KUNIGAS JONAS
Absoliučiu visatos centru apsišaukusiam žmogui Dievas tampa pragaru. Todėl pragaru, kad jis kėsinasi užbrėžti jojo didybei ribas. Sykį įsimylėjęs savąjį suverenumą, ateistas tiek pasikeičia, kad gali nebesivaržydamas ryti savo paties bendrus — žmones, nes ir tie gali kėsintis išplėšti jojo laisvę. Išmetęs Dievą iš savo gyvenimo, ateistas humanistas tampa panašus į piktybinio vėžio ląstelę žmogaus kūne. Tiek vėžio ląstelė, tiek ateistas kenkia visam kūnui, kuriame įsikerojo. Auga ir veikia, kaip geidžia jo nekontroliuojamas rajus apetitas, ir kaip parazitas graužia visą organizmą. Kaip nebesuvaldomos ląstelės puola ir naikina kiekvieną dar sveiką kūno ląstelę iki ją suardo, taip ir psichinis vėžys - ateistinis humanizmas atsiranda ten, kur organizmas atsisako paklusti nustatytai harmoniškai kūno visumos santvarkai.
Arkikatedros atšventinimo pamaldose žmonės netilpo bažnyčioje J. Grikienio nuotr.
Ankstesniame rašinyje (LL 1989.X) pastebėjau, jog ateistinis humanizmas, nukirsdamas žmogaus ryšį su Dievu, tuo pačiu izoliuoja žmogų ir nuo kitų žmonių. Paulius apaštalas nurodė, kokiu būdu ta nelaimė drauge smogia ir visai žmonijai. Primindamas Romos krikščionims tikrąjį Dievą priimti atsisakančius pagonis, jis rašė: “Kaip jie (pagonys) nesirūpino pažinti tikrąjį Dievą, taip Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera”. Jis duoda sąrašą visokiausių žmogiškųjų iškrypimų, besibaigiančių išsigimimu ir susinaikinimu (Rom 1). Tai patvirtina įvairių tautų istorija. Išnyko tautos, žlugo didelės Atėnų, Romos ir kitos imperijos dėl savo nemoralumo. Ateistai, pritardami ir net skatindami nepaisyti dorovės įsakymų, veikia kaip tikra tautos vėžio ugnis. Radęs Dievą, buvęs ateistas G.E.M. Joad taip aprašė savo patyrimus knygoje “Religijos praeitis ir ateitis”: “Religinis tikėjimas greit ir apčiuopamai silpsta, ypač jaunime. Jaunimas dabar nė kiek nebesidomi tikėjimu, arba yra priešiškas. Pirmą kartą žmonijos istorijoje bręsta vyrų ir moterų generacija be tikėjimo. Ji nebejaučia, kad tikėjimas būtų reikalingas, todėl jį ignoruoja. Bet kartu jaunimas jaučiasi ir nelaimingas. Todėl ateistų tarpe yra nenormaliai didelis nuošimtis savižudžių” (p.464).
Ar tai laimė?
