V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
6. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS IR PASAULIO TAIKA
Vargu kuri kita mintis yra taip stipriai iškelta šios konstitucijos, kaip tarptautinio bendradarbiavimo reikalas. Krikščionis turi veikti savo aplinkoje, bet jis turi atlikti ir tarptautinius uždavinius (89). Žmonija šiandien yra reikalinga jungtinių projektų, bet jų negalima nei suvokti, nei įgyvendinti be visuotinės solidarumo dvasios. Šiai solidariai veiklai neturi kliudyti nė konfesijų skirtumai. Ypač socialinėje srityje reikia veikti kartu su atsiskyrusiais broliais. “Pagelbėti reikia kiekvienam mūsų laikų žmogui, nepaisant to, ar jis tiki Dievą, ar formaliai jo nepripažįsta” (91). Šiandien mums reikia ieškoti universalesnio ir gilesnio broliškumo.
Konstitucija kviečia krikščionį į plataus masto dialogą. Tas dialogas visų pirma turi prasidėti pačioje tikinčiųjų bendruomenėje, būtent tarp pasauliečių ir dvasininkijos. Kai kuriuose kraštuose pokalbis tarp pasauliečių ir dvasininkijos yra nepakankamas ar susivedęs vien į formalybes. Dialogas krikščioniškoje visuomenėje turi apimti visas grupes. Šiam dialogui turi vadovauti trys principai: tuose dalykuose, kurie yra būtini - vienybė; tuose, kurie yra neapspręsti -laisvė; bet visuose dalykuose - meilė (92).
Tremtinių Lietuva G. Didelytė
Nors šis dialogas turi prasidėti pačių tikinčiųjų tarpe, tačiau iš jo negalima išskirti nė vieno. Reikia bendrauti su tais, kurie pasižymi dvasiniu pranašumu, nors ir nepripažįsta tos išminties šaltinio. Kaip plačiai konstitucija supranta šį dialogą, liudija šis jos sakinys: “Mes įskaitome čia ir tuos, kurie persekioja Bažnyčią ir sunkina jos veiklą įvairiais būdais”. Suprantame, kad šitoks platus pokalbio problemos kėlimas neša nemažai pavojų. Dėl to konstitucija pataria būti atsargiems. Ji sako: “Nors tinkamo būdo ir išminties turi būti laikomasi” (92).
Taigi matome, kad Bažnyčia šiandien tikintįjį pastato visiškoje pasaulio atvirybėje, paėmusi jį iš tos tautinės ir konfesinės uždangos, kurioje jis buvo auklėjamas nuo Tridento susirinkimo laikų per 400 metų. Ji skatina jį kalbėtis ir tartis su kiekvienu žmogum, ieškančiu tiesos, atsisakyti savo per didelio individualizmo ir pajusti žmonijos solidarumo sąmonę.
Krikščionis turi dalintis savo žiniomis apie dieviškąją teisę su tais, kurie pripažįsta prigimtinę teisę (89). Krikščionis kartu su kito tikėjimo žmonėmis turi dalyvauti tarptautinėje veikloje, kuri rūpinasi neturtingų žmonių bei tautų gerove.
Kalbėdama apie tarptautines problemas, konstitucija dar kartą prieina prie gimdymo kontrolės problemos, kai svarsto labai greitą žmonijos daugėjimą šiais laikais. Konstitucija pasisako prieš kai kurių keliamą mintį, kad valdžioms reikia imtis gimimų mažinimo priemonių. Vietoj to siūloma atsisakyti pasenusių ūkininkavimo metodų ir imtis naujų, kad tokiu būdu būtų galima visus žmones aprūpinti maistu. Vyriausybės turi tam tikslui išleisti atitinkamus įstatymus, prieš tai atlikus paruošiamuosius tyrinėjimus. Šias studijas kaip tik turi atlikti katalikų universitetai. Tiek vedybos, tiek gimdymas yra tėvų teisė. Kiek turėti vaikų, turi nuspręsti jie patys. Mokslo pažanga turi ištirti metodus, pagal kuriuos tėvai galėtų saugiu būdu reguliuoti gimimų skaičių ir kurių priimtinumas moraliniu atžvilgiu būtų užtikrintas” (87).
