosinių garsų, taip pat ir duslių, neskambių balsių.

     —    Tai kaip jas parašote?

     —    Reikia išrasti naujų ženklų, sudaryti naujus alfabetus. Tai nelengvas darbas. Juk žinome, kaip sunkiai kūrėsi ir mūsų lietuvių kalbos rašto ženklai nuo Mažvydo, Daukanto, Basanavičiaus, Jauniaus... Kiekvienas tobulino rašmenis, kol pagaliau po tiek metų turime šiandieninę rašybą. O indėnai tai dar tik pirmuosius žingsnius žengia savo raštams sukurti. Be rašto dingsta žodinė tautosaka ir visokios dvasinės vertybės.

     —    Be abejo, pasitaiko ir kitokių sunkenybių?

     —    Taip. Yra žmonių, kurie nori sunaikinti indėnų kalbas ar bent juos priversti, kad kalbėtų portugališkai. Tai lygiai taip, kaip Sovietų Rusijoje, kur visos skirtingai kalbančios tautos turi oficialiai vartoti rusų kalbą. Taip pat ir Lietuvoje rusai liepė vartoti savo kalbos raides.

     —    Bet turbūt ne tik indėnų kalbos yra persekiojamos?

     —    Norėdami sucivilizuoti indėnus, naikina jų papročius, tikėjimą, visą jų kultūrą. Tai vadiname etnocidu. Bet kai pradeda naikinti ir žudyti indėnus, tai jau yra genocidas. Hitleris buvo pasiryžęs sunaikinti žydų tautą, o čia norima sunaikinti indėnus, juos laikant žemesnės rasės, o gal ir visai ne žmonėmis. Kitiems labiau rūpi žemės turtai, auksas ir kiti mineralai, kurių kaip tik yra daug indėnų apgyventose vietose, aukštupiuose ir kalnynų papėdėse.

     —    O ką daro misijonieriai?

     —    Vieni jiems neša civilizaciją tikybos vardan, bet kiti visai nesirūpina jų kultūros išsaugojimu ir nori jiems primesti europietišką kultūrą, niekindami jų indėniškus papročius. Bet popiežius liepia gerbti visas kultūras ir išreikšti Evangeliją tų kultūrų simboliais, kalbomis, muzika. Kartais net patys indėnai gėdinasi kalbėti sava kalba ir nori pasisavinti baltaodžių papročius. Bet ne visi baltaodžių papročiai yra geri. Dažnai tenka sutikti indėnų, perkančių brangius šilkinius drabužius, brangias cigaretes, geriančių alkoholį. Taip jie nori būti panašūs į baltaodžius.

     —    Tai turbūt dažnai jie praranda savo kultūrą, bet nepasisavina nė baltaveidžių kultūros?

     —    Taip, jie išsigina savo tapatybės, niekur nepritampa, jaučiasi nelaimingi, visų užguiti. O jų papročiai dažnai net būna kilnesni negu mūsiškių. Didelėje pagarboje jie laiko savo tėvą, nes iš jo išmoko laimingai gyventi nejaukioje džiunglių aplinkoje. Jie labai gerbia visa, kas gyva. Net eidami kirsti medžio, tą medį atsiprašo, kad nori jam atimti gyvybę. Ir meškeriodamas indėnas jaučiasi labai nejaukiai, kad turi žuvis žudyti. Tad bent savo magiškomis formulėmis jis stengiasi apginti tuos gyvius ir jaučiasi kaip jų giminaitis, o ne išnaudotojas.

     —    Tad atrodo, kad jie visai kitaip žiūri į mūsų pasaulį?

     —    Tikrai. Jie gyvena visai kitokiame pasaulyje negu mes. Mūsų civilizacijoje tas laikomas vertingesniu, kas daugiau turi. Indėnas beveik jokių turtų neturi, išskyrus pastogę, drabužį ar kokį papuošalą, ginklą ar kokį instrumentą. To jam pakanka. O jeigu ko nors turi daugiau, vaisių, žuvų ar sumedžiotos mėsos, tai nuoširdžiai pasidalina su kitais. Tarp jų nėra nei turtingųjų, nei beturčių. Bet kai jie susiduria su mūsų civilizacija, jie mato turtuolius ir prieš juos jaučiasi kaip elgetos.