Tokia ateistinė nuotaika sukuria visuomenėje baimę ir įtarinėjimus. Tai patvirtina ateistų valdomieji kraštai. Neturint jokio aukštesnio idealo ir pripažįstant tik materiją, lengvai įsigali rietenos, smurtai, palaidas lytinis gyvenimas, šeimų irimai. Tautas apsėdo manija mėgautis vaidinimais, kinu, žurnalais, TV programomis, kur pagrinde vyrauja beširdis žiaurumas, sekso iškrypimai, besarmatis homoseksualizmas ir lesbianizmas. Dalį žiaurumo ir liguistų lytinių iškrypimų galima priskirti liberaliam ateizmui, skleidžiančiam klaidingas pažiūras į laisvę. Humanistinis ateizmas gina neprotingus meilės siautėjimus, laisvę plėšti kitų nuosavybę, laisvę naudotis narkotikais, kiek tik kam patinka, laisvę ardyti šeimas ir bendruomenes, laisvę nepripažinti jokios dorovinės atsakomybės ir t.t. Liberalais save vadinantiems ateistams pasisekė paveikti Amerikos teismus pripažįnti visokio tipo nemoralius veiksmus kaip natūralius ir todėl nebaustinus, pvz., nusibodus gyventi moterystėje su vienu, moterims lengvai leidžiama išsiskirti ir tuoktis su kitu, kiek kas kartų nori. Kai kur homoseksualų vadinamas santuokas irgi jau sulygina su normaliomis vyrų ir moterų santuokomis, o išgavę net valstybės apmokamus abortus, ėmėsi varyti propagandą sunkius ligonius, nebedarbingus senelius “pasaldintais vaistais”-nuodais pašalinti iš gyvenimo, kad nebūtų našta vaikams ir valstybei. Tuo pačiu metu jau imasi propagandos priversti genijus gimdyti vaikus, kad būtų galima išauginti naujas gabių, sveikų vyrų ir moterų kartas! O kas nenori vaikų naštos, reikia apmokėti abortus iš valstybės iždo! Taigi jau prieita prie valdžios apmokamų žmogžudysčių. Tokie yra ateistinio humanizmo vaisiai. Bet ar tai nėra moralinis ir fizinis tautų žlugdymas? Štai kur žmonės atsiduria, kai Dievas ir jo nuostatai nieko nebesaisto ir pats žmogus apsisprendžia, kaip jis nori elgtis. Bedievybę ir kitokias pažiūras mokyklose galima toleruoti “žodžio laisvės” vardan. Bet mokiniams laisvu noru negalima prieš pamokas net tylom atsistojus pasimelsti. Ar čia sąžinės laisvė? Šitaip ateistų humanistų mažuma verčia didžiausią daugumą Amerikos tikinčiųjų vergauti netikinčiųjų užmačioms.
Fordhamo universiteto Niujorke politinių mokslų ir konstitucinių teisių profesorius G. Constanzo, S.J., rašo, jog šitaip aiškinti pirmąją konstitucijos pataisą yra ne tik “laukiniška ir absurdiška galvosena, bet ir priešinga Amerikos legaliajai bei natūraliajai istorijai, prieštarauja Amerikos tiek viešųjų, tiek privačiųjų mokyklų auklėjimo istorijai” (Religion in Public School Education 19-19 psl.).
Ateistų intelektualų pasisakymai
Laisvės natūrą, jos tikslą bei ribas aršieji ateistinių nuotaikų kovūnai suktais argumentais taip nuaiškina spaudoje, TV, radijų programose, kad teismai nebegali nieko pasmerkti už viešą nešvankumą skleidžiančius pornografijos biznierius! Pornografijos tvanas per paskutinį dešimtmetį taip užliejo viešąją rinką ir žaloja tautos dorovę! Tėvai ir visi piliečiai padaryti bejėgiai tam šlykštybių tvanui sulaikyti.
Jau 1982 metais anglas korespondentas Ian Brodie nurodė, kad Amerika taip rieda žemyn nuo ankstyvesnio puritoniškumo į pagonišką bendruomenę. “Šitokio Amerikos pasikeitimo raktas yra Aukščiausiojo Teismo kai kurie sprendimai, kad nešvankumai nepažeidžią Ameriko įstatymų. Ar ne keista ironija! Skirtas apsaugoti laisvę, tą Amerikos gyvenimo pagrindą, Aukščiausias Teismas laisvę suplaka su palaidumu ir šitaip savo antspaudu patvirtina sergančiai visuomenei kenksmingus įstatymus ir užminuoja Ameriką jos viduje (“Christian Countcr Attack” 1969 p.50-51)).
Moralinį palaidumą gina ir net pataria kai kurie žymūs ateistai intelektualai. Pvz., Bertrand Russell, anot kurio, “Visas Dievo supratimas išsivystęs iš Rytų despotizmo. Jis patarė žmonoms būti tiek pat neištikimoms savo vyrams, kaip vyrai (dažniausiai) esą neištikimi savo žmonoms” (B. Russell. “Why I am not a Christian” 1967, p.26).