Toliau konstitucija pasisako visais šiandien diskutuojamais tarptautinio gyvenimo klausimais: karo, ginklavimosi, karinės tarnybos, nelanksčių ideologijų, tarptautinės prekybos, tautinio išsilaikymo ir kt.
Tautinio išsilaikymo klausimu konstitucija sako: “Iš visų žmogaus veiklų negarbingiausia veikla yra metodiškai naikinti žmoniją, tautą ar tautinę mažumą. Ši veikla turi būti energingai pasmerkta, kaip baisus nusikaltimas. O didžiausio įvertinimo užsitarnauja drąsa tų, kurie be baimės atvirai priešinasi leidžiantiems panašius įsakymus” (79).
Kalbėdama apie tarptautinį bendradarbiavimą, konstitucija sako, kad turi keistis tikinčiųjų požiūris į prekybos, ypač tarptautinės, sritį. Reikia nepraleisti iš akių fakto, kad tautų raida priklauso ne tik nuo žmogiškos, bet ir nuo finansinės pagalbos. Į tarptautinę prekybinę praktiką reikia įvesti visiškai naujus metodus. Kai konstitucija bando nustatyti tiems naujiems prekybiniams metodams vadovaujančias gaires, ji visų pirma skelbia dešinį: galas pelnui. Vadinasi, prekybinė veikla turi liautis savo tikslu laikyti pelną. Ji turi pasidaryti visuomeninė tarnyba (85). Tarptautinės prekybos planas turi apimti visą žmoniją. Kainos neturtingoms tautoms turi būti pritaikytos pagal jų ekonominį pajėgumą. Daugelyje kraštų reikia iš naujo perorganizuoti visą socialinę santvarką (86).
Labai stipriai konstitucija pasisako už taiką, tačiau ji turi remtis ne jėgų pusiausvyra, bet “asmenine žmogaus gerove, kur žmogus laisvai ir su pasitikėjimu dalinasi vienas su kitu savo dvasios ir talentų turtais” (78).
Tarptautiniam bendradarbiavimui kenkia “nelanksčios ideologijos” bei rasinė neapykanta, dalinanti žmoniją į priešų stovyklas (82). Tačiau vyriausybėms negali būti paneigta teisėto apsigynimo teisė, kai visos taikaus sprendimo priemonės yra išsemtos (79). Dėl to konstitucija netiki, kad karo grėsmė būtų iš žmonijos istorijos prašalinta tol, kol žmogus yra nuodėmingas, t.y. “iki Kristaus grįžimo” (78).
Konstitucija apgailestaudama iškelia žmonijoje naujų prievartos priemonių atsiradimą. “Susipainioję tarptautiniai santykiai įgalina vietoj partizaninio karo įvesti naujus apgaulės ir perversmo metodus. Daugeliu atvejų teroras yra laikomas nauja kariavimo priemone”(79). Jau ir žmogaus sąžinė įspūdingai pasisako prieš šitokius principus.
Tačiau konstitucija nepasmerkia karinės tarnybos, priešingai: “Tie, kurie pasiaukoja karinei savo šalies tarnybai, gali save laikyti žmonių saugumo ir taikos veiksniais. Tol, kol jie savo vaidmenį gerai atlieka, jie tikrai prisideda prie taikos įgyvendinimo” (79).
7. BEDIEVIO ANALIZĖ
Toks buvo trumpai suglaustas konstitucijos “Bažnyčia moderniame pasaulyje” turinys. Su šia konstitucija, atrodo, Bažnyčia padaro keletą reikšmingų posūkių. Visų pirma ji nusigręžia nuo įsisenėjusio naujaisiais amžiais Vakarų Europos kultūroje individualizmo ir pasisako už bendruomeninį žmogaus supratimą. Tačiau, tai darydama, ji nepraranda individualaus asmens reikšmės ir vaidmens, kaip tai atsitinka komunizme. Šioje konstitucijoje kaip tik iškyla atskiras asmuo, kuris kalbasi su kitu, kuris organizuojasi, kuria pažangą, veikia tautinėje ir tarptautinėje srityje. Visa tai jis daro savo paties apsisprendimu. Ji teigia bendravimą, broliškumą ir lygybę, bet neišsižada nei asmens primato, nei jo teisių į šeimą, į turtą ir apskritai į visokį laisvą apsisprendimą.
