Spausdinti

 (Jaunimo konkurse III premiją laimėjęs straipsnis) Vita Narauskaitė

     Kiekvienas žmogus gyvena savo vidiniame pasaulyje, aplink vykstančius reiškinius pasverdamas savo svarstyklėmis, turėdamas savus principus ir kriterijus. Manau, kad visi žmonės, ir dori, ir parpuolę, visą gyvenimą nori būti geresni, nes nėra tokio žmogaus, kuris nenorėtų būti mylimas.

     Taigi tam, kad būtum tobulesnis, reikia žinoti, kas yra tobulybė. O Tobulybė, Gailestingumas, Gerumas, Grožis, Teisingumas — tai yra Dievas, kuris vienintelis tavęs niekada neišduos, neapgaus, ir iš kurio visada laukiama gailestingumo, gerumo ir... kančios — kaip įrodymo, kad esi nepamirštas ir mylimas, nes Dievas nori, kad žmogus būtų didis, o tik kančioj mes “augame”.

Vita Narauskaitė

     Daugelis mano draugų sako taip: “aš tikiu į Dievą, jaučiu jį savyje, bet aš jo neįvardinau”. Kas gi jiems trukdo eiti į bažnyčią, priimti tikėjimą, kuris vienija žmones, skelbia tik tiesą, meilę ir gėrį, yra ne tik Lietuvos, bet ir daugumos pasaulio šalių kultūros dalis? Aš manau, pagrindinė to priežastis yra giliai įleistos į jaunąsias širdis baimės ir susikaustymo šaknys, kurių nuodai dar veikia mūsų sielas. Baimė — tai vergystė, o nelaisvos sielos žmogus negali mylėti ir aukotis. Taip pat man atrodo, kad didelės reikšmės čia turi religinis Lietuvos žmonių neraštingumas, šaltinių apie religiją ir jos istoriją stoka (nekalbant, žinoma, apie ateistinę literatūrą). Aš manau, kad žymiai pakiltų kultūra mūsų krašte, sumažėtų nusikaltimų, motinų — “gegučių” skaičius, jei kiekvienas Lietuvos gyventojas laisvai galėtų nusipirkti Šventąjį Raštą. Juk katalikų tikėjimas daro žmogų išmintingesnių, padeda pažinti save, pažadina troškimą būti geresniu, eiti Tiesos keliu.

     Mano dvasiniam būviui didelę įtaką daro vien maldos namų aplinka: malonia vėsa dvelkiančios bažnyčios sienos, tamsių tonų paveikslai, vaizduojantys Kristaus kančią, susikaupę, sustingę maldoje žmonių veidai, mažų vaikučių smalsūs ir gilūs žvilgsniai, romus kunigo balsas, ir dar daug kas, ko ir išvardint būtų neįmanoma. Ir tada jauti, kaip tirpsta širdy bet kokia graužatis, ir sielą apgaubia dėkingumo, meilės, ramybės skraistė, ir iš bažnyčios išeini pakylėtas, “paaugęs”, ir nebepykina sielos kasdienės buities problemos, o viską norisi atlikti ramiai ir labai gerai.

     Aš jaučiu, kad tikėjimas Kristumi man padeda gyventi, ir tikiu, kad padės ir mirti. Ir aš žinau, kodėl tikintys žmonės sunkiomis gyvenimo situacijomis turi daugiau stiprybės, nei netikintys, kurių dvasia palūžta, nebepuoselėdama nei tikėjimo, nei vilties, nei meilės...

     Lietuvos krašte nuo seno tikyba ir lietuvybė yra susijusios. Šiuo metu Lietuvoj vykstantiems procesams ypatingai reikalingas Lietuvos žmonių susitelkimas. O Lietuvos bažnyčia telkia žmones, veda juos prie tautinio sąmoningumo šaltinio, kur žmogus stabteli ir susimąsto: “kas aš?” ir “kur aš?”

     Tai kas gi tas tikrasis lietuvis ir kas yra toji lietuvybė? Išmintingi ir teisingi yra Maironio žodžiai:

     Ne tas lietuvis, kurs jos būdo,
     Jos žemės dainų nemylės;
     Neverks, kad patys sūnūs žudo,
     Kas verta meilės ir garbės.