“Vyrai, vieton varžę savo sekso polinkius, tepasitenkina tvardyti bet kokį pavyduliavimą dėl žmonų neištikimybės”. Esą nepageidautina, kad vyras ar moteris imtųsi rimto gyvenimo vaikams gimdyti, jei prieš vedybas neturėję lytinių santykių patyrimo (B. Russell). Šitokia pažiūra yra labai plačiai pasklidusi daugelyje kraštų. Ar tai ne moralinio vėžio simptomas?
Etikos profesorius episkopalų teologijos seminarijoje Cambridge, MA, dr. Josepn Fletcher rašo: “Dorovės gerumas pareinąs nuo aplinkybių. Girdi, esą aplinkybių, kai ir geri tikintys žmonės galį laužyti paskutinius 6 Dievo įsakymus, normaliose sąlygose draudžiančius vagystę, žmogžudystę, svetimoterystę, melą, godėjimąsi, jei jie tai daro, vadovaudamiesi kilniais meilės sumetimais. Meilė padaranti gerus visus žmogaus veiksmus. Kiekvienas žmogus turįs pats nuspręsti, kokios yra jo aplinkybės ir kaip turįs jose elgtis. Niekas kitas neturįs teisės už jį tai nuspręsti ar jo nusprendimą ginčyti” (J. Fletcher, “Situation Ethics”, 1966 p.74).
Štai ateistinis humanizmas visoje savo nuogybėje. Jis atiduoda žmogui įgimtą dievišką teisę veikti taip, kaip jam pačiam patinka.
Kitas žymus ateistinis humanistas Sir John Huxley. Nors evoliucija tebėra neįrodyta tikrais mokslų argumentais, faktais, jam tai yra “de fide”, t.y “būtinai tikėtina tiesa”. Todėl jis drįsto skelbti, kad “žmonijos rasei pagerinti valstybė galinti ir privalanti versti didelio proto genijus gimdyti vaikus, panaudojant ligoninių laboratorijų technikas gerai atrankai atlikti. (Garth Lcan, “The Cult of Softness”. 1969, p.65).
Dr. Harvey Cox, profesorius Harvard universitete, reikalauja religiniu uolumu priklausyti ne Dievo, o Žmogaus karalystei, t.y. vadovautis ne religinės moralės nuostatais. Žmogaus paskirtis (o kas jam skyrė? KJ) esanti išganyti pačiam save, o ne kokiam Dievui. Jo numatymas reikalauja sukurti didingus istorinius, politinius ir socialinius potvarkius. Tik šitaip elgdamiesi žmonės išsivaduosią iš Dievo tironijos bei krikščioniškojo moralumo, dievobaimingumo ir legališkumo veidmainystės (Secular City). Jam Dievas — tai “visagalis ŽMOGUS”!
Šitokios įtakingų intelektualų, aršių ateistų skelbiamos pažiūros privedė ligotą Vakarų visuomenę prie didelio dorovinio palaidumo ir pastangų išsilaisvinti iš Dievo valdžios. Jiems laisvė - tai nusimesti religijos varžtus, tai nepripažinti jokių nuostatų tiek asmeniškam, tiek bendruomenės gyvenimui. Tokia klaidinga galvosena bei įsitikinimai užkrėtė milijonus žmonių. Jie jaučiasi galį nepaklusti jokiam autoriterui: nei Dievo, nei Bažnyčios, nei valstybės, nei tradicinėms dogmoms, nei teismams... Visa esą tik senovės puvėsiai, kuriais būtinai reikia nusikratyti. Todėl maištai, revoliucijos. Tačiau kur tokie ateistai humanistai pačiumpa valdžios vairą į savo rankas, ten jie pasirodo tikri kraugeriai. Niekam nevalia suabejoti jų galvosenos teisingumu. Pavyzdžiai: Sov. Rusijoje Stalinas ir jo sėbrai, Rumunija ir kiti komunistiniai kraštai.