     —    Ar bažnyčioje jie randa, kas juos supranta ir užjaučia?

     —    Be abejo, ne visi vienaip tą supratimą parodo. Vieni juos norėtų išsaugoti, kaip muziejuje, po stiklu. Kiti sako, kad tol reikės misijonierių, kol bus indėnų. Kai jie bus atversti, misijonierius turėtų pasitraukti, kad patys indėnai galėtų gyventi pagal savo kultūros išraiškas savitu krikščioniško gyvenimo būdu. Kiti juos laiko amžinai pagalbos reikalingais, niekados nesubręstančiais... Bet dažnai yra taip, kad vakariečių kultūros atstovai sprendžia apie kitus pagal vakariečių kultūros sampratą. Panašiai kaip ir amerikietis visus vertina pagal amerikietišką maštabą, bet tokiu būdu jis ne visuomet yra teisus. Turėtume daugiau klausytis, kokie yra mūsų bendrakalbio reikalai ir rūpesčiai. Turime rūpintis jį geriau suprasti, o ne teisti. Tokiu būdu ir mes patys praturtėsime savo dvasia, ir kitus padarysime laimingus, nes jie žinotų, kad juos suprantame ir įvertiname. Tada indėnui nebereikėtų beždžioniauti ir baltaveidžius imituoti. Juk mūsų visų idealas nėra amerikietis kapitalistas, o Jėzus Kristus, kuris atėjo gelbėti, o ne teisti; atėjo kitiems laimės atnešti, palengvindamas mūsų naštą ir nešdamas mūsų kryžių ant savo pečių.

     —    Duokit kokį nors jų skirtingų papročių pavyzdį.

     —    Kai mes kam nors norime išreikšti pagarbą, tylėdami klausomės jo kalbos. Indėnas, klausydamas senesniojo kalbos, pakartoja paskutinį girdėto sakinio žodį. Tai ir pagarba, ir paklusnumas tokiu būdu išreiškiamas. Kai indėnas ateina į bažnyčią, jam liepiama tylėti, klausant Dievo žodžio. O indėnas tylėdamas jaučiasi nemandagus ir net nepaklusnus.

     Mes dažnai nepasakome nė žodžio, jei ką nors sutinkame pakelėje. Indėnas jaučiasi užgautas, jei sutiktasis jo neužkalbina. Mūsų susirinkimuose dažnai atrodo, kad tas yra vadovas, kuris daugiausia kalba. Indėnų vadas yra tas, kuris, išklausęs visų nuomones, sugeba jas suderinti, padaryti santrauką ir tuo būdu visus patenkinti.

     Tėvas duoda vaikui kokį pamokymą, bet jei vaikas nepaklauso ir kas nors negero jam atsitinka, tėvas jo nebaudžia, tik pasako: “Tu taip norėjai”. Tad vaikas ir negali verkti, nes nesusilaukia paguodos. Berniukas paprastai neverkia, nes turi išmokti pakelti skausmą, žinodamas, kad gyvenime bus dar daugiau ir didesnių sunkenybių negu vaikystėje.

     Mes dažnai kokią žmonių grupę pasveikinam žodžiu arba rankos kilstelėjimu. Indėnui tai būtų išdidumo parodymas. Jis jaučia, kad turi asmeniškai pasveikinti kiekvieną, pradėdamas nuo seniausio, paskui pasveikina moteris ir pagaliau netekėjusias jaunuoles.

     —    Tai atrodytų, kad misijonierius viena koja stovi savo gimtosios šalies kultūroje, o kita žengia į šių genčių kultūrą. Ar tai nėra sunku?

     —    Juk ir Kristus, būdamas Dievas, pasidarė žmogumi. Būdamas Dievas, tuo pačiu metu buvo ir tų laikų žmogus, žydas. Šiandien kiekvienas kunigas, misijonierius, o net ir paprastas krikščionis yra lyg “sudabartintas Kristus”. Bet yra ir kita šių pastangų vertė: juo daugiau suprantu indėnus, juo labiau pastebiu savo paties, lietuvių tautos dvasines ir kultūrines vertybes. Mes esame lietuviai, bet dažnai nepagalvojam, ką tai reiškia. Esame nesąmoningi. Kai atsistojam kitų tautų akivaizdoje, jau daug sąmoningiau suprantame savo tautos kultūrą ir vertę.