Spausdinti

KOSTAS PAULIUS

     Kas galėjo tokį stebuklą padaryti?! Tik Jėzus! Jis jį padarė iš savo begalinės meilės ir gailestingumo, norėdamas pasilikti su mumis Šv. Eucharistijoje visam laikui.

     Be jo mūsų žemiškoji kelionė būtų tik tamsi, klaiki naktis. Bet dabar, kai jis pasiliko su mumis, nereikia mums keliauti patamsyje. Jis ir sakė: “Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje” (Jn 12, 46).

Pavasaris    G. Didelytė

     Bet mes turėtumėm pasitikrinti, ar tikrai, gyvai ir nuoširdžiai tikime, kad Jėzus po savo mirties ant kryžiaus, prisikėlimo iš numirusiųjų ir įžengimo į dangų yra pasilikęs su mumis Šv. Eucharistijoje, ar turime kokių abejonių, panašiai kaip apaštalas Tomas, kuris, kad galėtų tikėti, pirma pats norėjo pamatyti Jėzų ir paliesti jo žaizdas. Tada Jėzus prikišo jo netikėjimą ir jam pasakė: “Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 20, 29).

     Kai mes jo nematėme ir tikime, tada jo tikėjimo šviesoje matome, kad Dievas viską gerai padarė, nors savo protu kai ko ir nesuprantame. Tas tikėjimas uždega mūsų širdyse meilę jam, kuris yra Meilė, viską daranti tobulai.

     Mes kasdieną ką nors valgome, kad palaikytumėm savo kūno sveikatą ir jėgas. Mūsų dvasiai taip pat reikia kasdieninio maisto. Jėzus kaip tik ir nori, kad mes juo maitintumės Šv. Eucharistijoje ir per jį būtumėm gyvi. Štai ką jis apie tai mums sako: “Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane” (Jn 6,55-57).

     Kad galėtumėm geriau suprasti, kaip, valgydami jį, galime per jį gyventi, turime pamąstyti ir įsisąmoninti jo palyginimo apie vynmedį ir šakeles prasmę: “Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15,5).

     Savaime suprantama, kad žemiškuose reikaluose ir veikloje mes daug ką galime, bet dvasiškose pastangose būti geresniais, tobulais, mes be jo pagalbos neįstengiame. Mes vieni negalime įveikti savo ydų ir silpnybių, vis jose tebeklampodami, kaip kokiame liūne.

     Kaip vynmedis, duodamas šakelėms savo syvus, laiko jas gyvas, taip Jėzus, maitindamas mus savo kūnu Šv. Eucharistijoje, duoda mums gyvybę. Kai jis atėjęs pasilieka mumyse, ir mes jam visiškai atsiduodame, esame su juo asmeniškoje ir intymioje vienybėje. Tada ir esame panašūs į šakeles, kurios, tik pasilikdamos vynmedyje, yra gyvos ir neša daug vaisiaus.

     Mes galime tobulėti, tik būdami gyvi per Jėzų. Jis kaip tik to iš mūsų ir nori: “Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5,48).

     Gaila, kad yra tikinčiųjų, kurie tų Jėzaus žodžių netaiko sau, manydami, kad jie skirti tik kunigams ir vienuoliams. O dar kiti slapčia sau mano, jog tobulumui reikia didesnių pastangų, savęs atsižadėjimo, o jie tam nėra linkę. Tokie Jėzaus nemyli tikra meile, nes jie nenori vykdyti visų jo žodžių, pasirinkdami tik tuos, kurie didesnių reikalavimų iš jų nelaukia.

     Jėzus, kartu su Tėvu būdamas tobulas, tą tobulumą kaip tik ir nori skiepyti mūsų širdyse, ateidamas Šv. Eucharistijoje. Skiepydams tobulumą, jis nori, kad mes jį mylėtumėm, kaip jis mus mylėjo, nešdamas kryžių ir ant jo atiduodamas už mus savo gyvybę. Kaip labai jis nori, kad ir mes taip darytumėm, rodo jo labai kategoriški žodžiai: “Kas neima savo kryžiaus ir manęs neseka, tas manęs nevertas” (Mt 10,38).

     Tie žodžiai kartu rodo, kaip labai Jėzus nori, kad mes būtumėm jo bendradarbiai išganymo darbe, kuris vis tebesitęsia, nors jis to išganymo kainą jau sumokėjo. O toji kaina — jo kančia ir gyvybė.

     Kad kančia yra veiksmingiausia išganymo plane, jis aiškiai pasakė: “O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12,13).

     Tie jo žodžiai liudija, kad visas jo gyvenimas žemėje, sunkenybės, darbai, mokymas ir net stebuklai to nepadarė, ko pasiekė jo kančia — visus patraukdama prie savęs...

     Tie jo žodžiai taip pat sako, kad ir mūsų, kaip jo išganymo bendradarbių, kentėjimų aukojimas gali nešti daugiausia vaisių, nes tokioje aukoje Dievo galybė irgi veikia, kaip ji veikė ir Jėzaus kančios aukoje.

     Taip darydami, mes tikrai vykdysime Dievo valią, kaip ir Jėzus buvo atėjęs Tėvo valios vykdyti. Jam aukodami ne tik kentėjimus, bet ir visus darbus, pastangas, viską, ką veikiame, ir save, galėsime su pasitikėjimu prašyti jo gailestingumo ir maloningumo visiems.

     Mes galėsime prašyti jo malonių daugeliui, nesiribodami tik kai kuriais. Juk Jėzus buvo atėjęs visų atpirkti. Mes ypač turėtumėm melsti tokiems, kurie jo pagalbos labiausiai reikalingi.

     Šiuo metu mūsų tėvynei ir tautai kaip tik jo pagalbos labiausiai ir reikia. Todėl visi vieningai, tėvynėje ir išeivijoje, turime šauktis Viešpaties, kad pasigailėtų mūsų tautos ir šalies ir apsaugotų nuo visokių pavojų.

     Vieninga malda daug gali, ką Jėzus užtikrino: “Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe” (Mt 18,19-20). Užtat vieninga malda daug gali tada, kai turime Jėzų savo tarpe, esame jo suvienyti ir vienširdžiai.

     Kaip labai Jėzui rūpi žmonių tarpusavio santykiai. Jo žodžiai tai pasako: “Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten atsimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną” (Mt 5,23-24).

    Jėzus Šv. Eucharistijoje atnaujina ir sustiprina visus, kurie jį aplanko tabernakuliuose ar jį priima.

    Mes matome, kaip Jėzus jautriai reaguoja į mūsų elgesį su artimu, kai mums primena: “Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25,40).

    Tai kaip tik skatina ir stiprina mūsų norą ir pasiryžimą kiekviename asmenyje matyti Jėzų ir elgtis su juo, lyg būtumėm paties Jėzaus akivaizdoje.

    Jėzaus kryžius ir Šv. Eucharistija, tasai stebuklų stebuklas, kaip tik ir yra toji galybė, kuri mus patraukia prie savęs, visus vienydama ir skleisdama Dievo karalystę žemėje.