Išsigimimas
Kad taip įsitikinusių yra tik mažutė žmonijos mažuma, tai nė kiek jiems nesvarbu. Saujelės homoseksualų, lesbiečių, narkomanų savo pažiūrų jungą primeta ar bent visomis priemonėmis stengiasi primesti visuomenės daugumai. Apie tokius apaštalus Paulius rašė romiečiams: “Jie negarbino Dievo, jam nedėkojo, pasiklydo mintimis, ir neišmani jų širdis aptemo. Besigirdami esą išmintingi, tapo kvaili. Jie netgi išmainė Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos neskaistumui, kad jie patys savo kūnus teršė. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui. Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai pameta prigimtinius santykius su moterimis, užsidega geismais vienas kitam. Ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo juose pačiuose už iškrypimą vertai atmonijama. Kaip jie nesirūpino pažinti Dievą, taip Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepritinka. Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godumo, piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie - Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi. Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius” (Rom 1: 21-32).
Pagaliau daugelis ateistų komunistų pradėjo suprasti, jog be religijos žmogus sugyvulėja, tampa net aršesnis už žvėris, ir tokių nebegalina suvaldyti. Gorbačiovas, lankydamasis pas popiežių Joną Paulių II, viešai pasakė, jog religija turinti įtaką žmonėms, ir komunistai padarę klaidą ją varžydami. Todėl atmesdami komunistinę sistemą visoje Rytų Europoje ir pačioje Sov. Rusijoje, jau pradėjo atleisti savo varžtus ir leisti dėstyti religiją vaikams, už ką anksčiau mokytojai buvo baudžiami.
Ateistams Dievas — tai žmonijos priešas. Ir dieviškieji prigimties įstatymai, dorovė esą politinio, bendruomeninio ir pilietinio gyvenimo priešai. Jie palaiką socialinį neteisingumą, kliudą reikalingas reformas. Ateistas komunistas yra kruopštus griovėjas. Jis užsimojęs visomis įstatymų leidžiamomis priemonėmis nuversti keturis Dievo pastatytus apsaugos bokštus, ginančius žmogaus gyvybę, socialinę santvarką ir dievišką šventumą. Ateistas grubiai atplėšia Dievą nuo žmogaus, žmogų nuo religinės dorovės ir religinę dorovę nuo pozitiviųjų žmonių leidžiamųjų įstatymų. Šitaip sukuriamos trys bedugnės tuštumos žmogaus gyvenime. Besistengdami padaryti žmogų neva laisvą, nė nepastebi, kaip pakliūva į savo pačių despotizmo tinklus. Ir vėl pakanka pažiūrėti į ateistinių komunistų valdomus ar valdytus kraštus, paskandinusius milijonus žmonių ir mūsų pačią tautą vargų varguose.
Dievą nušalinus, atsiranda dvasinė tuštuma. Ji veda į religinę moralinę tuštumą, kuri baigiasi legaline (įstatymų) tuštuma. Puikybės išpūstas “visagalis žmogus” strimagalviais lekia užpildyti tas tuštumas. Prisidengęs sudievinto sekso forma, palaidas hedonizmas įsirioglina į ištuštėjusį dieviškos ir natūralios dorovės sostą. Galų gale anarchizmas pačiumpa jokių įstatymų nepripažįstančias vadeles ir, apsisvaiginęs neribojamos laisvės galybe, veja žmonių kaimenę į visiško despotizmo chaosą ir visišką vergiją. Tokia yra žiauri, kieta ir neatiaidi bedieviškojo humanizmo šalta logika. Klasiškas tokios logikos pavyzdys yra napoleoniška, despotiška valdžia savo metu Prancūzijoje ir vėliausiais laikais Castro valdomoje Kuboje. Jis metė šūkį : “Humanismo es nossa vida”, t.y. mūsų gyvenimas - tai humanizmas! Tuo savo humanizmu jis įklampino 7 milijonus piliečių į moralinį, ekonominį ir į termitų pobūdžio komunistinį gyvenimą.