     Tas ne lietuvis, kurs dar bijo
     Atsižadėt sapnų nakties.
     Kurs bėgs nuo žygių, kalavijo.
     Kursai didžiais darbais nešvies.

     Lietuvos žmonių dvasinio atgimimo saulėteky, kai širdį begaliniai džiugino kiekviena trispalvė, aš, besilankydama mitinguose ir stebėdama tuos žmones, kurių rankose plevėsavo lietuviškos vėliavos, pastebėjau, kad daugelis jų nemoka nei “Tautiškos giesmės”, nei Maironio “Lietuva brangi”. Duok Dieve, tai buvo tada, kai tautinė sąmonė tik budo, duok Dieve, tie mitingai žmonėms buvo ne tik iškilmės ar sensacijų vaikymasis, bet ir kaip priekaištas ar paskatinimas domėtis Lietuvos kultūra, istorija, literatūra, ką mes tikrai buvom visi apleidę.

     Tik sužinoję, kas ir kokie buvo mūsų protėviai, kuo jie gyveno, mes pajusim tautos dvasią ir charakterį, išvysim širdy mažą atsivėrusią žaizdelę, kuri būtų tautos sopulių dalis, kuri sopėtų, jaudintų, žadintų visas žmogaus kūrybines galias pasiaukojamai dirbti tam, kad padėtume savo atgimstančiai tautai atsistoti ant kojų, žengti savo pirmuosius savarankiškus žingsnius.

     Bene pats didžiausias lietuvių tautos turtas yra sena ir labai graži lietuvių kalba, anot J. Marcinkevičiaus — “lietuvių tautos individualybė ir gyvastis”. Žmogus taip turi mokėti savo gimtąją kalbą, kad lengvai ir sklandžiai galėtų išreikšti savas mintis, nesiteikdamas į pagalbą išsireiškimų svetima kalba. Aš sutinku, kad yra tokių išsireiškimų, kurie geriausiai skamba tik ta kalba, kurios tėvynėj jie yra gimę, bet tai retos išimtys, o mes tų išimčių darom žymiai daugiau. “Tikrai turtinga kalba yra toji, kuri kiekvienam daiktui, kiekvienam dvasinės veiklos pasireiškimui pavadinti turi savą tinkamą žodį; nesiskolina jos iš kitų, nevartoja to paties žodžio abiem dalykam, kad ir panašiem vienas į kitą, bet vis dėlto skirtingiem. Tokia yra lietuvių kalba” (Ksaveras Bogušas).

     Niekam nepavyks išbraukti Lietuvos vardo iš istorijos, o už Tėvynės dabartį ir ateitį esam atsakingi mes — gyvenantys čia, kuriantys naują Lietuvą. Mums skirta ši misija yra labai svarbi, nes į mus žiūrės mūsų ainiai, prieš kuriuos teks arba raudonuoti iš gėdos, arba didžiuotis savo darbais.

Vilnius, 1990.01.30

■    M. Gobačiovas, birželio mėn. pabaigoje rusų delegatams aiškindamas laisvo verslo svarbą, priminęs per 70 m. nesėkmingus komunizmo bandymus ir maisto trūkumus, savo kalbą užbaigė: “Tik Jėzus Kristus galėjo pamaitinti 20.000 minią su penkiomis riekėmis duonos”.

■    Kard. V. Sladkevičių, baigiantis birželio mėnesiui, aplankė Lietuvos premjerė K. Prunskienė su užsienio reikalų ministeriu Alg. Saudargu ir drauge aptarė Lietuvos reikalus.

■ Kinijoje komunistai areštavo slapta dirbusius vysk. Petrą Liu Guadoną ir Raodingo vyskupijos gen. vikarą kun. Xe Chemin, pasiųsdami trejiems metams į vergų darbų lagerį, kur jie turi valyti šiukšles, išvietes. Nusmerkti į lagerį gegužės 21 d. Apie tai paskelbė Vatikanas.