Kad ši konstitucija yra persunkta pagarbos asmeniui, liudija būdas, kuriuo ji elgiasi su bedieviu. Bedievybę ji laiko rimčiausia mūsų amžiaus problema, kuri tačiau yra reikalinga labai atidžios analizės. Kai konstitucija pradeda analizuoti bedievybę, joje randa pasislėpusių įvairių žmogaus dvasios apraiškų. Konstitucija neneigia, kad yra tikrų bedievių, kurie Dievo buvimą neigia arba mano, kad žmogus nieko apie Dievą negali pasakyti.
“Tačiau kiti naudoja bedievybę kaip metodą tyrinėti Dievo klausimui” (19).
Kiti, vėl peržengdami tiksliųjų mokslų tyrinėjimų metodus, mano, kad viską galima jais išaiškinti. “Yra ir tokių, kurie patekę į savotišką religinę mažakraujystę ir, atrodo, yra labiau linkę teigti žmogų, negu neigti Dievą” (19). Tai yra visokie humanistiniai ir kultūriniai bedieviai.
“Kiti vėl yra susidarę tokią klaidingą Dievo idėją, kad dėl to, kai jie Dievą atmeta, jokiu būdu neatmeta Evangelijos Dievo”. Šitokių bedieviškumo apraiškų man teko sutikti ypač lietuvių materialistų tarpe, bestudijuojant materialistinę lietuvių raštiją šio šimtmečio pradžioje. Jie ten ne kartą atmeta dualistinį dievą, kuris nieko bendro neturi su teisingai suprastu krikščioniškuoju Dievu.
Toliau konstitucija iškelia dar vieną bedievybės formą, kuri atsiranda kaip protestas prieš įsigalėjusius papročius, neteisingus įstatymus ir neteisingas nuosavybės pasidalinimo formas. Ji sako: “Bedievybė ne retai atsiranda kaip aštrus protestas prieš šio pasaulio blogybes arba prieš tą absoliutinį charakterį, kuris yra suteikiamas kai kurioms žmogiškoms vertybėms, netinkamu būdu jas sudievinant”. Taip, pvz., atsitinka, kai nuosavybės formos iškeliamos aukščiau už solidarumą, teisingumą ar artimo meilę.
Tai nereiškia, kad konstitucija visada pateisintų bedievį. Priešingai, kas sąmoningai atmeta Dievą, nepaisydamas savo sąžinės liudijimo, yra peiktinas. “Tačiau patys tikintieji turi dalį atsakomybės už susidariusią padėtį” (19).
Čia nenorime toliau leistis į bedievybės analizę, kurią atlieka konstitucija. Norėjau tik atkreipti dėmesį į tai, koks gilus ir objektyvus ir be jokio piktumo bruožo yra šis bedievybės analizavimas. Kaip matome, bedievybė čia yra aptariama kaip metodas ieškoti Dievo. O jei ne, tai ji yra suvokiama kaip savotiška religinė anemija, linkusi greičiau į humanizmą negu į bedievybę. Kiti bedieviai vėl su dideliu įnirtimu kovoja prieš Dievą, kurį jie patys yra susidarę ar pasisavinę iš kokių filosofų, bet neturi nieko bendro su pilnutine Dievo samprata. Dar kiti bedieviai, kovodami prieš socialines, politines negeroves, tariasi kovoją prieš dieviškas institucijas. Galima padaryti išvadą, kad šitoks gilus ir supratimo pilnas bedievio analizavimas galėjo kilti tik iš autentiškai krikščioniškos artimo meilės.