Andre Malraux rašė: “Visatoje be Dievo gyvenimas yra absurdas!” Tą sakinį galima ir taip pakeisti: “Kai žmogus yra pats sau Dievas, tai galvos rieda nuo pečių, gausiai liejama kraujas ant šėtoniškos puikybės altoriaus”. Ar ne taip atsitiko ateistinę laisvę įvedus Sov. Rusijoje? Ar mes, lietuviai, to nepatyrėme savo kailiu? Gaila, kad dar mūsų tarpe ne taip maža galvojančių, jog, nuo Maskvos atsiskyrus, Lietuva galės būti laiminga ir be Dievo bei jo įsakymų, todėl jie savo ateities planavimuose neatsižvelgia į pasaulio Kūrėjo planus, viską planuoja, kuria grynai pagal savo žmogiškąją išmintį ir svajones. Užmirštame, jog per 70 su viršum metų be Dievo kurtasis rojus žemėje taip žiauriai atsirūgo visuose komunistiniuose kraštuose, kad sukilusi visuomenė jo išsižadėjo. Ir mūsų tautos pilietinei laisvei, pažangai ir laimei būtinai reikalinga grąžinti Viešpačiui deramą pagarbą ir vadovautis jo visai visų laikų žmonijai numatyta tvarka. Dešimtis Dievo įsakymų yra pasaulio pagrindinė konstitucija. Ją atmetus, turi žlugti laimingas žmogiškas gyvenimas.
Jau 1926 metais Osvaldas Špengleris, tartum Senojo Testamento pranašas, įspėjo Vakarų pasaulį: “Jūs mirštate. Jumyse regiu visus puvimo ženklus. Galiu ir jums įrodyti, jog didieji jūsų lobiai ir didelis skurdas, jūsų kapitalizmas ir jūsų socializmas, jūsų karai bei revoliucijos, jūsų bedievybė ir jūsų pesimizmas, jūsų cinizmas ir nemoralumas, jūsų pairusios moterystės ir gimdymų kontrolės — štai kas iš pačios apačios, iš pašaknų jus žudo; o iš viršūnių — tai jūsų smegenys (inteligentai!). Tai mums įrodo tokie pat charakteringi senovės amžių išsigimusių ir žlugusių civilizacijų ženklai: Aleksandrija, Atėnai, neroniškoji Roma”. (Decline of the West, London, 1932).
Krikščionybę vertindamas vyriausias ateistas Leninas pasakė svarbią tiesą: “Mūsų revoliucija tol nepasiseks, kol nepašalinsim Dievo iš žmonių galvų. Jis tikrai perprato mesijinę dramą, šimtmečiais verdančią kovą “Deus delendus est! — sunaikintinas Dievas!” Tai yra kovingųjų ateistų šūkis ir iššūkis. Daugiau kaip pusę šimtmečio ateistams tai gan gerai sekėsi. Išgujo misionierius iš Kinijos, šiaurinės Korėjos ir Vietnamo, iš Rytų Europos, suvaržė religiją Kuboje ir daugelyje kitų kraštų. Dabar ateistų (masonų) kontrolėje esanti kone visa didžioji pasaulio informacija — TV, radijas, didieji dienraščiai, žurnalai — įvairiausiais būdais stengiasi nuvertinti religines vertybes, propaguoti “laisvą meilę”, o Dievą bei religiją nutylėti, ignoruoti. Šiaurės ir Pietų Amerikose protestantų Bažnyčios neteko savo šventumo atspalvio. Katalikų Bažnyčią jos viduje graužia perdėto kritiškumo vėžys. Paulius VI pasakė: “Visko kritikavimas tapo labai madingas kai kuriuose katalikų tirštai gyvenamuose kraštuose. Blogiausia yra tai, kad ne tik kritikuojama Bažnyčios vadovybė ir jos elgesys, bet ir sėjami abejojimai seniai nusistovėjusiomis dogmomis bei dorovės dėsniais, dėl to suklestėjo autoriteto ir tikėjimo krizė. Todėl ir atrodo, jog ateizmo apaštalams gerai sekasi statyti pasaulio kultūrą ant pagrindinės jų dogmos — “Dievas jau yra miręs”.
