Jonas Kubilius, S.J. Algimanto Kezio nuotr.
V. Statkus
1933 metų rugsėjo pradžioje, pabaigę paskutines gimnazistiškas vasaros atostogas, susirinkome Jėzuitų gimnazijos busimosios penktos laidos aštuntokai, vos ne 30 vyrukų. Netrukus sužinojome, kad klasės auklėtoju gauname tik iš studijų Olandijoje grįžusį tėvą Joną Kubilių. “Tėvais” jėzuitų gimnazijoje tuo metu buvo vadinami ne vien kunigai, bet ir ilgą į kungus pasirengimą einantieji klierikai. Susidomėję laukėme jo pasirodant, nes jo nebuvome dar matę.
Atsidarė klasės durys, ir įėjo jaunučiukas, nedidukas, sutana apsivilkęs, mūsų naujasis klasės auklėtojas. Gerai, kad jis buvo su sutana, priešingai, gimnazijos koriduriuje sutikę, būtume galėję lengvai palaikyti kuriuo penktoku... Kaip vėliau paaiškėjo, dauguma aštuntokų buvome už jį mažiau kaip 10 metų jaunesni, o vienas, Antanas T.K. vos ketvertą metų jaunesnis.
Truko labai neilgai, ir pajutome, kad mūsų santykiai su auklėtoju atsistojo ant visai skirtingo pagrindo. Gal tai buvo dalimi ir dėl to, kad jautėmės jau priartėję prie “brandaus” amžiaus, bet daugiau nuopelnų teko auklėtojui, kuris, dvasia tebebūdamas jaunas, jau sugebėjo suprasti ir įžiūrėti prieš jo auklėtinius iškylančias savarankaus gyvenimo problemas. Kiek atsimenu, jis dėstė, gal ir šalia kurių kitų dalykų, filosofijos pagrindus ir sociologiją, tada vadintą visuomenės mokslu. Dėstė aiškiai, į dėstymą įtraukdamas ir auditoriją. Nors ir aštuntokams, mums nebuvo svetimi ir kai kurie gimnazistiški pokštai, bet dėl jų su klasės auklėtoju jokių nesusipratimų neturėjome, ką ne visad buvo galima pasakyti apie kitus mokytojus. Jutome, kad tėvas Kubilius nejučiomis buvo tapęs “vienas iš mūsų”. Mokslo metams baigiantis, laikantis Jėzuitų gimnazijos nusistovėjusios tvarkos, visi aštuntokai prieš baigiamuosius egzaminus išvažiavome į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, kur per savaitę atlikome uždaras rekolekcijas, iš kurių atmintyje įstrigo draudimas kalbėti ir monotoniškas šventųjų gyvenimų skaitymas valgio metu. Gryžuvos upelio krantuose žydintys ievų krūmai ir pavasario gamta parke tikrai kreipė mintis nuo konferencijų temų. Ir netrukus pasirodė, kad kontempliatyvus gyvenimo būdas yra Dievo įkvepiamas išrinktiesiems, o negali būti įdiegiamas kaip gėlė lysvėje.
Po išleidžiamųjų egzaminų, kurių metu tėvą Kubilių mažai tematėme, išsklidome kur kas sau. Į kunigų seminariją iš visos mūsų laidos nuėjo ir vėliau geru kunigu tapo, rodos, tik Jonas B., gal apie trečdalis baigusiųjų pasirinko Karo mokyklą, kiti stojo į universitetą ir kitas aukštojo mokslo institucijas. Neteko girdėti, kad kuris nors būtų “nuėjęs šunims šėko pjauti”.
Tėvas Kubilius nemėgsta klausytis, kai kalbama apie jo nuopelnus, o tai negerai, nes jo nuopelnų yra ir jie yra realūs daugelyje mūsų gyvenimo sričių, tiek visuomeninėje, tiek ir atskirų žmonių. Šia proga pridera prisiminti jo nuopelnus, jo teigiamą įtaką ir Jėzuitų gimnazijos 1934 metų laidos gyvenime.
Ne visi Jėzuitų gimnazijos 1934 metų absolventai tebėra gyvi, bet gyvieji yra dėkingi tėvui Kubiliui už jo įnašą jų gyvenime.