Šitaip aptaręs bedievybę, II Vatikano susirinkimas pasisako, kaip reikia su ja santykiauti. “Nors atmesdama bedievybę jos šaknyse ir šakose, Bažnyčia nuoširdžiai išpažįsta, kad visi žmonės, ir tikintieji, ir netikintys, turi darbuotis teisingam šio pasaulio pagerinimui, kuriame mes visi kartu gyvename. Tačiau šio idealo negalima pasiekti be nuoširdaus ir protingo dialogo. Dėl to Bažnyčia protestuoja prieš tai, kad kai kurios valstybės daro skirtumą tarp tikinčiojo ir netikinčiojo, paliesdamos pagrindines žmogaus teises” (21).
8. BAIGIAMOS PASTABOS
Su šia konstitucija Bažnyčia išeina iš bet kokios uždarumos ir darosi visapasaulinė institucija. Pagrindinis naujosios krikščionijos bruožas, kiek jį galima išskaityti iš šios konstitucijos, yra draugiškumas. Krikščionis yra draugiškas visiems ir suprantantis kiekvieną žmogų didžiausiose jo problemose.
Dėl to ir Šv. Dvasią, kuri gaivina Bažnyčią, ši konstitucija vadina “draugiškąja dvasia”(3). “Jokio žmogaus Dievas nesukūrė vienišu... jeigu jis nesantykiauja su kitais, jis negali nei gyventi, nei išvystyti savo galimybių” (12). Krikščionis turi tapti viskas visiems. Šis uždavinys yra sunkus ir ne kartą reikalingas didelių asketinių pastangų. Galbūt dėl to Bažnyčia šiandien yra linkusi atleisti krikščionį beveik nuo visų tradicinių asketinių praktikų, kaip pasninkas ir susilaikymas nuo mėsos, kad jis, “jungdamasis su kiekvienu žmogumi, kuris myli tiesą ir jos laikosi, galėtų sustiprinti savo kontrolę kūrinijai”, o tarnaudamas žmonėms pradėtų ^“įkurti politinę, socialinę ir ekonominę tvarką” (8).
Baigiant dar viena mintis. Kaip matome, ši konstitucija labai skatina tarptautinį bendravimą. Gal kas sakys, kad katalikybė ir iki šiol buvo pakankamai tarptautinė: vienas visiems bendras popiežius, ta pati liturgija, visiems tos pačios dogmos. Tai yra tiesa. Bet šis tarptautiškumas čia ir baigėsi. Jis pasiliko dogmose ir liturgijoje. Krikščioniškos tautos nebuvo tarptautiškos. Katalikiškų tautų tarpusavio santykiavimas ne kartą buvo blogesnis, negu su kitomis tautomis. Tai buvo tragiška, bet neturėjome tarptautinės katalikybės. Tai atsitiko ypač dėl to, kad pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje buvo arba visiškai dingęs, arba pasilikęs vien pasyvioje veikloje.
Šiai konstitucijai rūpi aptarti Bažnyčios vaidmenį pasaulyje. Sunku būtų tikėtis, kad po šios konstitucijos tuoj pat susiorganizuos tarptautinė katalikybė. Šiandien dar negalima atspėti nei būsimos jos formos. Galbūt ji atskirai ir nesiorganizuos, bet tik pasidarys aktyvi Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse organizacijose. Kad tai galėtų įvykti, reikia, kad įšaugtų tarptautinio nusistatymo krikščionis su giliai įsisąmonintais uždaviniais ne vien savo tautai, bet ir visai žmonijai. Galbūt mūsų pasklidimas pasaulyje: vienų vakaruose iki Australijos ir Naujosios Zelandijos, kitų rytuose iki Sibiro pakrančių turi tą likiminę prasmę.
Bažnyčia šioje konstitucijoje išpažįsta ne tik tikėjimą Dievu, bet ir žmogumi. Dėl to ji skatina tikinčiuosius kalbėtis su kiekvienu žmogumi, nepaisant jo įsitikinimų; iš jų išmokti, ką jie turi gero, ir jiems suteikti tai, ką gero turi krikščioniškoji išganymo sąranga.