Kas darytina tikintiesiems?
Ir mums, kaip Leninui, turi būti aišku kaip dieną — “Ateismus delendus est”! t.y. naikintina bedievybė! Tai tikinčiųjų šūkis ir iššūkis.
Antra, tikintieji turi būti veiklūs kovotojai prieš Dievo priešus, kaip kovojo pirmieji krikščionys. Jie nekovojo nei kardais, nei peiliais, nei nuodais. Jų ginklas buvo krikščioniškoji meilė. Toje kovoje eitina dviem frontais. Reikia išsklaidyti ateistų skleidžiamas tamsybes — istorinius iškraipymus, tariamus “laimėjimus”, mokslininkų spėliojimus, peršamus kaip jau įrodytas tiesas. Reikia faktais parodyti ateistų užmojo veidmainišką naivumą. Už vis labiausiai tikintiesiems reikia liudyti Dievą savo šventu doru gyvenimu, kad ir šiais laikais netikinčius stebintų mūsų viens kito ir visų žmonių nuoširdi meilė, kaip stebino pirmieji krikščionys, jog net pagonys sakė: “Žiūrėkit, kaip jie myli vienas kitą” (Apd). Šiandien reikia ne cukrum apibarstyto pasaldinto tikėjimo; reikia geroko žiupsnio druskos apsaugoti nuo puvimo ir save, ir kitus. Nesibijoti, nesigėdyti visur pasisakyti: “Mes einam su Dievu, su Popiežium, o ne su pasaulio gudruoliais ateistais, visokio plauko liberalais, kuriems tik rūpi, kaip suniekinti, pažeminti tikėjimą ir mūsų dorovės principus bei papročius”.
Arkikatedros vargonai J. Grikienio nuotr.
Neverta įsileisti į tuščius, nevaisingus ginčus su ateistais, ypač viešumoje. Jiems ne tiesa rūpi, o tik pasirodyti išmintingiausiais, viską geriausiai išmanančiais, o jūs, tikintieji — tai tik atsilikę tamsuoliai.
Nereikia pamiršti ir dažnos nuoširdžios maldos ne tik už savo tikėjimo brolius ir seseris, bet ir už netikinčiuosius, kad Viešpats juos apšviestų, atvertų jų dvasios akis tiesai ir vėl įžiebtų amžinybės ilgesio liepsnelę. Mes diskutuojame ne kad būtų mūsų viršus, bet kad tiesa ir krikščioniškoji meilė laimėtų.
Pagaliau tikėjimas Dievu turi paruošti ir nuteikti tikintįjį mielai, džiaugsmingai aukotis, norint pasiekti pergalę. Ir Kristus pirmiau mirė, o tik paskui prisikėlė Pergalėtojas. Tas pats kryžiaus kelias ir prisikėlimas laukia kiekvieno krikščionio. “Kas nori būti mano mokinys, tegu kasdien ima savo kryžių ir seka manimi”. Taip pasakė mūsų Gelbėtojas iš nuodėmės ir mūsų ydų bei silpnybių vergijos. O kad tokia meilė žavi ne tik mūsų laikų žmones nekrikščioniškoje Indijoje, bet sudomino ir Maskvos ateistus, liudija pakvietimas Motinos Teresės įsikurti raudonojo rojaus centre ir tarnauti visų apleistiems vargšams. “Meilė viską pakelia, viską nukenčia” — rašė šv. Paulius. Tik krikščioniškoji meilė ir šiandien yra vienintelis vaistas ateizmo vėžiui išgydyti.
Ir šitai studijai pasinaudota Vincent Miceli, S.J., knyga ‘The Gods of Atheism”, Roman Catholic Books, P.O. Box 255, Harrison N.Y.